Gitarprotystė – pamišimas dėl gitarų
Šiandien dalinamės Antano Voznikaičio parengta straipsnių rinktinės apie gitarų kultūrą – „Guitar Cultures“ – recenzija. Antanui ši knyga patiko todėl, kad straipsniuose netrūksta įdomių sociologinių įžvalgų, kurios atskleidžia daugialypius muzikuojančių žmonių kultūros ir globalių visuomeninių procesų ryšius. Įdomu tai, kad knygos sudarytojai ir straipsnių autoriai patys pasižymi pomėgiu muzikuoti, o tai leidžia jiems apie muziką ir muzikantus kalbėti tarsi iš kultūros vidaus. „Guitar Cultures“ yra dar vienas įrodymas, jog sociologiškai galima žvelgti beveik į viską :)
Kai kurie autoriai nevengia ir paatvirauti. Pats atviriausias, mano manymu, straipsnis – A. Ryano ir R. Petersono „The Guitar as Artifact and Icon: Identity Formation in the Babyboom Generation“, kuriame daugiausiai remiamasi interviu su pačiu Ryanu. Straipsnyje gvildenama, kaip visa demografinio sprogimo (baby boom) JAV vyrų karta negali savęs atsieti nuo gitaros įvaizdžio ir rokenrolo, „Bitlų“ manijos ir panašių dalykų. Su šypsena skaičiau jo samprotavimus apie tai, kaip paaugliai tuolaik norėjo groti praktiškai vien dėl to, kad matė kaip dėl The Beatles iš proto eina panelės. Na taip, suprantama kad tada ir jiems prireikė užsiropšti ant scenos.
Straipsnyje autorius eina per visą savo muzikinį gyvenimą ir aptarinėja priežastis, kodėl metė grojimą ir kodėl po to vėl į jį įniko. Kalba ir apie technologinę kaitą: kaip nuo mėgėjiškų koncertų ir kelių laimėtų konkursėlių paauglystėje jis grįžo jau pusamžis į muzikos sferą, kada namų sąlygomis pasidaryti neblogus įrašus ir eksperimentuoti tapo visai įkandamu hobiu. Po kiekvieno savo muzikinio gyvenimo tarpsnio aptarimo jis pamini kiek kainavo tuomet įsigyta gitara, kiek jis išlošė vieną ar kitą nusipirkęs bei pralošė per pigiai pardavęs ar neišsaugojęs originalios komplektacijos.
Knyga taip pat įdomi istorinės tematikos straipsniais. Pats pirmas knygos straipsnis, D. Evanso „The Guitar in the Blues Music of the Deep South“ , nagrinėja juodaodžių muzikos instrumentų arsenalo kaitą po vergovės panaikinimo ir kaip tai susiję su bliuzo atsiradimu. Autoriai randa įtikinamų paaiškinimų, kodėl afroamerikiečiai nuo smuiko ir bandžos XIX a. pabaigoje perėjo prie gitaros.
Pasirodo, kad čia lemiamos įtakos turėjo pats vergovės panaikinimas ir baltaodžių reakcija į jį. Kai juodaodžiai gavo teisę savanoriškai keliauti, kur tik panorėję, jie ėmė keliauti ten, kur buvo darbo. Dirbo jie ne tik medvilnės plantacijose kaip iki tol, bet ir medienos pramonėje, metalurgijoje, statybose ir pan. Nemažai jų persikėlė į miestus, kur veikė pramonės įmonės. Kadangi miestuose buvo galima uždirbti ne tik iš sunkaus fizinio darbo, bet ir iš muzikavimo, tai į muziką stipriai orientuotoje kultūroje socializuoti juodaodžiai rado neblogą nišą, kuri leido pakilti iš „juodadarbio“ statuso muzikuojant pramoginiais tikslais, o ne religiniais, kaip būdavo anksčiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad afroamerikiečiai labai greitai įsitraukė į miestietišką kultūrą, bet autoriai ir šiam pokyčiui randa paaiškinimą.
Jaunoji karta, užaugusi jau nebe vergovės sąlygomis, jautėsi ganėtinai nusivylusi savo tėvų kartos pasiekimais: nors vergovė buvo panaikinta, tačiau diskriminacija ir toliau vyko, tik kitais būdais (jei kam būtų įdomios detalės, kodėl vergovės panaikinimas buvo daugiau formalus, nei realus, rekomenduoju šį video). Tik po pilietinio karo įvykęs juodaodžių išlaisvėjimas netruko būti užgniaužtas išleidžiant segregaciją įteisinančius įstatymus. Žiauriausias iš tuo metu atsiradusių reakcingų judėjimų buvo Kukluksklanas, vykdydavęs Linčo teismus ir kitaip terorizavęs juodaodžius. Kadangi laisvės pažadai buvo iki galo neištesėti, religinės dogmos nebeįtikino savo sunkiu darbu ir nuolankumu pagrįsta dorove. Susipriešinus su giliai tikinčia kaimo juodaodžių bendruomene, miestiečiai ima gyventi labiau hedonistinį gyvenimo būdą. Autoriai netgi pateikia ištraukas iš interviu su garsiais to meto muzikantais, kuriuos tėvai skatino verčiau iš vis neužsiiminėti muzika, o jei jau užsiiminėti, tai geriau groti bažnyčios vargonais ar fortepijonu, nes gitara – „velnio instrumentas“. Kadangi gitaromis grojo daugiausiai baltaodžiai liaudies (folk, kantri) muzikantai, šis instrumentas buvo ir savotiškas būdas įsibrauti į baltaodžių teritoriją ir iškovoti pripažinimą. Senieji instrumentai tam nelabai tiko, nes jie asocijavosi su XIX a. „minestrelių šou“, kuriuose juodai veidus nusidažę baltaodžiai atlikdavo komiškas dainas ir vaidinimus su smuiko ir bandžos pritarimu. Šita pramoga buvo juodaodžius išjuokiantis reikalas.
Turint omenyje, kad dar iki karo buvo pradėta masinė muzikos instrumentų gamyba, daugiausiai orientuota į baltaodžius, tai pokariu atstačius Amerikos pramonę gitarų gamyba išaugo dar labiau, dėl ko gitaros atpigo ir tapo prieinamos nedaug uždirbantiems juodaodžiams. Jos tiko ir gana klajokliškam jų gyvenimo būdui, nes važiuoti iš miesto į miestą koncertuoti arba padirbėjus prie vienų statybų ar kirtavietės keliauti kitur su pianinu būtų neįmanoma. Gitara buvo lengva ir pakankamai patvari, kad atlaikytų neretas keliones. Tai šit kokios įvairios priežastys, kodėl afroamerikiečiai „pamilo“ gitarą ir ėmė groti liūdnas bei ironiškas dainas apie sunkų gyvenimą.
Prie labiausiai patikusių straipsnių priskirčiau Kevino ir Moiros Dawe‘ų straipsnį „Handmade in Spain: The Culture of Guitar Making“. Pasak jų, gitara atsiranda viduramžių Ispanijoje, nes ten vyksta arabiškos ir ispaniškos kultūros maišymasis: liutnios pirmtakas oudas susimaišo su vietiniais styginiais instrumentais ir taip atsiranda aštuoniukės formos instrumentas – gitara. Ispanai pamažu tobulina gitarą, o XVI-XVII a. paskleidžia ją po ispaniškas kolonijas, kurios tuo metu užima ko ne pusę pasaulio. XIX a. pirmojoje pusėje vokietis (apsigyvenęs Amerikoje) Christianas Frederikas Martinas sukuria sukryžiuotą gitaros viršaus sutvirtinimą kurį pritaiko didelėms gitaros su plieninėmis stygomis. Ispanas Antonio de Torresas Jurado (tariama kaip „Churado“) ištobulina vėduoklę primenantį sutvirtinimą gitaroms su žarninėmis stygomis (dabar dominuoja nailoninės).
Tačiau po šia jų technologinių indėlių viršūnėle slypi ištisas ledkalnis socialinių dalykų. Jiedu atstovauja skirtingas muzikos instrumentų gamybos ir prekybos organizacijas, muzikavimo, verslo kultūros tradicijas ir pozicijas globalinėje galios struktūroje. Martinas tampa masinės instrumentų gamybos simboliu (kaip koks Henris Fordas), gitarą padarydamas prieinamu instrumentu daugumai gyventojų, tad ir paskatindamas gitaromis atliekamos muzikos potencialą tapti „populiariąja“. Martino inovacijos taip pat vedė instrumentų garsėjimo linkme, pradedant metaliniais gitarų korpusais su rezonatoriais ir baigiant magnetiniais bei pjezoelektriniais garso davikliais ar kelių tipų mikrofonais, kurių generuojamą signalą sustiprina elektroninis stiprintuvas. Standartiniai gitarų modeliai pradėti pardavinėti didelėse parduotuvėse, imti platinti muzikos prekių katalogai, tad jas galima buvo ir užsisakyti paštu. Nenuostabu, kad industrializuota gitarų kultūra išaudė toli nusidriekiančius prekių platinimo tinklus, ėmė naudoti įvairias rinkodaros strategijas ir žiniasklaidos priemones. Galiausia ji tapo dominuojančia ir kolonizuojančia populiariąja kultūra, skirta greitam įsitraukimui bei suvartojimui.
Tuo tarpu Torresas tapo individualaus gitarų meistro simboliu (panašiai kaip Stradivarijus smuikų gamyboje), kuris gamina nedaug, bet aukštos kokybės ir labai brangias gitaras. Jos mažiau patenka į globalias platinimo grandines, o muzikos instrumentai gaminami pagal individualius užsakymus. Tai yra labiau elitinė kultūra, į kurią norint įsitraukti reikia gerai pakratyti piniginę instrumentams ir kultūriniam turizmui bei praleisti daug laiko studijuojant gitarų ir jų muzikos subtilybes. Ispaniška gitara jau yra ne globalaus, o lokalaus, būtent ispaniško identiteto svarbi dalis. Ir nors ispaniška kultūra tikrai nėra nykstanti, o ir Ispanijos gitarų meistrai nėra išstumti iš rinkos, bet vis tiek jie yra nelygiavertėje konkurencinėje kovoje prieš savo masinės gamybos varžovus, kurie, beje, pamažu įsitraukia ir į vienetinių instrumentų rinką, kaip, pvz. PRS „private stock“ padalinys.
Sunku pasakyti, kuri kultūra labiau orientuojasi į inovacijas, o kuri labiau mėgina išnaudoti tradicijas, kadangi abu dalykai gitarų kultūroje vienas kitą papildo – šimtmečių senumo technologija visada draugauja su naujausiais dalykais. Jeigu tikėtume pavienių meistrų reklamomis, jie lyg ir turi daugiau laisvės eksperimentams, bet tos palankios aplinkybės eksperimentams gali būti ir nelabai pastovios, lyginant su didelėmis kompanijomis, kurios gali pastoviai investuoti į eksperimentavimą.
Grįžtant prie straipsnio, autoriai detaliai aprašo būtent kaip verda ispaniška gitardirbių kultūra ir kaip Granados miestas Andalūzijoje yra turistų traukos centras ne vien dėl ištaigingų Alhambros rūmų, bet ir dėl visos šūsnies (apie 30) gitaros dirbtuvių ir netgi gitarų gamybos mokyklos! Jeigu į Ameriką roko, bliuzo ir kantri fanai keliauja pabendrauti tiek su muzikantais, tiek su gitarų meistrais ar dalyvauti įvairiuose stambių gamintojų organizuojamuose festivaliuose, tai į Granadą traukia flamenko ir šiaip akustinės muzikos fanai. Dawe‘ų šeimyna savo straipsnyje be įvairių istorinių detalių ir sociologinių ar antropologinių paaiškinimų įdomiai papasakoja ir apie savo pačių kelionę į Granadą. Jie dalinasi savo įspūdžiais apie bendravimą su gitarų meistrais ir pas juos atvykusiais interesantais, kuriuos visų pirma pasitinka gitarų meistro „šlovės siena“, nukabinėta jo nuotraukomis su žymiais gitaristais ir pagal užsakymą pagamintomis gitaromis.
Knygoje yra ir kitų straipsnių, kuriuos perskaitę sužinosite šį bei tą apie bliuzmenų akustiškumo mitą, gitaros herojų fenomeną, indi roko gitaristų priešiškumą technofetišizmui, gitaros kultūrą kolonijinėje ir pokolonijinėje Indijoje, Brazilijoje ir Papua Naujojoje Gvinėjoje. Bendrai paėmus, knyga tikrai skaitytina, jeigu bent kiek domina muzikos sociologija ar šiaip esate melomanai(-ės) ir norite praplėsti savo akiratį.
Jeigu lyginčiau šią knygą ir įvairius užsienietiškus straipsnius apie gitarinę muziką su lietuviška literatūra, tai man pastarojoje labai trūksta sociologijos klasikams būdingo noro aprėpti įvairias temas, identifikuoti globalius reiškinius, o taip pat nesu matęs ir skenuojančio lyčių sociologų žvilgsnio į muzikantų kultūrines praktikas. Mažai gilinamasi ir į užkulisinius dalykus: repeticijas, muzikantų santykį su savo instrumentais. Įrašų studijos ar renginių įgarsinimo sociologijos darbų taip pat nelabai rasi. Netgi gitarų gamyba ir pardavimas kažkodėl ne itin nedomina, o juk tai toks sudėtingas ir globalus reiškinys. Gitaroje juk gali būti, pvz., juodmedžio pirštlentė iš Afrikos, eglės viršus iš Karpatų, banguoto rašto klevas iš Kanados, šonai ir nugara net iš Havajuose augančios akacijos Koa, tilteliai iš Sibire surasto mamuto, o inkrustuoti papuošimai iš kriauklių kiautų, surinktų kur nors Okeanijoje, metalinės dalys, pvz. iš prancūziško aliuminio, braziliškos geležies, čilietiško vario, padengtos rusišku ruteniu. Juk iš karto kyla klausimas, kokie žmonės išgauna tas visas medžiagas ir kiek jie už tą darbą gauna, koks poveikis vietinei aplinkai ir kultūrai? Kokios lyties asmenys visoje šioje medžiagų išgavimo, gamybos, pardavimo ir vartojimo grandinėje daugiausia dalyvauja ir kokius vaidmenis atlieka kiekvienu atveju?
Palyginimui, Maxą Weberį netgi domino toks, atrodytų, grynai techninis klausimas, kodėl fortepijono rėmas iš medinio pasidarė metalinis? Pasirodo, kad Pietinių JAV valstijų plantatoriai norėjo būti tokie pat aristokratiški kaip ir Europiečiai, o Šiaurės Europoje kaip tik buvo mada visiems pasiturintiems turėti bent jau pianiną svetainėje, ne tiek dėl prestižo, kiek dėl puritoniško draudimo per daug viešai nešvęsti. O jeigu šventi tik uždarose patalpose, tai ir instrumentas gali būti masyvus ir beveik nekilnojamas. JAV Pietuose, kaip suprantu, žmonės norėjo milžiniškų rojalių, o drėgnas klimatas greit susukdavo medinį rėmą, todėl jį reikėdavo begėdiškai dažnai derinti, ką jau kalbėti apie fatališkus įtrūkimus. O kadangi JAV XIX a., kaip ir Europa, patyrė pramonės perversmą, na tai pramonininkai netruko sureaguoti ir ėmė lieti fortepijono rėmą iš metalo. Štai jums ir muzikos, ir technologijos sociologija viename.
Ko trūksta šiai knygai? Jai tiesiog trūksta atnaujinimo. Apie internetą joje užsimenama skurdokai, na bet 2001 metai – net „Youtube“ dar nebuvo. Galima dovanot už tai…
