Sociologinė vaizduotė: liberali ideologija ir aukštojo mokslo sistema

Agnės Girkontaitės esė konkursui “Sociologinė vaizduotė: tekstai”.

Kodėl egzistuoja tokia aukštojo mokslo plėtra ir specialybių infliacija? Pastaruoju metu Lietuvoje (ir didžiąja dalimi Europoje) yra remiamasi liberalia ideologija, kad rinkos (šiuo atveju – aukštojo mokslo rinkos) dėsniai (t. y., kaina) sureguliuos sistemą, kad individai, rinkdamiesi racionaliai, dėl konkurencijos principo susidėstys tinkamai į tas vietas, į kurias galės, pagal savo gebėjimus. Be to, įgijęs aukštąjį išsilavinimą asmuo apskritai yra naudingesnis visuomenei – liberalai pasisako už (beveik) visuotinį aukštąjį mokslą ir tiki, kad tai užtikrins išsilavinusios
visuomenės sukūrimą. Tačiau ši idėja pastaruoju metu Lietuvos aukštojo mokslo sistemai kelia įvairių problemų, universitetų absolventai negauna darbo pagal įgytą specialybę, o masinis aukštasis mokslas negali užtikrinti pakankamai aukštos studijų kokybės, kuri tenkintų jei ne parengimo profesijai, tai bent jau bendrojo išprusimo požiūriu.
Kodėl laikomasi tokios ideologijos, kuri iš pirmo žvilgsnio rodosi neveiksni? Pagal P. Bourdieu perspektyvą, aukštojo mokslo lauke tarpusavyje varžosi įvairios institucijos, siekiančios realizuoti savo interesus. Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje nėra vientisas homogeniškas darinys,
tai veikiau daugelio socialinių grupių, susijusių tarpusavyje, subordinacijos, bendradarbiavimo ar konflikto ryšiais, sistema. Tai yra ir tiesiogiai aukštojo mokslo „gaminimo“, „saugojimo“ ir „perdavimo“ funkcijas atliekančios institucijos: universitetai ir kolegijos (neuniversitetinis aukštasis mokslas), ir įvairūs mokslo institutai. Taip pat aukštojo mokslo sistemai įtaką daro ir susijusios institucijos: kitos mokymo įstaigos – bendrojo lavinimo įstaigos, profesinio lavinimo ir ne aukštojo mokslo institucijos, ekonominės struktūros (konkrečios įmonės ar jų susivienijimai, suinteresuoti profesionalų „gamyba“ ir mokslinėmis taikomosiomis inovacijomis), valstybinės struktūros – parlamentas, leidžiantis aukštąjį mokslą reglamentuojančius įstatymus, švietimo ir mokslo ministerija ir panašiai. Šių visų institucijų tarpusavio santykiai nėra vien tik darnūs ir bendradarbiaujantys, dažniau pasitaiko, kad atvirkščiai. Net vidiniai atskiros institucijos santykiai tarp individų ar jų grupių gali būti prieštaringi. Pavyzdžiui, universitetuose galime skirti studentų ir dėstytojų grupes, jų skirtingą požiūrį į tai, koks turi būti aukštasis mokslas; be to, patys dėstytojai arba akademinės bendruomenės nariai gali tarpusavyje nesutarti (interesų konfliktai atsiranda tarp aukštą mokslininko statusą turinčių ir aukštas pozicijas administracinėse pareigybėse užimančių).
Nuo visų šitų santykių priklauso tai, koks yra aukštojo mokslo vaizdas. Valstybė, pasak Bourdieu, yra „visuma administracinių arba biurokratinių laukų <...>, kuriuose agentai ir vyriausybinės arba nevyriausybinės grupės kovoja dėl šios ypatingos valdžios formos, kuri yra galia valdyti pasitelkus įstatymus, normas, administracines priemones“ (Bourdieu,
Wacquant, 2003, p. 147). Tai yra ne tik politikai, bet ir kiti suinteresuoti asmenys ir jų grupės, verslo institucijos, netgi patys piliečiai, kurie turi savą įsivaizdavimą apie aukštojo mokslo sistemos paskirtį ir atitinkamai veikia, balsuodami arba kitomis priemonėmis. Jie tarsi turėtų suderinti savo interesus taip, kad suteiktų kuo didesnę gerovę tautai. Čia yra problema: ką laikyti „gerove“? Į valdžią atėjus liberalioms jėgoms (turint omeny, kad valdžia yra visi minėti agentai) arba joms imantis aukštojo mokslo reformos, liberalios idėjos imamos įgyvendinti, manant, kad būtent jos yra teisingos.
Taigi situacija aukštojo mokslo sistemos lauke yra priklausoma nuo to, kaip savo interesus, remdamiesi turimomis galiomis ir resursais įtvirtina įvairios čia veikiančios socialinės grupės. (Bourdieu, Wacquant, 2003) Jeigu grupės, palaikančios liberalią ideologiją, gauna priėjimą prie
sprendimų apie aukštąjį mokslą, neišvengiamai šis įgyja atitinkamą pavidalą. Ar tai gerai, ar blogai – kitas klausimas.

Remtasi:
Bourdieu, P., Wacquant, L. J. D. 2003. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: Baltos lankos.