Nacionalinė sociologų konferencija: sociologijos sociologija ir proveržių paieškos
Lygiai prieš savaitę Mykolo Romerio universitete vyko metinė Lietuvos sociologų konferencija. Ją jaukiai praleidau galinėje eilėje, fiksuodama įspūdžius ant švariosios traukinio bilieto pusės. Konferencijos tema „Proveržio beieškant“ tęsia ankstesnių pavadinimų tradiciją – „Ar gali sociologija pakeisti Lietuvos visuomenę“ (VDU, 2010), „Pasiekimai ir vizijos“ (VU, 2009). Kaip ir kiek giliai šias problemas išgvildena konferencijos dalyviai, ypač plenariniai pranešėjai – vienas klausimas. Tačiau kitas klausimas, kurį nejučia iškelia tokia pavadinimų seka – tai klausimas apie pačias formuluotes. Ar nėra jos šiek tiek dėsningai psichoanalitinės – reiškiančios ne klausimą, į kurį ieškoma atsakymo (Ar galimas ar negalimas sociologijos proveržis? Ar gali, ar negali sociologija sąlygoti pokyčius?), o tam tikrą neartikuliuotą troškimą? Proveržio troškimą, troškimą būti įvykių bei pokyčių sūkuryje, troškimą ne tik kurti, bet ir įgyvendinti ambicingas vizijas? Troškimą proveržių, kurie įgyvendina vizijas. Kaip koks fronto praplėtimas kare. Kas tai galėtų būti? Siūlau mieliems skaitytojams vieną temos variaciją.
Na, įsivaizduokime kad ir tokią paprastą viziją: Lietuva kaip šalis, turinti stipriausią sociologijos mokyklą Vidurio ir Rytų Europoje. Tarptautiniai renginiai bent porą kartų per metus (ir rašydama tarptautiniai neturiu omeny nieko, susijusio su ES projektais ir lėšų įsisavinimu). Įvairiuose universitetuose reguliariai vizituojanti garbi profesūra iš užsienio ir atvirkščiai – mūsiškė profesūra, skaitanti paskaitas esminiuose užjūrių universitetuose. Et cetera, manau pratęsti šią viziją fantazijos daug nereikia.
Pabandykime pasamprotauti, kokie proveržiai padėtų išstumti tokią fronto liniją.
Visų pirma – akademinis šaršalas: daug stiprių mokslininkų, atliekančių aktualius tyrimus ir esančių on the cutting edge – ne tik taikantys, bet ir patys kuriantys naujausius metodus bei technologijas. Nors tokių turime ir dabar (ir net, veikiausiai, kiekviename universitete bent po vieną ar keletą), bet kol kas jų dar per mažai, kad bendros energijos užtektų sprogimui. Mokslinio potencialo yra, bet trūksta kritinės masės.
Vadinasi, reikia spręsti kritinės masės problemą. Naujų stiprių mokslininkų galime gauti tik vienu būdu – juos išauginti. Taigi studijų turinys, studijų kokybė, studentų motyvacija – kiekviena iš šių sričių verta savo, jei ne proveržio, tai trūktelėjimo.
Koks yra dabartinis sociologijos veidas Lietuvoje? Per sociologų profesinio lauko tyrimo pristatymą nuskambėjo bent du teiginiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Pirma, universitete įgyjami gebėjimai yra reikalingiausi tiems, kurie lieka dirbti švietimo srityje. Vadinasi, universitetai stipriausiai paruošia būtent tolimesnei akademinei veiklai. Antra, darbdavių nuomone, sociologijos studijos neparuošia būsimų darbuotojų taip, kad jie nuo pirmos darbo dienos be papildomų investicijų galėtų pradėti savarankišką darbą tyrimų agentūroje ar kitoje „sociologinėje“ įmonėje. Kalbant metaforiškai, čia išryškėja skirtis tarp sociologijos kaip „meno“ ir sociologijos kaip „amato“. Akivaizdu, kad mums reikalingi tiek „menininkai“, tiek „amatininkai“, bet ar nebūtų lengviau ir universitetams, ir darbdaviams, jei gerus sociologus amatininkus ruoštų, pavyzdžiui, kolegijos (pataisykite, jei klystu, bet skubiuoju pragooglinimu neradau nė vienos kolegijos, kuri siūlytų išskirtinai sociologinę programą)? Tokiu atveju, būsiemieji rinkos tyrimų darbuotojai galėtų stipriau koncentruotis į gebėjimus, reikalingus darbo rinkai ir nesiblaškyti, įgydami „plataus pobūdžio“, tačiau perteklinį išsilavinimą. Galų gale, universitetai galėtų paleisti specialius laipsnio nesuteikiančius kursus komerciniams tyrėjams, panašiai kaip jau daro, pavyzdžiui, VU socdarbiečiai, psichologai bei edukologai.
Kitas aspektas – santykiai tarp universitetų bei studijų programų pozicionavimas. Proveržis įmanomas bendradarbiaujant, o ne konkuruojant. Žinia, pasakysite jūs, konkuruoti verčia pati dabartinė švietimo sistema, krepšelizmas, supuvęs neoliberalizmas et cetera. Šitų taip paprastai nepakeisime. Bet aš dar pridursiu: o kaip su miglotu pozicionavimu ir iš dalies – pačia akademine kultūra, tokia kokia ji šiuo metu nusistovėjusi? Dalykai, kuriuos keisti įmanoma, nors ir netrivialu. Jei kiekviena sociologijos katedra turėtų aiškų veidą – štai tie yra geriausi teoretikai, štai anie – kokybininkai, treti – kiekybininkai tokie, kokių nematė pasaulis, o štai dar kiti – bendradarbiauja su informatikais ir kuria trūkstamą programinę įrangą, taigi, jei kiekviena katedra būtų tam tikru požiūriu unikali, tikėtina, kad jos trauktų skirtingus studentus. Kurie galėtų tapti gerais apibrėžtoje ir pamėgtoje srityje, o ne visų galų meistrais. Marketingo požiūriu, būtų žymiai produktyviau reklamuoti sociologijos programas kaip turinčias kiekviena savo privalumų. Galbūt tuomet skirtingi universitetai galėtų kooperuotis reklamuojant sociologijos studijas – nes vienas stiprus pranešimas yra daug veiksnesnė nei keletas blankių. Ir galbūt netgi kainuotų, bendroje sumoje, pigiau, jei jau kalbame apie taupumą.
Na ir galiausiai, dar vienas trūkstamas žingsnis proveržių įmanomybės link – bendruomeniškumas. Bendruomeniškumas nuo apačios – tas, kuris prasideda nuo pačių studentų. Stipri studentų bendruomenė ir „sociologinė“ užklasinė veikla naudinga dėl kelių priežasčių. Pirma, bendruomenė atlieka tam tikrą „terapinį“ vaidmenį – kaip žinia, studentų problemos dėstytojams neįdomios (ir tai, tiesą sakant, visiškai normalu), tačiau tarpusavio parama, pasidalinimas žiniomis ir patirtimi (o ne konspektais), vyresnių studentų pagalba jaunesniems, sprendžiant situacijas, kurias jie patys neseniai patyrė ir išgyveno, „perdegimų“ prevencija – visa tai gali kelti tiek studijų lygį, tiek motyvaciją mokytis, tiek norą išlikti institucijoje. O ne prisiekinėti, įteikus mamai bakalauro diplomą, kad tai buvo paskutinis kartas, kai turėjai ką nors bendro su universitetu. Antra, bendruomeniškumas iš dalies ugdo ir lojalumą institucijai, o kartu su juo – norą rūpintis ne tik savo asmeniniu moksliniu keliu, bet ir bendrais reikalais. Trečia, Lietuva maža, ir gandai, perduodami iš lūpų į lūpas čia taip pat turi reklaminį poveikį – daug maloniau yra stoti į specialybę, kuri žada ne tik mokslą, bet ir smagią veiklą bei įdomias pažintis. Turint motyvacijos ir kolegų palaikymą, įdomybių galima susigalvoti ir tuose dalykuose, kurie šiaip jau būtų nykūs bei nuobodūs.
Taigi, neužtenka abstrakčiai gvildenti proveržius, tarp eilučių paliekant paprastą faktą – kad tie proveržiai vis dėlto yra geidžiami. Išskliaudus globalesnę sociologijos krizės problemą, proveržis gali būti ir žymiai žemiškesnis – kažkas, kas vyksta čia ir dabar, kai aplinkui daug šaršalo ir aktualios veiklos. Galvoti apie savo sociologijos mokyklą galėsime, turėdami kritinę masę stiprių ir užburiančių mokslininkų. Iš dangaus tokie nenukris, todėl reikia juos auginti gryninant sociologijos veidų įvairovę, ieškoti būdų ne konkuruoti, o bendradarbiauti dėl studentų, dirbti ties pagauliu marketingu. Na ir galiausiai – tai, kas pasiekiama be jokių politinių ir finansinių sprendimų. Bendruomenė iš kurios nesinori išeiti ir į kurią nuolat grįžti.
Štai tokią naivią ir utopinę spekuliaciją siūlau jums šią ketvirtadienio naktį, mieliausieji skaitytojai.
Labai labai dėl bendruomenės stiprinimo. Ir beje turim kur tobulėti žinant kitų studentų praktikas (bendrus darbus laboratorijose, išvažiuojamas praktikas ir pan.). Gera ir įtraukianti atmosfera – labai svarbus faktorius. Dėl teoretikų ir praktikų išskyrimo. Manau yra per maža rinka šiam išskyrimui.Juolab abejoju, ar kolegijose ar kitose vietose bus ruošiami pakankamo lygio praktikai. Darbdaviai vistiek dairysis į aukštąsias. Labiau palaikyčiau galimybę studentui pačiam kiek tais modeliuotis studijų programą ir apsispręsti ko jis nori, pateikiant kokybiškus bendrojo lavinimo dalykus. Juk marketingo, ekonomikos ir geresnis SPSS’o išmanymas ko gero nepakenkė ir į teoriją orientuotam sociologui. Teiginys apie katedrų specializaciją įdomus, bet nemanau, kad įgyvendinamas praktiškai. Juk mokyklos dažniausiai formuojasi aplink iškilius mokytojus. O jų nepaskirstysi po universitetus. Čia turi vykti ( o kiek žinau ir vyksta) natūralus procesas – mokytoją ir jo žinias renkasi jo studentai . ir tai gali sėkmingai vykti ir vienos katedros viduje.