Socialiai apie sociologiją I: Baumanas troleibuse ir šešėliniai sociologai

Klausimas „Kas yra sociologija“ tik iš pirmo žvilgsnio nuskamba trivialiai. Iš tiesų jis aktualus ne tik dvyliktokui, svarstančiam, kokią studijų sritį pasirinkus ir apie ką yra šis keistas žodis žurnale „Kur stoti“¹, bet ir tiems, kurie jau senokai kojas sumerkė į sociologijos liūną. Was ist Soziologie? – domisi istorinės sociologijos klasikas Norbertas Eliasas, kuriam visą gyvenimą praleidus sociologijos lauke, klausimas netapo tokiu savaime suprantamu, kad apie jį nebūtų galima parašyti ištisos knygos.

Tokių paprastų-sudėtingų klausimų apie sociologiją ar sociologijos studijas yra kur kas daugiau, ir į juos, pripažinkite, kartais norisi ne išgrynintų, bet šaltų teorinių atsakymų, o gyvų istorijų ir asmeniškai išjaustų Jos ar Jo įžvalgų. Kadangi tokie klausimai skauda ir Socialios Sociologijos autoriams, pirmieji į juos viešai atsakyti (ir tuo pačiu – šiek tiek prisistatyti jums) pamėginome mes patys, o kada nors vėliau – kas žino? – galbūt sugundysime atsiverti daugiau ir labiau patyrusių sociologų. Ta proga keletą kartų per mėnesį Socialioj Sociologijoj sutiksite rubriką „Socialiai apie sociologiją“, kurioje: pirmi pasimatymai su sociologija, rimti įsipareigojimai studijose², žavinga sociologo kasdienybė ir kitos istorijos. Pradedam nuo socialios sociologės, vienos iš tinklaraščio iniciatorių – Julijos:

Soc. Soc.: Kodėl sociologija?

Julija: Atmetus visus gyvenimo serendipitus, rimtos priežastys tikriausiai dvi. Viena vertus, sociologija tiesiog yra labai, labai, labai įdomi. Ir kuo toliau – tuo įdomiau. Kuo daugiau – tuo labiau. Antra vertus, turbūt didžiausias privalumas yra gebėjimų, kurių reikia mokytis (ir mokytis, ir mokytis, ir mokytis) įvairovė – čia yra vietos ir matematikai, ir senajai graikų kalbai, jau nekalbant apie filosofiją ar statistiką. Sociologijos įrankiai apglėbia daug kitų mokslų ir jų atšakų. Dėl to sociologija tiek pat sudėtinga, kiek ir nenuobodi.

Soc. Soc.: Nuo kada sociologija?

Julija: Nuo 2002-ųjų – viskas prasidėjo ištraukomis ir rašiniais, perskaitytais pankroko zinuose. Tuomet dar nebuvo nei blog‛ų, nei Facebook‛o, o zinai dar buvo leidžiami – labai tikri, laukiami ir popieriniai. Kažką gaudžiau iš bičiulių pokalbių nuotrupų prie alaus po koncertų. Bebaigdama mokyklą, važinėdavau iš pamokų į darbą ir troleibusuose skaičiau Baudrillardą, Foucault ir Baumaną. Po to ilga sociologinė pertrauka – kitos specialybės bakalauras, santechniko inžinieriaus darbas ir netikėtas grįžimas į universitetą – šį kartą pas sociologus.

Soc. Soc.: Kaip įsivaizdavai sociologiją iki studijų pradžios?

Julija: Prieš studijas įsivaizdavau, kad jau įsivaizduoju, kokia sociologija yra įvairi. Bet tai, kas pirmose paskaitose buvo šimtą kartų įvairiau, sudėtingiau ir įdomiau nei bet kokiose svajonėse (ar košmaruose). Galėčiau gyventi tūkstantį metų vien tam, kad turėčiau laiko sužinoti viską, ką norisi žinoti.

Stodama neįsivaizdavau, kad sociologijos mokymasis nėra vientisas, linijinis procesas. Tai veikiau rinkinys lūžio taškų – kai pajunti, kad staiga kokybiškai kitaip skaitai tekstą, kai aplanko nušvitimai apie teksto rašymą, kai pajunti, kaip paskiri suvokimo fragmentai susidėlioja į visumą.

Kitas dalykas – tai bendravimas su kolegomis. Jis buvo visiškai priešingas tam, prie kurio pripratino darbo rinkos kasdienybė. Keli sociologai, kartu atliekantys elementarų komandinį darbą, gali tris valandas negyvai vienas su kitu (įdomiai!) ginčytis ir nepasiekti sutarimo, kol galiausiai pasidalina užduotim ir atlieka jas pavieniui. Pokalbių alfa ir omega yra „žiūrint kaip pažiūrėsi“. Sociologai tarp savęs yra kosmiškai skirtingi ir įvairūs – tiek kaip sociologai, tiek kaip asmenybės.

Soc. Soc.: Kokiais pavidalais sociologiją aptinki savo kasdienybėje?

Julija: Viena vertus, manau, kad pradedantysis sociologas neišvengia etapo, kai viskas aplinkui yra sociologija, tam tikros sąveikos ir struktūros. Į kokią tik mielą ar nemielą asmeninę veiklą įsiveli, nebegali išjungti to kito – iš paskos sekiojančio šešėlinio sociologo, apie viską turintį nuomonių arba bent jau versijų.

Antra vertus, nebegaliu skaityti grožinės literatūros be enciklopedijos, atlaso ir žodyno po ranka. Skamba juokingai, bet užtat daug nežinomų įdomybių būtent tokiu būdu iškyla į paviršių.

Galiausiai sociologija – tai ne mokslas, tai gyvenimo būdas. Ilgainiui ji tampa nebeišjungiama.

Soc. Soc.: Kas Tavo manymu yra sociologija?:)

Julija: Sociologija gali būti bet kas, ką tik įsivaizduosi: žaidimas, stebėjimas, intriga, technika, manipuliacija, poezija, algoritmai, keiksmai ir prakeiksmai, sprando skausmas, drąsa, gylis, istorijų pasakojimas, ilgos naktys virtuvėje, vienatvė, pilnatis, kolegialumas, nuotykis ir juokas.

Sociologija bibliotekoje, sociologija gatvėje, sociologinės kelionės, sociologinis skaitymas, sociologinis rašymas, sociologinis skaičiavimas, lauko darbas, sociologiniai žaidimai ir eksperimentai, garfinkelizmas, sociologų konferencijos ir begalinės sociologinės sąskaitos iš amazon.com.

Soc. Soc.: Tavo autoritetai?

Julija: Mokiniai žudo mokytojus, užuot į juos panašėję :)

Šiuo metu visi mėgstamiausi autoriai yra prancūzai, pradedant Tocqueville‛iu ir baigiant Baudrillard‛u, bet manau, kad šie dalykai keičiasi su laiku, kartu su susidomėjimų kryptimi.

Savo laiku man buvo labai svarbūs mokslinės fantastikos autoriai (I. Asimov, R. Heinlein, R. Bradbury ir kiti). Būtent tada, kai skaičiau jų knygas, suvokiau socialines struktūras ir jų sąveikas kaip reiškinį, kurį galima (pa)stebėti ir tikrajame gyvenime.

Sociologiniame kazino statyčiau už kontinentinę, o ne anglosaksišką tradiciją ir monografijas, o ne žurnalų straipsnius.

—