Operacija “konspektai”

Ar kada pagalvojote, kad sociologiškai tyrinėti galima ir paskaitų konspektų institutą? Aš apie tai pagalvojau šiandien, kuomet visai netyčia perskaičiau R. Plečkaičio tekstą apie filosofijos dėstymą feodalizmo laikotarpiu Lietuvoje.

“Filosofijos dėstymo forma buvo diktavimas. Patys studentai tituliniuose puslapiuose ar traktatų pradžioje neretai pažymi, kad kursas diktuotas. Palyginę kelių studentų užrašytą vieno profesoriaus dėstytą kursą, pastebime, kad užrašymai tarpusavyje nesiskiria nė vienu žodžiu. <..> Filosofijos paskaitos buvo ištisai diktuojamos. <..> Diktavimas buvo giliai įleidęs šaknis: studentai netgi užrašydavo dėstytojo kreipimąsi į juos. Kadangi knygos buvo brangios ir retos, tai studentų užrašyti filosofijos kursai taip pat buvo branginami. Juose pasitaikantys prierašai rodo, kad filosofijos kursai eidavo iš rankų į rankas, būdavo dovanojami, kartais net prie liudininkų.“

Šiandieniniams studentams, per paskaitas vis dažniau kompiuterio klavišų kakofonija nustelbentiems dėstytojo balsą, turbūt sunku įsivaizduoti aprašytą situaciją. Šiandien kospektus galime atsišviesti, nuskenuoti, “permesti” į groupsą, o išlaikius egzaminą – išmesti kaip nebereikalingą makulatūrą. Na, dar vieną kitą kartą tenka išgirsti apie atsidėkojimą šokoladu konspektų nepagailėjusiam žmogui – tai išties draugiškas gestas, juk pastarasis pasinaudojęs savo pranašumu bei galia galėtų nepasidalinti ir dešimtuku perspjauti mažiau uolius studentus:)

Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinis studentas pakęstų paskaitas, kuriose dėstytojas ištisai diktuotų – be abejonės tokios paskaitos kaip man būtų įvardytos kaip nuobodžios ir nekokybiškos.

Konspektų reikšmė studentų grupėje neišvengiamai keitėsi tobulėjant technologijoms, kartu transformuojant studentų interakcijas, jų sąveikos turinį bei mokymosi metodus.

Praeitą savaitę teko būti viename studentų susirinkime, kuriame buvo iškelta idėja steigti duomenų bazę, kurioje būtų dalinamasi konspektais. Vyresnieji įkeltų konspektus jaunesniesiems, pastarieji -  dar jaunesniems ir t.t. Mano manymu, iš vienos pusės tai būtų itin patogus ir laiko sutaupantis dalykas – išties gera pagalbinė mokymosi priemonė. Iš kitos pusės – ji skatintų “lodariauti”. Kam eiti į paskaitą, jei turiu konspektus? Kam skaityti originalų tekstą, kai turiu esmines idėjas nusakančius santraukas? Ir t.t. ir pan. Reikia nepamiršti, kad ne visi žmonės turi pakankamai valios atsispirti pagundai ruošiantis egzaminui vietoj 500 knygos puslapių skaityti lengviau pasiekiamus 50 sąsiuvinio puslapių. Nepaisant to, kad studentas NORI skaityti originalą ir SUVOKIA pastarojo proceso naudą, jį neretai sugundo mažiau išteklių pareikalaujantis mokymosi būdas.
Aš asmeniškai pasisakau už D.I.Y požiūrį mokymosi procese – geriau skaityti originalą, o kraštutiniu atveju – griebtis konspektų. Tai vienas iš kokybiško mokymosi būdų, kuris be abejonės pagerina “nekokybišką” aukštąjį mokslą Lietuvoje:)

Sekmadienio vakarui dar nemačiusiems siūlau pasižiūrėti, o mačiusiems – dar kartą prisiminti puikią rusų komediją “Operacija “Y” ir kiti Šuriko nuotykiai“. Antroje filmo novelėje pamatysite, kaip to meto studentai ruošiasi egzaminams, kokių nuotykių nutinka beieškant paskaitų konspektų ir pan. Pažadu, bus juokinga!