Studentas studentui nelygu
Kolega žurnalistas, rašydamas apie studentų laisvalaikį rugpjūčio 31 d. išėjusiam „15min“ specialiam priedui „studijos: startas!“, paprašė manęs pakomentuoti (neva visuomenėje gajų) stereotipą apie nieko neveikiančius, tik geriančius bei besilinksminančius studentus. Tiesą sakant, aš pati buvau visai pamiršusi apie šį stereotipą, nes itin retai su juo susiduriu. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti teiginio, kad statistiniam Lietuvos studentui labiau nei mokslai rūpi alus, nes neturiu/nežinau apie tai jokių duomenų/tyrimų. Tačiau pasvarsčiau, ką galiu pasakyt šiuo klausimu ir pasidalinau savo nuomone. Tik, kaip neretai atsitinka, spaudoje pasirodė itin menkas išsakytų minčių gabaliukas, todėl čia norėčiau pasidalinti ir užkulisiuose likusiomis.
Tai, koks bus studentas, kaip jis derins mokslus ir laisvalaikį, priklauso nuo besirengiančio studijuoti jaunuolio tikslų ir požiūrio į mokymosi procesą, žinių/praktikos gavimo šaltinius bei konkrečią švietimo įstaigą.
Studentų patirtis aukštosose mokyklose tyrinėję sociologai yra išskyrę studentų subkultūras, kurias galėčiau apibendrinti taip: „linksmybių ieškotojai“, „praktiškieji“, „akademikai“ ir „maištautojai“. Dauguma studentų yra šių tipų mišinys arba studijų bėgyje juos keičia.
„Linksmybių ieškotojai“ – būtent tie, į kuriuos nukreiptas minėto stereotipo turinys. Šių jaunuolių tikslas – neformalus bendravimas ir vakarėliai. Buvimą studentu jie išreiškia per įvairią už universiteto ribų vykstančią veiklą, kuri daugiausiai susijusi su socializacija, kurios metu nevengiama ir alkoholio. Paskaitos, dėstytojai ir diplomas „linksmybių ieškotojams“ – šalutinis dalykas.
„Praktiškieji studentai“ pasižymi pragmatišku požiūriu į aukštąjį išsilavinimą. Jų tikslas – diplomas ir būtiniausių įgūdžių rinkinys, kurie vėliau suteiks galimybę varžytis dėl geresnių darbo pozicijų. Kaip ir „linksmybių ieškotojai“, šie studentai ignoruoja bet kokius dėstytojų skatinimus aktyviau įsitraukti į studijų procesą. Jaunuoliai atlieka privalomus dalykus, atsiskaito reikiamas užduotis – bet tik tiek. Mano manymu, Lietuvoje daugiausiai ir yra būtent „praktiškųjų studentų“, ypač magistro pakopoje. Prieš du metus Viešosios politikos ir vadybos instituto atlikto tyrimo „Universitetų absolventų integracija darbo rinkoje“ rezultatai parodė, kad dirbdami vienodos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, magistrai gauna aukštesnį atlyginimą, nei bakalaurai. Vadinasi, kartelė žemesnėms pozicijoms užimti pretendentų atžvilgiu keliama vis aukščiau. Esant tokioms sąlygoms, nemažai jaunuolių tęsia studijas tik iš pragmatinių paskatų. Tiesa, ypač antros pakopos „praktiškieji studentai“ neturi nei laiko, nei pinigų lengvabūdiškoms linksmybėms: jie dirba, kad galėtų išlaikyti save ir jei reikia užsimokėti už mokslą.
„Studentai akademikai“ – labiausiai universiteto misijos idealą atliepiantys jaunuoliai. Pastarųjų tikslas – žinių įgijimas bei pažinimo džiaugsmas. Šie studentai mokosi daug, praleidžia nemažai laiko savarankiškai gilindamiesi į dalykus, palaiko glaudų ryšį su dėstytojais. Pastarieji „akademikais“ yra patenkinti labiausiai, kadangi vyksta abipusis bendradarbiavimas, studentai būna įsitraukę bei iniciatyvūs.
Na ir galiausiai „maištininkai“, kurie taip pat kaip ir „akademikai“ yra žingeidūs, tačiau jų mokymasis – selektyvus, o bendradarbiavimą su dėstytojais dažniau keičia nekomformistiškas, ciniškas bei priešiškas dėstytojų atžvilgiu elgesys. Šie studentai gali aistringai įsitraukti į dalyką, kuris jiems atrodo relevantiškas jų gyvenimui bei gauti geriausius įvertinimus, ir atvirkščiai, gali visiškai nesidomėti tuo, kas jiems atrodo visiškai nutolę nuo jų kasdienio gyvenimo. Dauguma šių studentų mano, kad pagrindinis žinių šaltinis yra ne formalios švietimo institucijos, o savarankiškas domėjimasis rūpimais dalykais. Jie verčiau nekreips dėmesio į jiems neįdomius universitete dėstomus dalykus, o valandų valandas praleis gilindamiesi į selektyviai atsirinktą informaciją. „Maištininkų“ tikslas universitete – asmenybės augimas, savo tapatumo paieškos.
Taigi, daug geriantys ir besilinksminantys studentai yra tik dalis visos studentų populiacijos. Tad kodėl manoma, kad statistinis studentas – būtinai „linksmybių ieškotojas“?
Lietuvos studentų sąjungos neseniai atlikto tyrimo „Lietuvos aukštųjų mokyklų akademinio sąžiningumo indeksas“ rezultatai parodė, kad yra teigiamas ryšys tarp individo polinkio į nesąžiningą elgesį ir tokio elgesio paplitimo aukštojoje mokykloje vertinimo. Tai reiškia, kad jeigu studentas linkęs nusirašinėti, jis manys, kad dauguma aplinkinių elgiasi panašiai, ir atvirkščiai. Kita vertus, net ir sąžiningas studentas, matydamas aplinkui nusirašinėjant, gali susidaryti įspūdį, kad nesąžiningas studentų elgesys – stipriai paplitęs Lietuvos aukštosiose mokyklose. Panašiai gali būti ir su hiperbolizuotu studentų pomėgiu linksmintis ir vartoti alkoholį. Štai pavyzdžiui, per šešerius studijų metus minėtas stereotipas mano mąstyme neįsitvirtino, galbūt todėl, kad savo mokslo institucijoje gėrimui ir linksmybėms teikiančių prioritetą žmonių sutikau nedaug. Taigi, daug kas priklauso ir nuo individualios žmogaus sociokultūrinės aplinkos. Su kokiu elgesio modeliu žmonės dažniausiai susiduria savo aplinkoje, pastarąjį dažniausiai jie linkę suprasti kaip natūralų, savaime suprantamą, labiausiai paplitusį.
Prie aptariamo stereotipo paplitimo stipriai prisideda ir mass medijos. Įvairūs Lietuvos ir užsienio kriminologiniai tyrimai rodo, kad mass medijose tam tikriems nusikaltimams skiriamas dėmesys yra neadekvataus proporcingumo oficialiajai statistikai. Pavyzdžiui, per X mėnesių Y vietovės dienraštyje smurtiniai nusikaltimai užima net 70% kriminalinių naujienų skilties ploto, nors oficialioje statistikoje minėti nusikaltimai tesudaro 5% visų nusikaltimų toje vietovėje. Toks neadekvatus informacijos pateikimas iškreipia žmonių supratimą apie realią situaciją, kursto moralinę paniką, nesaugumo jausmą, tvirtina stereotipus. Paklausti, ar savo gyvenamojoje vietoje jaučiasi esą saugūs, žmonės teigia, kad tokiais nesijaučia, nors paklausti apie artimoje aplinkoje įvykusias nelaimes, sakosi tokių nepatyrę.
Retoriškai paklausiu, kiek gi mass medijos suteikia mums informacijos apie išgėrusius, besilinksminusius ir į nuskambėjusius įvykius patekusius studentus ir tuos, kurie negėrė, nesilinksmino ir vakarą praleido prie knygų?
Ką apie aptariamą stereotipą manot jūs?
