Liutauras Labanauskas: „Sprogdinau savo ego balioną šveisdamas indus virtuvėje“

Labai gerai pamenu vieną istoriją, kuomet po disertacijos gynimo vienas prancūzas jautėsi toks neįkainojamas ir svarbus, kad nepajėgė 4 valandas išeiti iš pastato, kur vyko gynimas, nes kaip velnias kryžiaus bijojo potencialios nelaimės. Jį apėmė nevaldoma ir niekada nepatirta panika: „reikia imtis visų saugumo priemonių, kad tik man kas nors nenutiktų“, – be perstojo kartojo jis. Jaunam mokslininkui nutirpdavo visos galūnės vos pagalvojus, kad artimiausiu metu jam gali kas nors atsitikti – juk jis dabar socialinių mokslų daktaras! Tikriausiai paskelbus biografinių rašinių konkursą „Diena, kai įgijau daktaro laipsnį“ sužinotume dar įdomesnių istorijų.

Štai Liutauras Labanauskas, vos prieš savaitę įgijęs socialinių mokslų sociologijos krypties daktaro laipsnį, kitą rytą po disertacijos apsigynimo sprogdino savo ego balioną šveisdamas virtuvėje indus. Kviečiu paskaityti mini-interviu su jaunuoju mokslininku, kurį pasigavau praėjus vos dienai po gynimo.

Kaip jautiesi tapęs socialinių mokslų daktaru? Kadangi disertacijos gynimas vyko ryte, turėjai dar visą dieną priešaky, ką veikei? Kaip  jauteisi atsibudęs pirmąjį rytą?

Kaip krepšininkas po laimėtų rungtynių – nustebęs ir euforijos būsenoje, bet pavargęs ir besikremtąs dėl netaiklių perdavimų ir neįmestų kamuolių… Diena buvo gana chaotiška – netilo telefonas. Vakarą praleidau su artimais draugais ir bičiuliais restorane… Užsisakiau kiaulės ausį ir vieną didelę taurę konjako. Ryte prabudau labai anksti apie 4 val. ryto ir užsiėmiau žemiškais darbais. Sprogdinau savo ego balioną šveisdamas indus virtuvėje, nes manau, kad sutvarkius chaosą buityje ir galvoje atsiranda tvarka…

Trumpai apibūdink, apie ką buvo Tavo disertacija? Kokie darbe atrasti dalykai Tave nustebino labiausiai, nebūtinai kaip sociologą, bet kaip paprastą žmogų iš gatvės? (Darbas vadinosi „Socialinės sanglaudos kūrimasis Lietuvoje: intelektinio kapitalo vaidmuo“)

Parašius darbą man kilo keletas hipotezių ateities tyrimams. Viena jų – apie studijų kokybę. Lietuvoje studijų kokybė paprastai susiejama su studijų infrastruktūra ir dėstytojų profesionalumu. Manau, kad turėtume kreipti dėmesį ir į studentų „kokybę“. Reiktų kelti klausimus apie besimokančiųjų grupių vidinę dinamiką ir studentų gebėjimą profesionaliai atlikti studento funkciją. Mano nuomone studentai turėtų masiškai „kentėti“ nuo skaitymo nuovargio ir „žūti“ protų mūšiuose su dėstytojais, išgyventi problemų sprendimo, atsakymų radimo „kančias“. Apskritai mokslas yra susijęs su kentėjimu ir tai neišvengiama. Tačiau man kartais atrodo, kad dalis studentų labai „kenčia“ nuo konspektų priklausomybės. Kartais susidaro įspūdis, kad būti profesionaliu studentu Lietuvoje yra nepriimtina. Profesionalūs studentai greitai užsitarnauja „moksliuko“ pravardę, nors mokslumas lyg ir turėtų būti studijų norma…

Kas buvo sunkiausia studijuojant doktorantūroje? Kokį svarbiausią patarimą galėtum duoti ateities doktorantams?

Studijuojant buvo sunkiausia išlaikyti pusiausvyrą tarp kasdienybės ir mokslinės veiklos. Rašymas yra emociškai sunki veikla, ir žmogaus smegenys natūraliai tam priešinasi. Rašydamas darbą stengiausi tai daryti ritmingai ir metodiškai pvz. rašyti tam tikromis savaitės dienomis nuo 8 iki 12 val. arba tas pačias 4 valandas skirti rašymui vakare (tik 4 val. per dieną ir ne daugiau!). Dienomis kai „nesirašo“ – skaitydavau. Taip pat stengiausi kuo dažniau „metodiškai“ pasivaikščioti ar pasportuoti gamtoje. Žinoma taip „vadybiškai“ tvarkyti gyvenimą ne visada pavyksta, todėl svarbu nepersistengti ir taisyklių laikytis lanksčiai.

Socialūs sociologai sveikina naujosios kartos sociologą bei linki įdomių mokslinių atradimų!