Z. Baumano kvietimas veikti

Pirmąkart Lietuvoje viešės prof. Zygmuntas Baumanas. Ši antraštė patraukė daugumos sociologijos studentų dėmesį. Apie jo atvykimą ėmė kalbėti dėstytojai, ragindami eiti. Kelias dienas prieš tai fakulteto koridoriuose ėmė girdėtis klausimai – eisi į Baumano paskaitą? – ir tarimasis eiti kartu. Įkvepiantis šurmulys aplink patalpą, kur vyko paskaita – susirinkę sociologai ir filosofai, visi, ką tik domina vartotojiška visuomenė ir globalizacija. Nenuvylė, tačiau…

Ką pasakė Z. Baumanas, Sociologas iš didžiosios raidės, kad paliko keistą šiek tiek neramią nuotaiką? Jis kelis kartus pakartojo – negaliu pateikti jums receptų, nežinau jokių. Paprastas žmogus. O visi to ir klausinėjo, įvairiomis formomis pateikdami savo pageidavimą žinoti – o ką gi daryti? Kai matai, kas vyksta aplink, kai nesi tuo patenkintas, ką gi gali padaryti? Šitoks klausimas slypėjo ir mūsų mintyse. Mes, sociologai, stengiamės suprasti, kur gyvename, ir neišvengiamai ateina vertinimas, mūsiškoje kompanijoje dažniau pesimistiškas, kad gyvename nelabai kokioje vietoje su nelabai kokiomis perspektyvomis. Mažų mažiausiai, mes tikrai galėtume gyventi geriau. Pasaulis be vartotojiškumo, be kapitalizmo ir įkalinančios globalizacijos, be technologijos ir biurokratijos, pateisinančios blogį. Esmi žmonės su skauduliu širdyse. Trokštame geresnės visuomenės, šiltesnių ir tikresnių santykių, galimybės pasireikšti ir būti savimi. Sėdim ir kalbam apie tai. Bet, mielas sociologe, o kurgi minėtoji praktika? Jei mums taip skauda, tai kodėl neišeiname iš kabinetų ir auditorijų ir kažko dėl to nedarome?

Baumanas nėra iš tų žmonių, kurie sakytų – eikite ir darykite. Ar apskritai jis gali tai pasakyti? Užsiimdamas visuomenės būklės diagnozėmis, būdamas, kaip sakė, ne pesimistas ar optimistas, bet žmogus su viltimi, jis mano turįs per mažai laiko, kad kažką dar pats padarytų. Ir dažnai jau nuo kažkada kartojamas jo pasakymas: „globalioms problemoms nėra lokalių sprendimų“. Vieno žmogaus veiksmas vargu ar ką padarys. Tada sociologas lieka ganėtinai liūdnoje padėtyje. Jis tegali žiūrėti, kaip, jo nuomone, pasaulis garma prarajon, ir nieko dėl to negali padaryti, net negali pasakyti kitiems – darykite, nes netiki, kad vienam kitam žmogui, ar net jų būreliui, ar net visai nacionalinei valstybei ką nors padaryti pavyks.

Tačiau buvo ir kitas jo atsakymas į tokį klausimą: reikia klaust ne ką reikia padaryti, bet kas tai padarys („who is going to do it?“)? Globaliu lygmeniu.

Taigi kas?

Klausimas „kas?“ man nėra marksistinis raginimas veikti. Manau, pirmiausia reikia paklausti, kokios būtų suplanuotų veiksmų pasekmės. Nebėkit, vaikai, laukan su šautuvais! Nes imsite ir nušausite tuos, kurių geriau būtumėt nenušovę. Nebėkit, vaikai, laukan su lozungais masėms! Nes masės gali turėti neprognozuojamą ir nebesuvaldomą jėgą, kuri nuneš jus kartu su jūsų artimaisiais. Pirmiau užvaldančio troškimo veikti ir gaminti rojų turi būtų atsakomybė už tai, kas nutiks. Net jei nutiks rojus (dieve apsaugok nuo to).