Mirusių poetų draugija, o gal ir visa visuomenė?
Šį pirmadienį sociokinas atostogauja, bet tai nereiškia, kad negalime žiūrėti filmų!
Šventiniam saulėtam savaitgaliui rekomenduojame gana lengvą, bet pamąstyti skatinantį filmą – Dead Poets Society.
Pagrindinis filmo veikėjas – charizmatiškas literatūros dėstytojas, kuris netradiciniais mokymo metodais įkvepė meilę ir pagarbą poezijai net ir patiems skeptiškiausiems vyrukams. Tikimės, kad filmas įkvėps ir Jus naujiems poezijos atradimams!
Beje, šį filmą prisiminėme perskaitę A. A. Jonyno mintis apie šiuo metu mūsų visuomenėje nesamą pagarbą kūrėjui bei visiškai sumenkintą rašytojo statusą ir prestižą.
Ar jaučiatės gyveną “mirusių poetų visuomenėje”? Ir kaip būtų galima sustiprinti rašytojo statusą visuomenėje bei pagarbą kūrybai?
2 Comments
→
Rašytojai ir kūrėjai yra gerbiami lygiai tiek, kiek jie yra skaitomi ar žiūrimi. Kodėl aš turiu gerbti tą, kurio visai nepažįstu, ar tą, kuris man nieko nereiškia. tačiau gerbiu visus tuos, kuriuos žinau ir kurie man palikę įspūdį. Taigi, pagarbos yra panašiai tiek, kiek yra skaitančių.
Berods, čia tos pačios “kūrėjų” vs “normalių” temos tęsinys. O kas yra pagarba kūrėjui ir kam ji reikalinga? Arba esi niekam nežinomas (=per jaunas arba per silpnas) rašytojas, kuris, kaip ir derėtų, kūryba užsiima laisvu nuo darbo laiku (kaip visi kiti hobių turėtojai), arba jis tampa įtakingas / žinomas / garsus ir tada gali ramiausiai pragyventi iš savo kūrybos, kalbėti per teliką ar važiuot į Indiją ir ieškot dvasinių patyrimų.
O tai, kad “meno kūrėjo” statusas įgyjamas įstojus į RS man iš viso atrodo ydinga postsovietinė praktika, kuri parodo tų pačių kūrėjų mentalitetą, su kuriuo jokio prestižo jie dar 100 metų nesukurs.
Manau, kad jeigu nori būti svarbus ir daryti įtaką “visuomenei”, tai reikia turėti supračiaus apie laikmečio dvasią ir nujausti, kad ateitis jau čia, tik reikia pasinaudoti.
Užtat šiita chebra varo gerokai kiečiau už RS ir aš už juos džiaugiuosi:
http://www.smailyte.lt/e-pasakos/pranesimas-spaudai-apie-e-knyga/