Vertybės, moralė ir… politika? In memoriam Václavui Havelui

Politinis eksperimentas 1989-ųjų Čekoslovakijoje prasidėjo pasakos „Pelenė“ scenarijumi: šildytuvų gamyklos darbininkas Jiří Dienstbieras tampa užsienio reikalų ministru, o buvęs politinis kalinys Václavas Havelas išrenkamas nepriklausomos Čekoslovakijos respublikos prezidentu. Politikos apžvalgininkas, knygos „Čekoslovakija: Aksominė revoliucija ir kas po jos“ autorius Robin Shepherd komentuoja įvykius: „Vakarų inteligentija užgniaužia kvapą. Grupė itin principingų intelektualų buvo beperimą visą politinį establishmentą. Platono dvelksmas“. Disidentai intelektualai – filosofai, rašytojai, poetai – imasi bendro reikalo, o jų idėjinis vadas V. Havelas mėgina suderinti nesuderinamus politikos ir moralės polius, viename kūne sutalpinti prieštaringas intelektualo ir politiko tapatybes. Ar įmanoma būti politiku ir gyventi tiesoje? Tikslesnis klausimas, matyt – kaip ilgai ši trapi pusiausvyra gali išsilaikyti nuslopus visuomenę konsoliduojančiai Aksominei revoliucijai?

Išties disidentų valdžios modelis (kartu ir pati moralios politikos koncepcija) gan trumpai atlaikė patyrusiųjų konkurenciją. Gyvenimo tiesoje idealui susidūrus su apčiuopiamomis ir ne itin švariomis politikos problemoms, kurioms spręsti reikėjo konkrečios politinės veiklos patirties, nugalėjo šios patirties turintieji, tačiau akivaizdūs pragmatikai – buvę ankstesnės sistemos aparačikai, politikos tradicine prasme profesionalai, tokie kaip didžiausias V. Havelo idėjinis priešininkas (ir dabartinis Čekijos prezidentas) Václavas Klausas. Gyvenimo tiesoje deklaracija pralaimėjo rinkiminiams pažadams dvigubai pakelti pragyvenimo lygį.

Visgi ypač dabar, ypač Lietuvoje, viešojoje erdvėje vyraujant diskusijoms „dešros politikos“ klausimais, kai užsiminti apie „aukštesnes“ vertybes – naivaus išsišokimo ir stačiai nepadorumo ženklas, su aksomine nostalgija nuskamba V. Havelo prisistatymas:

„Esu „antipolitinės politikos“ šalininkas. Ne politikos, kuri yra galios technologija, kibernetinis žmonių valdymas, tikslų parinkimo ir intrigų menas, o politikos – vieno iš būdų ieškoti ir rasti gyvenimo prasmę, saugoti ją ir tarnauti jai, politikos, kaip aktyvios moralės, tarnybos tiesai, kaip gyvojo žmogiškumo ir rūpinimosi artimu, šalininkas“.

Nors didžiojo Čekoslovakijos (jis niekada nepateisino valstybės padalijimo 1993-iaisiais) politiko ir moralinio autoriteto mirtis greičiau yra tik simbolinis riboženklis, žymintis jau įsibėgėjančią „post-haveliškosios“ politikos erą, tačiau jo rašytinis palikimas visam Vidurio Rytų Europos regionui suteikia vilčių, kad (galbūt labai trumpai visos valstybės lygmeniu, bet) gali egzistuoti kitokia politika, linksniuojama kartu su žodžiais „moralė“, sąžinė“, „poezija“.

—