Operacija “konspektai”
Ar kada pagalvojote, kad sociologiškai tyrinėti galima ir paskaitų konspektų institutą? Aš apie tai pagalvojau šiandien, kuomet visai netyčia perskaičiau R. Plečkaičio tekstą apie filosofijos dėstymą feodalizmo laikotarpiu Lietuvoje.
“Filosofijos dėstymo forma buvo diktavimas. Patys studentai tituliniuose puslapiuose ar traktatų pradžioje neretai pažymi, kad kursas diktuotas. Palyginę kelių studentų užrašytą vieno profesoriaus dėstytą kursą, pastebime, kad užrašymai tarpusavyje nesiskiria nė vienu žodžiu. <..> Filosofijos paskaitos buvo ištisai diktuojamos. <..> Diktavimas buvo giliai įleidęs šaknis: studentai netgi užrašydavo dėstytojo kreipimąsi į juos. Kadangi knygos buvo brangios ir retos, tai studentų užrašyti filosofijos kursai taip pat buvo branginami. Juose pasitaikantys prierašai rodo, kad filosofijos kursai eidavo iš rankų į rankas, būdavo dovanojami, kartais net prie liudininkų.“
Šiandieniniams studentams, per paskaitas vis dažniau kompiuterio klavišų kakofonija nustelbentiems dėstytojo balsą, turbūt sunku įsivaizduoti aprašytą situaciją. Šiandien kospektus galime atsišviesti, nuskenuoti, “permesti” į groupsą, o išlaikius egzaminą – išmesti kaip nebereikalingą makulatūrą. Na, dar vieną kitą kartą tenka išgirsti apie atsidėkojimą šokoladu konspektų nepagailėjusiam žmogui – tai išties draugiškas gestas, juk pastarasis pasinaudojęs savo pranašumu bei galia galėtų nepasidalinti ir dešimtuku perspjauti mažiau uolius studentus:)
Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinis studentas pakęstų paskaitas, kuriose dėstytojas ištisai diktuotų – be abejonės tokios paskaitos kaip man būtų įvardytos kaip nuobodžios ir nekokybiškos.
Konspektų reikšmė studentų grupėje neišvengiamai keitėsi tobulėjant technologijoms, kartu transformuojant studentų interakcijas, jų sąveikos turinį bei mokymosi metodus.
Praeitą savaitę teko būti viename studentų susirinkime, kuriame buvo iškelta idėja steigti duomenų bazę, kurioje būtų dalinamasi konspektais. Vyresnieji įkeltų konspektus jaunesniesiems, pastarieji - dar jaunesniems ir t.t. Mano manymu, iš vienos pusės tai būtų itin patogus ir laiko sutaupantis dalykas – išties gera pagalbinė mokymosi priemonė. Iš kitos pusės – ji skatintų “lodariauti”. Kam eiti į paskaitą, jei turiu konspektus? Kam skaityti originalų tekstą, kai turiu esmines idėjas nusakančius santraukas? Ir t.t. ir pan. Reikia nepamiršti, kad ne visi žmonės turi pakankamai valios atsispirti pagundai ruošiantis egzaminui vietoj 500 knygos puslapių skaityti lengviau pasiekiamus 50 sąsiuvinio puslapių. Nepaisant to, kad studentas NORI skaityti originalą ir SUVOKIA pastarojo proceso naudą, jį neretai sugundo mažiau išteklių pareikalaujantis mokymosi būdas.
Aš asmeniškai pasisakau už D.I.Y požiūrį mokymosi procese – geriau skaityti originalą, o kraštutiniu atveju – griebtis konspektų. Tai vienas iš kokybiško mokymosi būdų, kuris be abejonės pagerina “nekokybišką” aukštąjį mokslą Lietuvoje:)
Sekmadienio vakarui dar nemačiusiems siūlau pasižiūrėti, o mačiusiems – dar kartą prisiminti puikią rusų komediją “Operacija “Y” ir kiti Šuriko nuotykiai“. Antroje filmo novelėje pamatysite, kaip to meto studentai ruošiasi egzaminams, kokių nuotykių nutinka beieškant paskaitų konspektų ir pan. Pažadu, bus juokinga!
Aš turėjau vieną kursą, kuriame buvo beveik ištisai diktuojama. Na ir nepasakyčiau, kad buvo labai blogai. Dabar, berašydamas net susimasčiau, kas gi iš tiesų daro paskaitą gera?
“Palyginę kelių studentų užrašytą vieno profesoriaus dėstytą kursą, pastebime, kad užrašymai tarpusavyje nesiskiria nė vienu žodžiu”.
Pamenu, kaip prieš porą metų klijavau savo ir dar dviejų kolegų vienos paskaitos konspektus į bendrą tekstą. Įstabiausia buvo tai, kad skaitant juos pavieniui, galėjai susidaryti įspūdį, kad tai – trijų skirtingų paskaitų konspektai. Paaiškėjo, kad visiškai skirtingai priimdavome sprendimus apie tai, kas svarbu, o kas – ne, suteikdavome pasisakymams skirtingas prasmes ir savitai apibendrindavome.
Tokiu atveju dalinimasis konspektais įgauna naują (mano galva – teigiamą) prasmę – gauti platesnį išdėstyto turinio vaizdą ir tam tikrą langą į kolegų požiūrį. Nesutapimų nuostaba – sveikas jausmas. .
Priverčia susimąstyti apie šiuos informacijos gausos laikus. Konspektų naudojimo pokytis – beveik iliustracija dėstytojo pasakyto žodžio svarbos ir išlikimo galimybių pokyčiui. Juk tikrai nemažai profesorių knygų seniau būdavo pagaminama būtent iš studentų sudarytų konspektų. O dabar.. pirma, yra žymiai kokybiškesnių dėstytojo žodžio įrašymo technologijų, antra, knygų platinimas ir prieinamumas veikiausiai didesnis ir trečia, tarsi mažesnė vertė, suteikiama paskaitose gaunamai informacijai. Iliustratyvus posakis, dažnai išgirstamas iš studento lūpų apie diktavimą per paskaitas: kam man į tokias paskaitas vaikščioti, gi aš viską galiu perskaityti pats vadovėlyje/internete/iš kitų padarytų konspektų. Dėstytojo žodis nėra kažkas, ką verta įamžinti ilgesniam laikui, nei iki egzamino. (taip, didelė tikimybė, kad tai susiję ne su laikmečiu, o galbūt su dabartine studijuojančių orientacija)
Pati prisimenu, kaip pasikeitė konspektavimas magistre. Bakalaure tai ir būdavo dažniausiai diktuojamo žodžio užrašymas tam, kad turėtum jį egzaminui, išskirtiniais atvejais – kai dėstytojas paruošdavo tikrai gerą diktantą – kad turėtum jį ateičiai kaip vieną geresnių vadovėlių. O magistre pamažu atėjo supratimas, kad konspektuoti norisi ne dėl to, kad to prireiks egzamine, o dėl to, kad nenori pamiršti įdomių minčių, pasakytų per paskaitas.
Sveiki, puikus straipsnis, rašau komentarą tik kad susisiekti su administracija, pastebėjau kad nuoroda į filmą neveikia ir truputi paieškojus radau pakaitalą jai – (https://8filmai.org/filmas/operacija-y-ir-kiti-suriko-nuotykiai-online-1965-filmas/). Siulau atnaujinti dėl ateity galimų skaitytojų. Geros dienos :)