Skip to content

Seksualinė prievarta vyrų kalėjimuose

parašė Milda @ 2013 Vasario 11

Interviu su sociologe R. Petkevičiūte apie kriminalinę subkultūrą įkalinimo įstaigose paskatino prisiminti vieną iš itin problematiškų tyrinėti ir man įdomių minėtos subkultūros aspektų – seksualinę prievartą. Pastaroji, anot šio reiškinio tyrinėtojų, yra skaudžiausia ir labiausiai žeminanti kalėjime patiriamos prievartos forma, kalinio psichikoje randus paliekanti visam gyvenimui (6; 8). Kriminalinė subkultūra neišvengiamai daugiau ar mažiau paliečia kiekvieną kalinį, nesvarbu, ar pastarasis į ją įsitraukęs savanoriškai, ar laikosi neutralios pozicijos ir stengiasi išvengti su ja bet kokio sąlyčio, ar yra minėtos subkultūros taikinys. Nuteistasis, išėjęs į laisvę, išsineša su savimi kalėjime išmoktus bendravimo, problemų sprendimo, vyriškumo bei kitus elgesio modelius ir sampratas, kurios dažnai būna antivisuomeniškos, tad destruktyviai ją veikiančios. Dėl minėtų ir daugybės kitų priežasčių penitencinės ir kitos įstaigos yra suinteresuotos neutralizuoti nuteistųjų kriminalines subkultūras bei sukurti seksualinės prievartos netoleruojančią kalėjimo aplinką. Sociologiniai bei kriminologiniai tyrimai šiame kontekste taip pat įgauna reikšmingą vaidmenį.

Štai pavyzdžiui, 2001 metais tarptautinė nevyriausybinė Žmogaus teisių stebėjimo organizacija paskelbė tris metus trukusio tyrimo apie vyrų seksualinę prievartą JAV kalėjimuose ataskaitą “No Escape: Male Rape in U.S. Prisons“, kuri atskleidė didelį seksualinės prievartos kalėjimuose mastą. Tyrimo metu laiškais, kokybiniais interviu telefonu bei gyvai  buvo surinkta informacija iš 200 seksualinės prievartos aukų bei liudininkų iš 34 valstijų kalėjimų. Ataskaita sulaukė išskirtinio susidomėjimo bei atliko lemiamą vaidmenį 2003 metais priimant pirmąjį JAV federalinį įstatymą, nukreiptą prieš seksualinę kalinių prievartą – “The Prison Rape Elimination Act of 2003“.

Šiandien pabandysiu nupiešti tipinįseksualinio agresoriaus ir aukos sociologinį portretą, atskleisti agresorių taikomas „priėjimo prie aukos“ strategijas, taip pat į seksualinės prievartos reiškinį pažvelgti iš kalėjimo prižiūrėtojų ir kitų administracijos darbuotojų perspektyvos.
Tipinis seksualinės prievartos aukos portretas

Esu baltasis vyras, nelaimei turintis šiek tiek moteriškų bruožų ir labai drovus. Dėl šių savybių esu tiek daug kartų išprievartautas, kad fiziškai nebejaučiu skausmo. Kartą esu išprievartautas 5 juodaodžių ir 2 baltaodžių vyrų vienu metu. Visą laiką į mano galvą ir gerklę buvo įremtas peilis.<..> Parašiau įvykio raportą, mane išklausiusiam pareigūnui smulkiai paaiškinau visas įvykio aplinkybes. Išjungęs diktofoną jis pasiūlė susirasti vyrą, su kuriuo laisva valia reguliariai užsiimčiau seksu, neva taip nebepatirsiu prievartos. Aš atsisakiau ir paprašiau apsaugos. Pareigūnas pasakė, kad čia ji neprieinama ir pridūrė, kad nėra kur pabėgti ir man geriausia būtų susitaikyti su esama situacija…“ (7, citata nr. 1).

Seksualinės prievartos tyrimai įvairiose šalyse atskleidžia tas pačias kalinio charakteristikas, kurioms esant nuteistasis papuola į rizikos tapti auka grupę. Šios charakteristikos susijusios su amžiumi, socialine padėtimi, išvaizda, charakteriu, įkalinimo patirtimi bei seksualine orientacija. Dažniausiai į agresorių akiratį patenka jaunesnio arba vyresnio amžiaus vyrai, pasižymintis bent viena iš toliau išvardintų savybių: turi bent minimalų kiekį moteriškų bruožų, žemesnio ūgio bei fiziškai silpni, ramūs, drovūs, uždari, baltieji, homoseksualūs, turi psichikos ar raidos sutrikimų, yra viduriniosios ar aukštesnės klasės atstovai, nuteisti pirmą kartą ir už smulkius bei seksualinius nusikaltimus (ypač prieš nepilnamečius), jau anksčiau patyrę seksualinę prievartą kalėjime, nepriklausantys jokiai gaujai, nemėgstami kitų kalinių (1; 5; 7; 8; 9). Sociologiškai įdomesnius amžiaus, socialinės klasės ir rasės aspektus aptarsiu detaliau.

Jaunesniais kalėjime dažniausiai laikomi 18 – 25 metų vyrai, vyresniais – tie, kuriems virš 50. Pirmoji amžiaus grupė patenka į rizikos grupę dėl jaunatviškos išvaizdos ir nepatyrimo. Kaip teigia patys kaliniai, pastarųjų fizinės savybės, pvz., skaisti ir lygi oda, primena išsiilgtą moters kūną, tad sužadina natūralų agresorių potraukį. Štai kalinys iš Floridos teigia: „Ypatingai jaunatviškai atrodantys berniukai yra prievartaujami dėl jų jaunystės ir švelnumo, lygios odos, kuri prievartos metu vaizduotėje iššaukia moters paveikslą“ (7, citata nr. 193). Jaunesni kaliniai dažnai būna nuteisti pirmą kartą, vadinasi dar nepatyrę, nesusipažinę su kalėjime vyraujančiomis neformaliomis taisyklėmis, tad lengviau gali „užkibti“ ant prievartautojų kabliuko. Kita vertus, „naujokai“ dažniausiai nieko nepažįsta, tad nepriklauso jokiai neformaliai kalėjimo gaujai, kuri prievartos atveju galėtų juos apginti, todėl agresoriai jaučiasi drąsesni. Antroji amžiaus grupė dažnai fiziškai silpnesnė už agresorius, todėl pastariesiems lengviau prieinama.

Multikultūrinių šalių kalėjimuose labai svarbus rasinis aspektas. Pasak tyrėjų, kalėjimuose, kuriuose beveik vienodos baltaodžių ir juodaodžių kalinių proporcijos, seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tampa baltaodžiai. Sociologai pastarąjį reiškinį interpretuoja kaip juodaodžių kerštą baltaodžiams už šimtmečius patiriamą rasizmą bei nelygybę baltųjų valdomame pasaulyje. Juodaodžiai, seksualiai prievartaudami baltaodžius, jaučiasi viršesni ir „atsirevanšavę“ už socialinę, ekonominę, politinę laisvėje patiriamą priespaudą. Tačiau jeigu kalėjime juodaodžiai yra mažuma, tai būtent jie dažniau tampa aukomis. Pastarasis reiškinys aiškinamas kaip laisvėje vyraujančio rasizmo tęsinys.

Panaši situacija socialinės klasės atžvilgiu. Kalėjime seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tampa viduriniosios arba aukštesnės klasės atstovai. Pastarasis reiškinys taip pat interpretuojamas kaip išnaudojamosios klasės kerštas išnaudotojams. Kita vertus, viduriniosios ir aukštesnių klasių atstovai dažniau būna nuteisti už nesmurtinius, finansinius, smulkius nusikaltimus, pvz., automobilių vagystes, vagystes iš butų ir pan., tad vertinami kaip silpnesni ir nelinkę smurtauti, nepajėgsiantys apsiginti puolimo atveju. Nuteisti už ypač sunkius smurtinius nusikaltimus beveik niekada netampa aukomis, jie turi taip vadinamąjį „atbaidymo efektą“: teistumo už smurtinį nusikaltimą faktas agresoriams sukuria įspūdį, kad kalinys fiziškai stiprus ir reikiamu metu bus linkęs tinkamai atsakyti į agresiją, ar net pats ją inicijuoti. Taigi, kalėjime, kaip ir šiapus tvoros, dauguma linkusi engti mažumą ir gyvenamoje aplinkoje diegti savo nustatytas taisykles.

Įdomu pastebėti, kad kadangi seksualinės prievartos tema kalėjime yra tabu, ji dažnai tiriama netiesiogiai. Štai N. Wolff ir J. Shi atliktame tyrime apie įkalintųjų subjektyvų saugumo jausmą paaiškėjo, kad būtent anksčiau išvardintomis rizikos grupei būdingomis charakteristikomis pasižymintis žmonės kalėjime jaučiasi mažiausiai saugūs, neretai išgyvena chronišką nesaugumo jausmą (9). Kiti tyrėjai minėtos grupės situaciją apibūdiną, kaip buvimą nuolatinėje „saugumo nepritekliaus“ būsenoje (6).

Tipinis seksualinės prievartos agresoriaus portretas

Tipinis seksualinis prievartautojas pasižymi priešingomis nei aukų charakteristikomis: dažniausiai tai 26 – 50 metų vyrai, fiziškai stipresni už savo aukas, agresyvūs, atkaklūs, dažniausiai kalėjimo gaujų nariai, teisti nebe pirmą kartą už sunkesnius bei smurtinius nusikaltimus, žemesniosios klasės atstovai (7; 9). Seksualiniu kalinių elgesiu besidomintys tyrėjai teigia, kad agresoriai dažniausiai yra „situaciniai homoseksualai“, kurie normaliomis sąlygomis palaikytų tik heteroseksualius santykius (5). Vienas iš minėtų nuteistųjų pasitenkinimo homoseksualiais santykiais aiškinimų remiasi „natūralia seksualinio nepritekliaus“ prielaida. Pagal ją, seksualiniai santykiai yra neatsiejamas žmogiškojo gyvenimo elementas, o ilgalaikis jo trūkumas sukelia ypatingą emocinę, psichologinę ir fizinę kančią. Norėdamas sumažinti diskomfortą žmogus padaro kompromisą su savimi bei bando jį sumažinti aplinkai priimtinais ar nepriimtinais būdais, pvz., homoseksualiais santykiais (8).

Sociologai sutinka, kad atmesti natūralių žmogaus fizinių poreikių reikšmės negalima, tačiau linksta manyti, kad seksualinė prievarta kalėjime dažniau yra galios išraiškos forma. Kaip jau minėjau, nuteistieji įkalinimo įstaigose suformuoja tam tikras neformalias grupes, kurias skiria netolygūs galios santykiai. Tie, kas prievartauja, dominuoja subkultūros hierarchijoje ir turi daugiau galios, nei tie, prieš kuriuos nukreipta prievarta. Kiti kalba apie „įkalinimo skausmą“, kurį seksualinės prievartos pagalba bando neutralizuoti nuteistieji. „Įkalinimo skausmas“ kyla iš to, kad kalinys yra visiškai praradęs savo gyvenimo kontrolę net pačiuose paprasčiausiuose kasdienybės dalykuose, pvz., kada keltis, kada valgyti, kada eiti pasivaikščioti ir pan. Prievartaudamas auką nuteistasis jaučiasi galįs bent kažką savo gyvenime kontroliuoti. Štai kalinio iš Virdžinijos žodžiai puikiai iliustruoja minėtą situaciją: „Seksualinė prievarta mūsų gyvenamoje aplinkoje yra galios bejėgiškoje situacijoje išraiška“ (7, citata nr. 271).

Seksualinės prievartos scenarijai

Užfiksuoti seksualinę prievartą kalėjime kartais būna itin sudėtinga: dažnai sunku atskirti, ar lytinis aktas vyksta abiejų pusių sutarimu ar per prievartą. Aukos ironizuoja, kad jeigu žmogui į kaklą nebus įremtas peilis, tai prižiūrėtojai nenorėdami „trukdyti“ linksmybių pasitrauks iš akiračio vaidindami, kad nieko nemato (7). Prižiūrėtojų indėlis užkertant kelią prievartai yra bene svarbiausias, nes susijęs su galėjimų tiesiogiai įsikišti į prievartos aktą. Tačiau kaip kalbėsiu vėliau, tvarkos sergėtojų smurto tarp kalinių toleravimas, deja, tampa dar viena sisteminė penitencinės įstaigų problema. Kadangi riba, skirianti sutartinius ir prievartinius seksualinius santykius yra trapi, seksualinės prievartos scenarijus atskleisiu apžvelgdama dažniausiai kalėjime pasitaikančias seksualinių santykių formas.

Kiekvienas naujas kalėjimo gyventojas automatiškai tampa potencialia seksualinės prievartos auka. Pirmasis mėnesis būna lemtingas: senbūviai akylai stebi naujoką, tyrinėja jo fizines bei charakterio savybes, žiūri, su kuo bendrauja, kaip leidžia laisvalaikį. Jeigu per tą laiką kalinys atskleidžia turįs anksčiau minėtų savybių, pvz., pasirodo kaip drovus, nes ilgai neišeina iš kameros,  tikimybė tapti prievartos auka padidėja. Štai kalinys iš Arkanzaso pasakoja: „Kai vyrukas patenka į kalėjimą pirmą kartą, jis nieko nepažįsta. O čia – klikos ir gaujos. Jos stebi atvykėlį kaip vilkai ir yra visuomet pasirengusios pulti. Jie žiūri, ar jis leidžia laiką vienas, su kuo valgo. Tuomet jie pradeda žaisti su juo, tikrina jį, išbandinėja. Jie vadina jį „šviežia mėsa““ (7, citata nr. 207). Kadangi naujas gyventojas nežino neformalių kalėjimo taisyklių, gali jas nesąmoningai pažeisti. Agresoriai to ir laukia, nes nusistovėjusios tvarkos pažeidimas jau „įgalina“ imtis prievartos prieš nusižengusįjį.

Potenciali seksualinės prievartos auka ne retais atvejais išprievartaujama vos per tris dienas nuo įkalinimo. Nemažai atvejų, kuomet net maksimalaus saugumo kalėjimuose naujokai išprievartaujami vos per savaitę nuo atvykimo (7). Tiesa, agresoriai žiauriausią prievartą naudoja prieš tuos, kurie nuteisti už seksualinius nusikaltimus, ypač kurie įvykdyti prieš vaikus. Tokie nuteistieji dažnai prievartaujami grupėmis, o padariniai būna labai skaudūs – nuo rimtų fizinių sužalojimų iki mirties. Paprastai toks kalinys visam laikui patenka į žemiausią kalėjimo kastą ir yra nuolatos prievartaujamas skirtingų agresorių.

Jeigu per „stebėjimo“ laiką naujokas „nepasišiukšlina“ ir įgauna bent minimalų autoritetingų kalinių palankumą (bet vis tiek išlieka patrauklus kaip seksualinis objektas), pastarieji ima konkuruoti dėl jo dėmesio. Dažnai būna, kad senbuvis padeda naujokui apsiprasti aplinkoje, supažindina su neformaliomis taisyklėmis, vaišina cigaretėmis ir padeda įvairiose situacijose. Pamažu geradarys tampa naujoko globėju, užmezga artimą santykį. Tačiau vėliau senbuvis gali paprašyti naujoko atiduoti skolą, atsilyginti už paslaugas seksualiniais santykiais. Prieš tuos, kurie atsisako, dažniausiai vis tiek panaudojama prievarta, taip jie netenka globos ir atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Kartą išprievartautas ir užtarėjo nebeturintis asmuo tampa nuolatiniu seksualinės prievartos objektu. Tuo tarpu tie, kurie bijodami padarinių sutinka „geruoju“ užsiimti homoseksualiais santykiais, dažniausiai ir toliau palaiko reguliarius santykius su globėju mainais į nuolatinę apsaugą. Kraštutiniais atvejais minėtas kalinys tampa visiškai priklausomas nuo globėjo tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei finansiškai. Įkalintasis gamina valgį, plauna kameros grindis, globėjo drabužius, aprūpina cigaretėm, tačiau gali nebijoti kitų kalinių prievartos. Taigi, iš pirmo žvilgsnio tokius seksualinius santykius galima vadinti sutartiniais – juk kalinys savanoriškai sutiko. Tačiau reikšmingesnis klausimas šioje situacijoje būtų ne ar kalinys sutiko, bet ar jis galėjo atsisakyti nenorimų santykių? Dažnai seksualinei prievartai neprireikia į gerklę įremto peilio ar kitokių brutalių būdų, užtenka psichologinio spaudimo, nuolatinių grasinimų. Kaip jau minėjau, kartą išprievartautas nuteistasis dažnai tampa nuolatine seksualinės prievartos auka. Pasak agresorių, tikras vyras niekuomet nesileis prievartaujamas, o jeigu tapo prievartos auka, vadinasi nebuvo vertas vadintis „vyru“.

Svarbu pastebėti, kad seksualiniai santykiai kalėjime nėra vien prievartiniai. Savanoriškai į tokius santykius įsitraukia homoseksualai ir taip vadinamos prostitutės. Įdomu pastebėti, kad homoseksualai taip pat dažniausiai tampa seksualinio smurto aukomis, tačiau patys nėra linkę prievartauti, o siekia užmegzti ilgalaikį ryšį su vienu nuteistuoju (6). Prostitutės parsidavinėja kaliniams už pinigus, cigaretes ar kitas gėrybes.

Įkalinimo įstaigų prižiūrėtojai ir administracija

Kaip jau minėjau, seksualinės prievartos paplitimas kalėjimuose labai priklauso nuo kalėjimo prižiūrėtojų ir administracijos nuostatų bei elgesio. Kaip teigia N. Wolff, kalinio saugumo ir baimės jausmą lemia ne tik socdemografinės bei psichologinės kalinio charakteristikos, bet ir  kalėjimo aplinkos veiksniai bei seksualinės prievartos normos buvimas ar nebuvimas (9).

Jeigu prižiūrėtojai ir administracija aktyviai kurtų seksualinės prevartos netoleruojančią aplinką, gintų aukas, o visiems agresoriams be išimčių taikytų sankcijas – seksualinės prievartos problema nebūtų tokia opi, o kaliniai jaustųsi saugesni. Tačiau kaip rodo tyrimai, kalėjimuose dažnai vyrauja seksualinę prievartą toleruojanti aplinka, o tie, kurie turėtų užtikrinti saugumą ir ramybę, dažnai ir patys prisideda palaikydami prievartą pateisinančią normą (1).

Kita vertus, administracija taip pat ne retai linkusi ignoruoti prievartos faktus bei vengti griežtesnių sankcijų agresoriams. Kaip rodo tyrimai, aukų pranešamumas apie patirtą prievartą yra labai žemas (3). Iš vienos pusės tai lemia tai, kad kalėjime „skundikai“ sulaukia įvairių sankcijų bei keršto ir būna toliau engiami, iš kitos pusės, aukos mano, kad yra maža tikimybė, kad oficialus pareiškimas ką nors pakeis. Kaliniai linkę manyti, kad administracija nesiims jokių ilgalaikių veiksmų, o prižiūrėtojai visą laiką jų nesaugos, tad apskaičiavę riziką, jie nusprendžia pareiškimo nerašyti.

Iš kalinių pasakojimų apie kalėjimo tvarką išryškėjo du idealūs priešingiems poliams priklausantys prižiūrėtojų tipai. Pirmajame poliuje atsiduria prieš seksualinę prievartą kovojantys priežiūros pareigūnai, antrajame – prievartą palaikantys (7). Pasak kalinių, pirmieji netoleruoja jokių seksualinės prievartos apraiškų, pastebėję prievartos situaciją netrunka į ją įsikišti, stengiasi apsaugoti potencialias aukas ir bausti agresorius. Paprastai pastarojo tipo prižiūrėtojai būna apskritai nusistatę prieš homoseksualius santykius, todėl kalėjime taip pat jų netoleruoja. Antrajai grupei priklausantys prižiūrėtojai toleruoja seksualinę agresorių prievartą ir net ją palaiko. Pastarieji mėgsta sudarinėti įvairius sandorius su autoritetingais kaliniais, jų ne tik nebaudžia, bet kada reikia net pridengia ir seksualinės prievartos situacijoje užmerkia akis. Prievartos normą palaikantys pareigūnai neretai patys engia, žemina aukas, grasina užsiundyti prievartautojus.

 


1    Skaitydama įvairius šaltinius pagalvojau, kad gali būti svarbių skirtumų kalbant apie JAV ir Europos nuteistųjų subkultūras, tad amerikiečių autorių, besiremiančių savo šalyje atliktais tyrimais, reikėtų privengti. Tačiau peržvelgusi keletą Europoje atliktų tyrimų (pvz. 5, 6)  susidariau įspūdį, kad analizuojant seksualinę prievartą sociologiniu aspektu, jų modeliai vakarietiškose šalyse yra panašūs, su nedideliais skirtumais, kurie daugiausia susiję su rasės ir reiškinio paplitimo masto aspektu. Pabrėžiu, kad įvairių šalių kriminalinių subkultūrų normos, neformalių grupių kūrimosi būdai, gyvenimo modeliai skiriasi, pvz., Lietuvos kalėjimams būdingi sovietmečiu įtvirtinti Rusijos kriminalinės subkultūros bruožai, kurie gana skiriasi nuo vakarų Europos. Tačiau seksualinės prievartos formos įkalinimo įstaigose yra labai panašios skirtingose šalyse. Šiame tekste nesiekiu atskleisti specifiškumų ir skirtumų, o bendras tendencijas.

(1) Dumond, R. W. Inmate Sexual Assault: The Plague That Persist

(2) Eigenberg, H. M. Correctional Officers and their Perceptions of Homosexuality, Rape and Prostitution in Male Prisons

(3) Fowler, S.K. & Blackburn, A. G. & Marquart, J. W. & Mullings, J. L. Would They Officially Report an In- Prison Sexual Assault? An Examination of Inmate Perceptions

(4) Graham, R. Male Rape and the Careful Construction of the Male Victim

(5) Hensley, C. & Tewksbury, R. Inmate-to-Inmate Prison Sexuality: a Review of Empirical Studies

(6) Kury, H. & Smartt, U. Prisoner-on-prisoner Violence: Victimization of Youg Offenders in prison. Some German Findings

(7) Mariner, J. No Escape: Male Rape in U.S. Prisons

(8) Tewksbury, R. & West, A. Research on Sex in Prison During the Late 1980s and Early 1990s

(9) Wolff, N. & Shi, J. Feelings of Safety Among Male Inmates

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS