Pierre Manent: Demokratija be tautų

Trumpai apie: Pierre Manent, 2008. Demokratija be tautų. Versus Aureus.

Šiandien gyvename vis labiau viename pasaulyje, kur globalioms problemos vis labiau reikia globalių sprendimų. Ar tai – ne kvietimas galvoti apie atsakomybę žmonijai, ieškant būdų, kaip spręsti globalaus kapitalizmo keliamas negandas, ir pamiršti lokalias nacionalines valstybes (ar tautas-valstybes), kurios jau nebepajėgios kontroliuoti globalių ekonominių jėgų? Ar tai nėra kvietimas kosmopolitizmui?

Tuomet kaip suprasti Pierre’o Manent knygą „Demokratija be tautų“ (2008), kur kviečiama susimąstyti, ar atsisakius tautos, nebus atsisakoma ir demokratijos? Juk jei tiesa tai, kad reikia globalaus politinio veiksmo, kodėl mums vis dar turėtų būti svarbi lokaliai apribota tauta?

Klausimas išties keblus, nes nėra paprasta nusakyti, „kas yra tauta ir ką ji daro!“ (ten pat; 8). Juk su Prancūzijos revoliucija gimstančios politinės tautos, siekiančios sukurti savo nacionalinę valstybę, atneša ne tik demokratiją, bet holokaustą! Tad kodėl neturėtume atsisakyti šių žmoniją skaldančių darinių vardan globalios demokratijos galimybės?

Atrodytų, Europa ir juda šiuo keliu: kaip pabrėžia Manent, ją apėmusi „panašumo aistra“ (ten pat; 9). Aistra, verčianti atsisakyti visų (tautinių ir ne tik) skirtybių (kurios, paskaičius literatūros apie „tautinių rūbų“ gimimą išties dažnai atrodo gan dirbtinės bei atsitiktinės: nacionalizmo kilmė siejama su industrializacija, nelygia kapitalizmo raida ar net rašto kultūros plitimu) vardan bendražmogiškumo ir atverties kitam (ten pat; 78), kur būtų lygiai garantuojamos visų individų žmogaus teisės (ten pat; 45).

Išties, norint garantuoti žmogaus teises valstybė nereikalinga; ar, tiksliau, nėra geriausia išeitis – kodėl netiktų, tarkim, regiono ar pasaulinė organizacija (ten pat; 45)? Tačiau, perspėja mus Manent, panašumo aistra negali matyti skirtybių (ten pat; 9-10). O nematydama jų, Europa galiausiai negali ir spręsti savų problemų, ką jau kalbėti apie globalias.

Tad žinia, kurią nori mums pasakyti Manent, atrodytų, yra ši: demokratija, kurią kuriame atsisakydami tautos ir nenorėdami įgyti jokios kitos politinės formos, yra vaiduokliška – ja nei valdoma, nei atstovaujama…

Žinia, kurią galima pateikti ir klausimo forma: ar dar yra, kas nori-gali valdyti, ar dar yra, ką galima atstovauti? Demokratijoje be demos?