Skip to content

Maxas Weberis ir socialiniai tinklalapiai: bukesnės ar protingesnės visuomenės link?

parašė sociologai.lt ir Antanas @ 2013 Balandžio 18

Kaip manote, ar melancholiškasis kyborgas Maxas Weberis šiandien būtų aktyvus kiberoptimistas, ar veikiau tikrasis kiberpesimistų draugijos narys? Atsakymų šiame straipsnyje ieško sociologas Antanas Voznikaitis, skaitytoją įtraukdamas į diskusiją apie daugiaveides ir dažnai nenuspėjamas interneto bei  socialinių tinklų įtakas ne tik atskiram individui, bet ir visai (pasaulio) visuomenei:

Socialiniai tinklai yra ir emocijų katalizatorius, ir emocijų malšinimo priemonė. Ir taip veikiausiai yra todėl, kad socialiniai tinklai yra tas laukas, kuriame galima sukaupti socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo. Negana to, jie tampa ir kultūrinės informacijos turgumi, kuriame galima už minėtų kapitalų taškus pardavinėti savo įdomias patirtis, gyvenimo istorijas, idėjas, juokelius, keiksmus, šmaikščius teminius paveikslėlius, vadinamus memais, populiarinti produktus ir paslaugas, užsiiminėti švietimu.

2020-ųjų birželio 14 d. bus praėję lygiai šimtas metų po Maxo Weberio, žymaus sociologo, istoriko ir ekonomisto, mirties. Vienas svarbiausių jo nagrinėtų klausimų yra Vakarų visuomenės racionalizacija ir modernizacija. Pasak Weberio, jos vyko dviem būdais. Viena vertus, Vakarus racionalizavo ir modernizavo individų psichologinė kaita, o kita vertus – naujos visuomenės institucijos. Protestantiškosios etikos inspiruota psichologinė kaita pagimdė naujo tipo žmogų – racionalų, pelną maksimizuojantį ir riziką minimizuojantį verslininką. Naujos realizacijos rinkos, birža, pasaulietinė teisė, mokslas, politinė konkurencija įteisino to žmogaus veiklą, suteikė jam naujų rizikos, informacinių ir sandorių kaštų mažinimo galimybių. Eidamas Weberio pėdomis, pamėginsiu atskleisti, kokia etika dominuoja dabar, ir žiūrėdamas į socialinius tinklalapius, kaip į instituciją, įvertinsiu jos indėlį individų ir visuomenės racionalizacijos procese.

A. Voznikaičio iliustracija

Iš pradžių artimiau susipažinkime su Weberio pagrindine idėja. Grubiai tariant, jam atrodė, kad tradicinės visuomenės individas buvo konformistas, kuris gyvenime vadovaudavosi tradicija, jausmais, per daug nereflektuodavo savo praeities poelgių ir neturėjo ambicingų planų ateičiai, nes jo gyvenimą bet kada galėjo nutraukti mirtina liga, neprognozuojami valdovai ir su jais bendradarbiaujantys nusikaltėliai ar net karingai nusiteikę kitatikiai.

Ir štai XVI a. reformacijos, ypač radikalių kalvinizmo sektų dėka atsiranda griežtą „puritonišką“ gyvenimo būdą pripažįstantis individas. Jis taupus, punktualus, saikingai maitinasi, vengia svaigalų ir apskritai malonumų, laikosi duoto žodžio, papunkčiui planuoja savo gyvenimą ir trokšta tapti sėkmingu verslininku, dvasininku, mokslininku ar kitos srities profesionalu. Jis nuolatos apmąsto savo klaidas dienoraščiuose ir visais įmanomais būdais tobulina savo charakterio savybes.

Weberį glumina tai, kad Europa tuo metu buvo ta vieta, kur toks gyvenimo būdas turėjo būti mažiausiai racionalus, nes tai buvo religinių, ekonominių karų draskomas žemynas su daug mažų valstybių ir laisvųjų miestų. Žmogus tiesiog niekada negalėjo būti tikras dėl savo ateities. Jam toptelėjo, kad užtikrintos ateities jausmą radikaliems Jean’o Calvin’o pasekėjams suteikė karštas tikėjimas predestinacijos teorija. Ši teorija teigia, kad Dievas iš anksto nusprendžia, kas yra palaimintieji, o kas – prakeiktieji.

Palaimintuosius galima atpažinti pagal tai, kad jie yra dievobaimingi darboholikai ir jiems gerai sekasi gyvenime. Kadangi protestantizmas prasidėjo kaip atsakas į indulgencijas – nešlovingąjį nuodėmių išpirkimo valiuta monopolį, – tai ir atgailos svoris buvo perkeltas nuo Dievo atsiprašinėjimo į charakterio tobulinimą. Protestantams disciplinuotas charakteris pamažu ėmė atsipirkti materialiai, nes jie tapo patikimesniais skolininkais, todėl geriau galėjo finansuoti savo verslą, o ir tą verslą tvarkė racionaliau, nes vedė ne tik „moralinę buhalteriją“ (kaip Benjaminas Franklinas), bet ir finansinę. Ta pati transformacija pasireiškė ir kitose gyvenimo srityse: moksle, politikoje ir t. t.

Kaip jau minėjau pradžioje, Weberis įžvelgė ir antrąją racionalizacijos proceso pusę – institucijas, be kurių protestantiškoji etika galėjo ir likti tik įdomia dvasinės disciplinos teorija. Be Italijoje atsiradusių bankų, be Olandijoje atsiradusios vertybinių popierių biržos, korporacijos, be angliškos liberaliosios teisės ir ta teise suvaržytos politikos, vargu ar degantiems noru tapti „Dievo įrankiais žemėje“ protestantams būtų atsivėrusios tokios galimybės turtėti ir tobulėti. Ir šiame veiksnių gausume, istorijos netikėtuose sutapimuose ir slypi Weberio įžvalgų modernumas. Jis nesako, kad tik viena kuri iš minėtų institucijų ar tik tikėjimas ir jam būdinga etika sukuria racionalų verslininką ir modernią visuomenę. Tai unikaliu būdu padaro reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pasirodę visi minėti dalykai.

O dabar pamėginkime apžvelgti, kaip racionalizacijos procesas vystėsi po Weberio. Jeigu jo laikais dominavo religinė ir po to sekuliari darbo etika, tai ją po II-ojo pasaulinio karo išstūmė savirealizacijos etika, kuri darbą ir discipliną jau siejo ne su išganymu ar prisitaikymu visuomenėje, o su įgimtų gabumų realizacija, individualios gyvenimo trajektorijos paieškomis, kūrybiška saviraiška ir malonumų siekimu. Būtent malonumų siekimu dabartinis etosas ir skiriasi nuo „puritoniškos“ pasaulėžiūros, kuri kaip tik vertino malonumų atsisakymą ir santūrumą.

Kita vertus, po 60-ųjų hipių judėjimo perdėto eksperimentavo su malonumais ir svaigalais, į dominuojančią „teisingo“ gyvenimo sampratą ėmė grįžti ir malonumų atsisakymas. Anoreksiško bei sportiško kūno kultai ėmė reikalauti „pasninko“ bei prakaitą liejančių treniruočių. Tobulų proporcijų kultas ėmė reikalauti skausmingų plastinių operacijų ar kitokių žalojančių procedūrų. Kognityvinio „fitneso“ kultas ėmė reikalauti reguliarios proto mankštos. Atsiradus internetui, o ypač socialiniams tinklalapiams, populiarėja ir savistabos programinė įranga, skirta savikontrolei ugdyti ir darbo našumui didinti. Ir nors savęs tobulinimo idėjų visuomenėje sklando daug ir įvairių, tačiau visos jos gerai telpa po rašytojos Ayn Rand sumąstyto herojiškojo individo, kuris labai panašus į Aristotelio Agathos (gerąjį), Nietzschės Antžmogį (Übermensch) ar graikų mituose figūruojantį Prometėją, skėčiu.

A. Rand herojus yra racionalus ir kūrybingas individualistas, nepasiduodantis socialiniam spaudimui, kuris pirmiausia siekia savo tikslų įgyvendinimo ir tai daro be kompromisų, o jo pareiga žmonijai kyla iš empatijos ir geranoriškumo, o ne kaltės prieš Dievą ar visuomenę jausmo. Daugmaž taip save įsivaizdavo ir įsivaizduoja didieji informacinių technologijų inovatoriai ir verslo lyderiai, nuo anapilin išėjusio Steve‘o Jobs‘o iki Marko Zuckerbergo, o futuristai-transhumanistai Aubrey de Grey bei Raymondas Kurzweilas eina dar toliau – laukia „tarpžmogio“ (transhuman) ir „požmogio“ (posthuman) pasirodymo. Šis būsiąs ilgaamžis kaip Metuselah ir visažinis kaip Jahvė. Maždaug tokia būtų į dabartį ir į ateitį nukreipta individuali etika bei visapusiškai tobulo (ne tik racionalaus) žmogaus idealas.

Žinoma, beribio savęs tobulinimo požiūriui alternatyvų yra, tačiau dauguma jų siekia išsaugoti žmogų jo „natūralioje“ būsenoje, todėl orientuojasi tik į visuomenės institucijų kaitą. Bet kadangi racionalizacijos procese institucijų kaita yra ne mažiau svarbi, nei individų psichogenezė, vieną iš institucinio pobūdžio etikų netrukus aptarsiu.

Jeigu transhumanizmas yra jau minėtas tikėjimas, kad žmogų galima bus netolimoje ateityje neatpažįstamai ištobulinti technologijų dėka, tai socialines institucijas technologijų dėka ištobulinti siekia kiberoptimizmas. Kiberoptimistai tikisi transformuoti visuomenės institucijas pasitelkdami informacines technologijas, kurios turėtų sukurti tiek laisvesnę, tiek lygesnę visuomenę, kuri racionaliau paskirstytų gėrybes. Joje turėtų atsirasti naujos ir efektyvesnės socialinio solidarumo formos. Kiberoptimistai žmogaus idealu taip pat laikė Ayn Rand herojų ir patys siekė įkūnyti šį idealą. Tačiau jie siekė sukurti ir tobulą, racionalią socialinės organizacijos formą šitiems idealiems individams. Ir ta ideali visuomenė turėjo būti interneto visuomenė, kuri sujungtų visų individų smegenis ir jie kartu, be jokios prievartos iš viršaus, galėtų kolektyviai daryti vienokius ar kitokius žygdarbius. Bent jau tokia buvo šitų laisvę mėgstančių racionalistų utopinė idėja.

Deja, socialiniai tinklalapiai, skirtingai negu tikėjosi kibernetinio išsilaisvinimo šaukliai, nesukuria izoliuotų individų santykių pusiausvyros, o priešingai – sukuria chaotiškas, trumpalaikes interneto mases ir ilgalaikes klikas. Pastarosios susidaro įvairiais pagrindais: ideologiniais, kultūriniais, socialiniais ir atstovauja pažiūrų bendruomenėms, profesijoms, religijoms, įvairaus plauko aktyvistams. Kadangi kiekvienas individas gali priklausyti dideliam skaičiui grupių, tai potencialiai leidžia atsirasti J. Habermaso išaukštintiems intelektualiniams salonams internete. Tačiau reiktų nepamiršti, kad kiekvienai tokiai intelektualinei kavinei socialiniuose tinklalapiuose tenka ne vienas ir ne du barai, kuriuose žmonės bendrauja ne taip blaiviai ir santūriai. Ar šitokia socialinio tinklo segmentacija reiškia racionalizuojantį poveikį lemia tai, kokiame socialinio tinklo segmente konkretus žmogus dažniausiai lankosi ir daugiausiai praleidžia laiko, o tai jau priklauso nuo to, kokiu tikslu jis prisijungia prie socialinio tinklalapio.

Žvelgiant į mases piktų komentarų, narciziško dėmesio maldavimo ar nuoskaudų liejimo protrūkius, susidaro vaizdas, kad žmonės labiausiai traukia socialinių tinklalapių terapinės galimybės. Facebook’as leidžia individui kaitalioti tapatybes kaip chameleonui (ankstesniame straipsnyje esu tokį individo tipą pakrikštijęs „socialiniu unguriu“), todėl viešas, bet kartu ir slaptas tikrųjų jausmų ir skaudulių atvėrimas žmogui leidžia gauti nemokamą terapiją ir netgi susirasti bendraminčių. Ir tai labai aktualu bei naudinga įvairioms atskirties grupėms, kurios turi interneto prieigą. Vadinasi, socialiniai tinklalapiai apvalo žmogų nuo neigiamų emocijų, nerimo ir depresijos, kurios jam trukdo blaiviai mąstyti, ir tai neabejotinai prisideda prie racionalizacijos proceso.

Kita vertus, atsivėrusi saviraiškos laisvė veikia ir priešingai. Tada interneto vartotojai ima elgtis lyg paveikti ryškios pilnaties: emocijos kunkuliuoja ir šnypščia pro ventilius, pasipila įžeidimai ir virtualūs ekskrementai. Ir kuo yra didesnis vieno ar kito veikėjo draugų bei prenumeratorių skaičius, komentarų ir paspaudimų „patinka“ kiekis, tuo didesnė simbolinė galia atsiduria to žmogaus rankose. Facebook’ą net galima būtų pavadinti kultūrinių prekių birža, kurioje nustatoma kultūrinės informacijos vertė rinkoje, o stambūs kultūriniai veikėjai daro įtaką vertybių ir pranešimų kainai.

Įdomi simbolinės prievartos internete priemonė yra „trolinimas“. Arijus Žakas jį skirsto į piktybišką/nepiktybišką ir tyčinį/netyčinį, kas iš viso sudaro keturis „trolinimo“ tipus. Vadinasi, „trolinimą“ galima naudoti tiksliškai racionaliai, vertybiškai racionaliai, afektiškai ir tradiciškai, kaip kad pasakytų Maxas Weberis. Kitaip tariant, „trolinimą“ galima panaudoti efektyviam tikslui pasiekti, savo idėjinei pozicijai pastiprinti, reklamai, ir oponentų sumenkinti, tačiau galima tiesiog „trolinti“ nevaldomai liejant emocijas arba iš buko įpročio.

Reikia turėti įgūdžių ir talento, kad „trolinimas“ būtų ir tikslinga, ir nepiktybiška veikla, kuri pasiektų užsibrėžtą tikslą. Manyčiau, kad „trolinimo“ meno pamokos yra racionalizuojantis veiksnys, nes lavina loginį mąstymą ir verbalinį intelektą. O paties „trolinimo“ rezultatai kartais būna netgi labai pozityvūs. Turiu omenyje interneto dizainerio ir komiksų autoriaus Matthew Inmano teisinį konfliktą su Charles‘u Carreonu, po kurio buvo surinkta nemenka suma kovai su vėžiu.

Facebook‘e galima apžiūrinėti viešai deklaruojamus pomėgius, interesus, pažiūras, įrašus, nuotraukas ir dauguma tuo naudojasi. Tai leidžia iš anksto geriau atrinkti žmones, su kuriais norėtųsi bendrauti, skirtingai nei realybėje, kur iš anksto žmogų apšniukštinėti yra sunkiau. Ir tai žmones verčia kaupti informaciją apie save, atsargiau ją viešinti, mokytis ją pateikti glausčiau bei efektingiau. Aišku, čia vėlgi kyla pagundų virtualiam chameleonizmui, tačiau dauguma žmonių besaikės manipuliacijos savo įvaizdžiu nesigriebia, nes tai reikalauja didesnio krūvio mąstymui, o ir grėsmė prarasti kitų žmonių pagarbą ir palaikymą atsveria galimą trumpalaikę naudą. Žmonės veikiausiai yra mąstymo ekonomistai ir jie maksimizuoja ne naudą, o taisykles, kurios, jų manymu, patikimai tą naudą jiems neša. Taigi, „veidaknygės“ profilių viešumas ne tik sumažina socialinės informacijos paieškos kaštus, tačiau ir disciplinuoja pačius individus, ypač po to, kai jų profilius kas nors viešai išjuokia. Ką jau kalbėti apie tai, kad mes visi tampame žiniasklaidos rengėjais.

Daugiausiai pamokų ir naudos iš socialinių tinklalapių vis dėlto gauna verslininkai, politikai ir viešųjų ryšių profesionalai, nes jie labiausiai ir analizuoja tiek paties tinklo dėsningumus, tiek bendravimo su savo rinkėjais ar klientūra subtilybes. Galima sakyti, kad jiems tenka didžiausias racionalizuojantis poveikis, nori jie to ar ne. Na, o darbdaviams, kurie neužsiiminėja socialiniu marketingu ar kita veikla „veidaknygėje“, socialiniai tinklalapiai tampa galvos skausmu, nes darbuotojai juose praleidžia per daug laiko. Be tai yra gera žinia programuotojams – didėja interneto filtravimo ir kontrolės programų paklausa.

Galų gale, reikia pripažinti, kad interneto ambivalentiška įtaka visuomenei reiškia du dalykus. Pirma, socialiniai tinklalapiai turi potencialo racionalizuoti individus ir visuomenę, tačiau tas poveikis atsiranda tik tada, kai prie jų prisijungia tobulėti norintys žmonės. Antra, socialiniai tinklai yra panašūs į tas institucijas, kurios padeda žmonėms priartėti prie racionaliai besielgiančių veikėjų, nes palengvina neigiamų emocijų naštą, o taip pat ir mažina informacijos paieškos kaštus, ugdo asmenybę ir atveria naują rinką socialiniam, kultūriniam ir simboliniam kapitalui. Kuo labiau verslas ir politika įsitraukia į socialinius tinklus, tuo teigiami ir neigiami, racionalizuojantys, laisvinantys ir galbūt bukinantys socialinių tinklų poveikiai darosi ryškesni.

Pusiau juokais galima pridurti, kad ateityje gali įvykti dar stipresnis racionalizacijos proceso lūžis, kurį prognozuoja aukščiau paminėti transhumanistai. Pasak jų, netolimoje ateityje technologinis žmogaus intelekto praplėtimas leis pakilti į visai naują suvokimo lygį. Jeigu tai pasitvirtins, galima spekuliuoti, kad galbūt ateityje žmonėms nebereikės ekonominių, politinių socialinių institucijų, kurios padėtų jiems kompensuoti savo ribotą racionalumą, nes jie jau bus neribotai racionalūs. Kita vertus, su prognozėmis reikia būti atsargiems, nes mus gali ištikti apmaudus Fereidoun M. Esfandiary likimas. Jis buvo futuristas, taipogi įsitikinęs transhumanizmo neišvengiamu atėjimu. Deja, bet net ir vardo pakeitimas į FM-2030 jam nepadėjo sulaukti išsvajotųjų 2030-ųjų – jis mirė trisdešimčia metų anksčiau.

O kol esame tik žmonės, o ne „tarpžmogiai“, turime gyventi su savo ribotu racionalumu ir bandyti kompensuoti savo trūkumus tokiomis priemonėmis, kokios yra. Tik nepamirškime ir to, kad mes nesame robotai. Nors ir būtų naudinga visada būti racionaliais, tačiau kartais tai taip nyku ir nuobodu, o ir genialios idėjos kartais ateina nelauktai, spontaniškai.

http://sociologai.lt/wp-content/uploads/2012/06/vdu-sesija-logo.png

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS