Apie Aušros Malinauskaitės disertaciją: kitokių standartų sociologijoje beieškant

Prieš daugiau nei savaitę Aušra Malinauskaitė apsigynė disertaciją „Dramaturginis socialinės sąveikos modelis: buvusių psichoaktyvių medžiagų vartotojų atvejis“. Darbo centre – buvę psichoaktyvių medžiagų vartotojai ir jų socialinė sąveika, kurios metu siekiama pateikti savo, kaip nevartojančio narkotinių medžiagų asmens, vaidmenį.

Man Aušros darbas imponuoja tuo, kad autorė siekė naujumo/originalumo tiek teorinėje, tiek empirinėje darbo dalyse. Viena vertus, teorinėje dalyje sociologei sėkmingai pavyko suderinti du nelabai suderinamus autorius – Goffmaną ir Garfinkelį, antra vertus, empirinėje dalyje buvo naudoti net penki metodai – dokumentų analizė, interviu – stebėjimas, stebėjimas, pokalbių analizė bei Garfinkeliu besiremiantis eksperimentas. Ypač džiugina tai, kad Aušra naudojo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse labai retai praktikuojamą garfinkėlišką eksperimentą, kuris šiandien dažnai susilaukia kritikos dėl etinių tyrimo aspektų. Manau, kad drąsa – viena iš reikalingiausių jauno sociologo savybių ir Aušra įrodė, kokių įdomiu rezultatų ji gali padėti pasiekti. Disertacijos vadovas prof. dr. Algimantas Valantiejus gynimo metu teigė, kad Goffmano ir Garfinkelio pasirinkimas tyrinėjant vieną iš opiausių mūsų visuomenės problemų – naujas reiškinys, kuris leido parodyti, kad yra ir kitokių standartų sociologijoje bei kvietė jaunąją kartą sekti geru pavyzdžiu.

Kiti man imponuojantys darbo aspektai – neabejotinas disertacijos aktualumas ir jos taikomasis aspektas. Tyrimo išvados leistų suformuluoti daug naudingų patarimų buvusių narkotikų vartotojų integracija į visuomenę besirūpinantiems praktikams. Tad darbą rekomenduočiau perskaityti tiems, kurie nusivylę sociologijos teorijomis ir skundžiasi, kad pastarosios neturi nieko bendro su tikru gyvenimu. Tiesa, jauna mokslininkė buvusiais narkotikų vartotojais rūpinasi ne tik mokslo srityje – ilgą laiką ji buvo viena iš jums turbūt gerai pažįstamo projekto „salotų baras Mano guru“ koordinatorių.

Aušra atsakė į kelis mano klausimus.

Kaip jauteisi atsibudusi pirmąjį rytą po disertacijos apsigynimo? Ką veikei likusią dieną?

Atsibudusi jaučiausi gerai. Iš tikrųjų juk niekas iš esmės gyvenime nepasikeičia gavus daktarės laipsnį: darbai lieka tie patys, veikla, užimtumas kaip buvo nemažas, taip ir liko, tik tiesiog atkrenta veikla, kuri buvo susijusi su disertacijos rašymu, bet ją, greitai užpildo kitos veiklos. Man kol kas dar reikia pastoviai sau priminti, kad jau apsigyniau disertaciją, kad laiką galima planuotis šiek tiek kitaip, kad galbūt atsiras laiko kitoms įdomioms knygoms, kurios nebuvo susijusios su mano darbo tema, ir kurios laukia savo eilės. Kadangi disertacijos gynimas vyko prieš pat Velykų šventes, tai ir visa diena buvo iš anksto suplanuota: ruošimasis šventėm ir šventimas su artimaisiais.

Trumpai apibūdink, apie ką buvo Tavo disertacija? Kokie darbe atrasti dalykai Tave nustebino labiausiai, nebūtinai kaip sociologą, bet kaip paprastą žmogų iš gatvės?

Mano disertacijos tikslas buvo aprašyti buvusių psichoaktyvių medžiagų vartotojų socialinės sąveikos struktūras pasitelkiant „dramaturgines tyrimo gaires“. Dramaturgines tyrimų gaires pasirinkau atsižvelgdama į buvusių narkotikų vartotojų grupės specifiškumą.

Mano disertacija savo struktūra ir idėja buvo labai netradicinė, nes darbą sudaro dvi dalys: pirma dalis – metodologinė, antra – empirinė. Todėl negaliu išskirti vieno kurio nors aspekto, kaip labai įdomaus ar nustebinusio, nes visas mano darbas buvo gana stebinantis, pradedant interpretaciškai skirtingų teorinių prieigų derinimu, taikomais metodais ir baigiant gautomis išvadomis, kurios leido pažvelgti į vaidmens darybą plačiau ir lanksčiau. Tiek E. Goffmanas, tiek H. Garfinkelis yra labai įdomūs ir originalūs autoriai, todėl tiek juos studijuoti, tiek remiantis jų sąvokomis konstruoti metodologinius principus buvo labai įdomu, nauja ir žadino smalsumą. Pasirinkti tyrimo metodai leido man nenuobodžiauti atliekant tyrimus ir surinktų duomenų pagrindu aprašyti „vaidmens darybos“, „vaidmens demonstravimo“ ir jo „patvirtinimo“ mechanizmus.

Na, o „žmogų iš gatvės“, ne sociologą, mano darbas galbūt nustebintų tuo, kad asmenys, kurdami buvusio narkotikų vartotojo vaidmenį, pasitelkia institucijų (pvz. reabilitacijos centrų) konstituojamas tvarkas, jas sumaniai panaudodami ir netgi jomis manipuliuodami. Kurdami/atkurdami buvusio psichoaktyvių medžiagų vartotojo vaidmenį, asmenys naudoja įspūdžio valdymo strategijas (gestai, kūno kalba, fasadas, dekoracijos ir pan.), kurias tiek stebėti, tiek aprašyti buvo gana įdomu.

Kas buvo sunkiausia studijuojant doktorantūroje? Kokį svarbiausią patarimą galėtum duoti ateities doktorantams?

Dabar, kai jau viskas praeityje, atrodo, kad ypatingai sunku ir nebuvo. Na, gal sunkiausia yra derinti darbą ir studijas, tačiau turint tikslą ir jo siekiant, viskas įmanoma. Ateities doktorantams patarimų neduosiu, tik palinkėsiu, kad kiekvienas surastų savo darbo metodą, stilių, kuris ne tik leistų susitelkti ties atliekama veikla, bet ir teiktų malonumą. Manau, kad nėra visiems tinkančių receptų, kiekvienas turi surasti savo metodą ir svarbiausią turėti motyvaciją, kuri žadina smalsumą, teikia pasitenkinimą. Kai darbas, kurį atlieki, teikia pasitenkinimą, tada ypatingai nereikia daug pastangų, kad susikoncentruotum ties ta veikla ir tikslingai dirbtum.