Sociologinė vaizduotė: klyksmas iš tylinčios daugumos šešėlių

Maryjos Šupa esė konkursui “Sociologinė vaizduotė: tekstai”

Būnant sociologijos studentu, nėra nieko įdomiau, nei leisti tamsius vakarus su niūriais klasikais ir mėgstamais postmoderno autoriais, gyventi tarp pesimistų nuolatinių pokyčių šalyje ir nuolat stebėti kaip lūkesčius keičia nusivylimas bet kokiais viešais sprendimais. Kaita būdinga visiems laikams ir visoms valstybėms, tačiau atvejai, kuomet toks skaičius reformų – įformintų revoliucijų – tenka vienos kartos laikmečiui, yra retesni. Tai nėra įprastų „ryžtingų, bet iš anksto suplanuotų, permainų“ laikai. Filosofas M. Šaulauskas (1998) senuosius Sovietų Sąjungos laikus pavadino turbomodernizacijos laikotarpiu – kuomet visi modernybei būdingi procesai, kurie Vakaruose tęsėsi kelis šimtmečius, čia turėjo būti įgyvendinti ženkliai didesniu greičiu. Ne veltui buvo remtasi „pasivyti ir pralenkti“ doktrina. Jeigu anuomet buvome turbomodernūs, tai atgavus nepriklausomybę, veikiausiai, neliko nieko kito kaip pereiti į savito Rytų Europos postmoderno etapą.
Vienas iš viešajame diskurse dažnai minimų šiuolaikinės Lietuvos visuomenės bruožų yra tariama „kantrybė“, susitaikymas su bet kokiais politinės valdžios sprendimais, o ypač – tylėjimas. Laikykime ją postmodernia ir pabandykime jos supratimui pasitelkti vieną iš radikalesnių šios krypties teoretikų, J. Baudrillardą. Taigi, ką jis pasakytų apie pasyvią, apatišką, nuomonės neišreiškiančią daugumos masę, kuri, kai kurių etatinių Delfi portalo komentatorių teigimu, yra vienintelė priežastis, dėl kurios lietuviai gyvena „blogiau“ už nuolat protestuojančius prancūzus ar graikus?
Knygoje „Tylinčios daugumos šešėlyje“ („In the Shadow of the Silent Majority“) Baudrillardas apverčia įprastą įsivaizdavimą apie tai, kaip veikia daug kartų apšnekėta mitinė, bet ne kritinė, masė. Masės nėra, nes kiekvienas jos narys yra individas. Kiekvienas individas turi savo gyvenimo aplinkybių, nuomonių ir vertybių rinkinį, kuris yra unikalus ir negali būti identiškai nukopijuotas kito individo gyvenimu. Tuo pačiu metu, masė egzistuoja, nes mes ją nuolat įsivaizduojame: ji nuolat šmėsčioja kaip pagrindinis visuomenės nuomonės apklausų herojus, kaip „visuomeninių neramumų“ pavojaus kėlėja, kaip vienintelis kaltinamasis, skaičiuojant nepalankius rinkimų rezultatus. Jeigu masės nėra, atstovaujamoji demokratija netenka prasmės, nes reprezentuoja neegzistuojantį darinį. Todėl įsivaizduojama masė yra žūtbūt reikalinga politikai viena kaip įrodymas, kad politika vis dar šio to verta. Kaip į tokį „išnaudojimą“ reaguoja masė? Mums gerai pažįstama aidinčia tyla. Tačiau masės tyla yra ne susvetimėjimo, o pasipriešinimo forma; apatija išreiškia ne abejingumą, o masės narių atsisakymą, kad kas nors kalbėtų jų vardu (Baudrillard, 2007).
Masės ir politinės galios pokalbis yra paradoksalus dialogas: „tie, kas nesikalba, [(ne)]klauso tų, kurie neturi, ką pasakyti“ – teigia Baudrillardas (2007, p. 38). Šia trapia pusiausvyra remiasi hipertikroviška kasdienybė, kurioje masė turi mažiausiai priežasčių būti kalta dėl susiklosčiusio status quo. Klyksmai apie tylinčios daugumos neveiksnumą yra to paties tylėjimo apraiška ir patvirtinimas: kalbėjimas apie nekalbėjimą nėra kalbėjimas.

LITERATŪRA

Baudrillard, Jean. 2007. In the Shadow of the Silent Majorities. Los Angeles: Semiotext(e).
Šaulauskas, Marius Povilas. 1998. Lietuva iki ir po 1990-ųjų: apie modernizaciją ir galvojimo būdą. Problemos, 53. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 5 – 24.