Naudingi patarimai, kaip savo akademiniuose darbuose apsibrėžti sąvokas

Vakar kelios studentės manęs užklausė, kaip geriausia savo bakalauriniuose darbuose apsibrėžti esmines sąvokas, nes skirtinguose šaltiniuose jos apibrėžiamos nevienodai. Pagalvojau, kad su šia problema susiduria daugelis, tad nusprendžiau pasidalinti mintimis su platesne auditorija. Tikiuosi, kad kam nors tai bus naudinga.

Šiuo klausimu negaliu sugalvoti nieko geriau, kaip tik pasiūlyti žymaus socialinių tyrimų metodologo Johno Gerringo vertingus bei praktiškus sąvokų darybos patarimus, kurie pateikiame dar neišleistoje jo knygoje, kurios nuolat tobulinamas rankraštis patalpintas internete (!!!) (96 – 125 psl.). Čia jis pateikia daug praktiškų patarimų būtent tais atvejais, kai Jus dominančios sąvokos įvairių autorių apibrėžiamos labai skirtingai, o kartais net gi prieštaringai. Tingintiems skaityti, trumpai aprašysiu esmę :)

Pirmiausia patartina padaryti išsamią literatūros apžvalgą ir išsirinkti kuo daugiau jus dominančios sąvokos apibrėžimų. Iškart kyla klausimas, o kiek gi tų apibrėžimų užtenka? 10, o gal 50? Šiuo atveju geriausia elgtis taip, kaip elgiamasi darant kokybinius interviu – kalbinti tiek informantų, kol pamatai, kad duomenys „prisipildė“ ir nauji atvejai nebesuteikia naujų duomenų. Taip ir su apibrėžimais, kai matote, kad skaitydami naują literatūrą neberandate naujų apibrėžimų, kad jie kartojasi, literatūrinės apžvalgos etapą galite baigti.

Galbūt verta priminti, kad sąvokos apibrėžimas – tai rinkinys savybių/požymių, kurie nusako apibrėžiamą reiškinį. Geras apibrėžimas yra tas, kuris nurodo esmines nagrinėjamo požymio savybes/požymius.

Antrame etape galima, bet nebūtina, sugrupuoti apibrėžimuose išskiriamas savybes/požymius į tam tikrus tipus.

Na o trečiajame žingsnyje Geringas siūlo išsirinkti vieną iš dviejų sąvokų darybos strategijų. Pagal pirmąją, minimalistinę strategiją, reikia lyginti visus surinktus apibrėžimus ir atmesti tuos požymius/savybes, kurie pasikartoja tik keliose apibrėžimuose, arba kurios prieštaringos daugelyje apibrėžimų vyraujančioms savybėms. Galutinėje sąvokoje liks tik tie požymiai/savybės, kurie pasikartoja daugelyje arba visuose apibrėžimuose.

Maksimalistinė strategija – atvirkščiai, ji siūlo apibrėžti sąvoką kuo daugiau jai būdingų požymių/savybių. Vadinasi, į sąvokos apibrėžimą reikia sutalpinti kuo daugiau literatūroje rastuose apibrėžimuose išvardintų savybių. Šia strategija gaunama sąvoka dar vadinama idealiuoju tipu, nes gali būt taip, kad tikrovėje neįmanoma rasti empirinių pavyzdžių, kurie atitiktų visas apibrėžime išvardintas sąvokas.

Minimalaus apibrėžimo sąvoka bus minimalaus turinio, t.y., ją apibrėžiančių požymių/savybių skaičius bus mažas, tačiau būtent dėl to sąvoką bus galima pritaikyti labai plačiam kontekstui. Maksimalaus apibrėžimo sąvokos turinys bus didelis, t.y., bus nurodyta daug požymių/savybių, tačiau jos pritaikymo kontekstas bus labai siauras.

Tad manau, kad bakalauriniuose ar kituose rašto darbuose geriau naudoti minimalią strategiją, tokiu atveju sumažėja galimybė neteisingai pritaikyti sąvoką tam tikram kontekstui, nebent tyrinėjate labai konkretų atvejį (pvz., atvejo tyrimas), kuomet kontekstas aiškus ir nerizikinga naudoti maksimalų sąvokos apibrėžimą.

Geringas taip pat nurodo X sąvokos kokybės kriterijus – kuo labiau sąvoka atitinka tuos kriterijus, tuo ji yra geresnė. Kriterijų sąrašą ir išsamų jų paaiškinimą taip pat galite rasti čia  (104 psl.)

Gal ir jūs žinote vertingų patarimų sąvokų konstravimui? Pasidalinkite :)