„Tikro” vyriškumo merdėjimas Sam Peckinpah filme „Šiaudiniai šunys“

Šiandien dalinamės Lauryno Radzevičiaus tekstu – kvietimu pro lyčių problematikos akinius pasižiūrėti, o jau mačiusius prisiminti Sam Peckinpah filmą „Šiaudiniai šunys“ (yra ir 2011 metų filmo versija). Įdomu tai, kad reflektuodamas filmą Laurynas susitelkė ne į moteriškos, o į vyriškos lyties perspektyvą. „Smurto ir prakaito kvapo persmelktuose „Šiaudiniuose šunyse“ atsiskleidžia vyriškumo krizė, „tikro vyro“ sampratos pokyčiai“, – sako Laurynas. 

Moters, kaip subordinuotos lyties Vakarų visuomenėse, padėtis ilgą laiką susilaukė išskirtinio mokslininkų dėmesio. Vyrai, savo ruožtu, buvo tarsi nustumti į antrą planą bei dažniausiai matomi kaip vieninteliai lyčių nelygybės kaltininkai. Tačiau XX am. antrojoje pusėje pagaliau atkreiptas dėmesys ir į juos – dominuojančią, tačiau užmirštą visuomenės dalį. Kaip sako R. Haenfler, postfeministiniame pasaulyje vyrai vis dažniau susiduria su sunkumais apibrėžiant savo, kaip vyro tapatumą (1). Ilgą laiką „tikras“ vyriškumas buvo siejamas su hegemoniniu vyriškumu, kuriam būdingas fizinis tvirtumas, emocingumo trūkumas, agresyvumas, noras dominuoti, homofobiškumas. Šie vyrai – lyg emociškai nestabilūs vienaragiai (1).

Hegemoninį vyriškumo tipą Sam Peckinpah filme atstovauja Anglijos kaimelio gyventojai, kurie, beje, ir yra vadinami šiaudiniais šunimis. Filmo centre – nuolat vykstanti tiek fizinė, tiek psichologinė kova tarp šių kaimelio gyventojų ir nepažįstamo vyro Deivido, atvykusio iš šiek tiek civilizuotesnės pasaulio dalies – JAV. Atvykėlis, savo ruožtu, simbolizuoja naująjį vyriškumo tipą, kurį E. Badinter įvardina „minkštu vyru“. Pasak jos, hegemoninį vyriškumą atstovauja kietas, savo moteriškumą slopinantis vyras, o minkštą – tas, kuris slopina savo vyriškumą (2). Pastarasis vyras – civilizuotos, techniškai pažengusios visuomenės išaugintas individas, kuriam fizinis darbas yra svetimas, o prioritetas teikiamas intelektualinei veiklai. “Šiaudiniuose šunyse” minėti bruožai atskleidžiami ironiškais vaizdais, kuomet atvykėlis Deividas nesugeba sutaisyti stogo, pakeisti padangos ar užlipti kopėčiomis, tačiau puikiausiai sprendžia matematines problemas. Filmo kulminacija – fizinė akistata tarp šių dviejų vyriškumo tipų atstovų, pasibaigusi minkštojo vyro pergale – Deividas išžudo jo namą užpuolusius kaimelio gyventojus.

Įdomu plačiau panagrinėti, kas gi tas naujasis iš feminizmo šonkaulio sukurtas vyras, kuris ir yra filmo leitmotyvas?

Pastarąjį, šiandien „madingėjantį“ vyrą galima apibūdinti kaip vilką ėriuko kailyje. Moderni visuomenė paskatino užmaskuoti ir nuslopinti įgimtą vyro gyvuliškumą vardan bendros žmonių gerovės. Tačiau neapsigaukime –  jis niekur nedingo, retkarčiais vis prasiveržia. Filme tai subtiliai atspindima pasitelkiant šventąją sex, drugs & rock’n’roll trejybę. Alkoholis ir įtampa yra du dalykai, kurie iššaukia pasirodyti tikrąjį vyro veidą. Deividas, paprastai pasižymintis santūrumu, mėgstantis klasikinę muziką ir turintis tik vieną žalingą įprotį – rūkymą, išgėręs ar patekęs į stresinę situaciją radikaliai pasikeičia – klausosi trankios muzikos, rūko daugiau nei įprastai, netgi pakelia ranką prieš savo žmoną. Mintis galėtų būti tokia: pasikeitė visuomenė, pasikeitė elgesio modeliai, tačiau vyriškumo esmė liko nepakitusi, tik skirtingais atvejais ji yra tik daugiau ar mažiau užmaskuota. Kaip skelbia filmo plakatas – „Everyone has a breaking point“.

„Minkštas vyras“ nuolat susiduria su problemomis įrodinėjant savo vyriškumą. Pajutęs  grėsmę savo vyriškumui (žmonos priekaištai, nuolatinė sąveika su hegemoniškojo vyriškumo tipo atstovais), Deividas nusprendžia jį įrodyti išvykdamas į medžioklę. Tai primena pirmykštėse bendruomenėse paplitusį berniukų įšventinimą į vyrus – ir reikia, kad tekėtų kraujas (Badinter, 2003). Šis mėginimas pasibaigia nesėkme – už bandymą patekti į ne jam skirtą „teritoriją“ jis nubaudžiamas: išprievartaujama jo žmona. Šitai į kokią padėtį feminizmo judėjimas pastatė vyrą – vyriškumą reikia įrodinėti kasdien, kad ne tik moterys, bet ir pats vyras jo nepamirštų.

Galiausiai priartėjome prie simbolinės ”naujojo“ vyro pergalės prieš „senąjį“, kuri vaizduojama hegemoniškojo vyriškumo atstovų išžudymu. Akivaizdu, kokia ši pergalė yra ironiška. Ji pasiekta naudojant agresiją, smurtą – svarbias hegemoniškojo vyriškumo savybes, prieš kurias ir yra kovojama. Ar ne ironiška kovos įkarštyje suprasti, kad niekuo nesiskiri nuo savo priešininko? Tai tik dar kartą parodo, jog iš esmės niekas nepasikeitė, mes tik išmokome maskuoti savo prigimtį. Svarbu yra tai, jog paskutinį „tikro“ vyriškumo atstovą nužudo ne kas kitas, o moteris, Deivido žmona. Į tai galima pažvelgti kaip į pelnytą kerštą (panašiai kaip Lars von Trier „Dogvilyje“). Visgi tai galima interpretuoti kaip simbolį, jog būtent moterys užbaigė hegemoniškojo vyriškumo erą, padėjo joje galutinį tašką.

Taigi „Šiaudiniuose šunyse“ parodoma, į kokią dviprasmišką situaciją yra patekęs šiuolaikinis vyras: bandymas suderinti visuomenės elgesio taisykles ir gaivališką vyriškumą, jis yra priverstas nuolat įrodinėti savo vyriškumą. Toks yra modernios visuomenės suformuotas vyras.

___________

(1) Haenfler, R. Manhood in Contradiction : The Two Faces of Straight Edge, Men and Masculinities, 2004.

(2) Badinter, E. XY: apie vyriškąją tapatybę, 2003.