Ar benamis turi teisę į miestą?

Praėjusį spalį Attila Kopiás – vienas iš vengriško blogo „Dvigubas standartas“ (Kettős Mérce) autorių – apsimetė benamiu ir įsitaisė ant vieno iš suoliukų Budapešto VIII-ojo rajono Rezső aikštėje (tai gana apleista, tačiau netoli centro įsikūrusi miesto dalis). Attilos bičiuliai iškvietė policiją ir nufilmavo kaip praėjus 15 minučių suimti „benamio“ trimis ekipažais atvyko aštuoni (!) uniformuoti pareigūnai. Šioje Budapešto dalyje 2011 metų rugsėjį buvo kriminalizuota benamystė. Tiksliau – benamiams uždrausta būti viešai matomose miesto erdvėse, naujajai tvarka draudžiant „apsistojimą viešoje erdvėje kaip gyvenimo būdą“. Į įvykio vietą atvykus policijai, Attila į klausimą, ar „miegoti parke yra jo gyvenimo būdas?“ atsakė „na, anksčiau esu keletą kartų miegojęs viešoje vietoje“. Jis buvo nugabentas į areštinę.

Antrasis eksperimentas baigėsi kur kas nuobodžiau. Attila, šįkart apsirengęs tvarkingu kostiumu ir pasidėjęs po galva lagaminėlį, užsnūdo kitame Budapešto parke. Policijai buvo pranešta apie „žmogų, panašų į verslininką, jau pusvalandį miegantį ant suoliuko“, tačiau nei vienas ekipažas taip ir neprisistatė, niekas policijoje juo šįkart visiškai nesidomėjo.

Šie eksperimentai Vengrijoje sukėlė daugybę diskusijų ir protestų prieš benamystės kriminalizaciją. Komentuodamas savo veiksmus, Attila iškėlė klausimą: kas skiria viešoje miesto erdvėje piknikaujančius draugus, parkuose besitrainiojančius paauglius, tėvus su vaikais žaidimų aikštelėse nuo benamių? Kodėl pirmieji gali naudotis erdve kiek tinkami, o kiti – demonizuojami ir išstumiami lauk iš tvarkingiems piliečiams regimos miesto dalies? Ar tai nereiškia, kad besiplečianti viešosios erdvės kontrolė anksčiau ar vėliau palies ir pirmuosius, kol kas besimėgaujančius jiems suteikta privilegija į miesto erdvę? Galų gale – ar  teisė į miestą (Le Droit à la ville / The Right to the City, filosofo ir miesto sociologo Henri Lefebvre koncepcija) yra suteikiama, ar yra prigimtinė ir neginčijama?

Kaip praėjusios savaitės paskaitoje kalbėjo geografas Berndas Belina, elgetos ir benamiai paprastai siejami su nesaugumu, nusikaltimais, bet tai – labai paviršutiniškas požiūris, kuris remiasi puritoniška buržua etika (ir estetika!): tai, kas nesimpatiška akiai, savaime yra pavojinga ir įtartina, tai, kas nepažįstama – sunkiai kontroliuojama, todėl taip pat nesaugu. Bendruomenės grynumo mitas (Sennett, 1971) puikiai veikia ir Lietuvoje – tai atskleidžia nauji VDU urbanistų tyrimai, kurių rezultatai bus paskelbti viešai per keletą ateinančių mėnesių. Šis mitas įkūnija viduriniosios ir aukštesnės klasės tikėjimą, jog saugiausia gyventi tarp tokių pačių kaip tu, t.y. tos pačios klasės atstovų, bet dėl viso pikto dar apsitverti aukšta tvora + jei leidžia galimybės, įsigyti piktai skalijantį šunį. Apie homogenišką neoliberalaus miesto socio-erdvinį modelį Architektūros [pokalbių] fonde kalbėjo ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė – verta paklausyti.

Pasak Richardo Senneto (1971) ir kitų kritinių urbanistų, kovojant su nusikaltimų baime ir skurdu, neturtingieji patraukiami toliau nuo visateisių piliečių akių, bet ši taktika panašesnė į emocijomis grįstą „stručio politiką“, kuri yra visai neefektyvi ir nuo tikrų (ne įsivaizduojamų) nusikaltimų neapsaugo. Siekis išvalyti miestą nuo buržua akį trikdančių vaizdų (Vilniuje – nuo išmaldos prašytojų, Budapešte – nuo benamių) formuoja homogeniškas, socialiai „švarias“ miesto teritorijas. Tai taipogi sukuria saugumo regimybę, tačiau ne patį saugumą, kurio stiprybė – bendruomeniškumas, gebėjimas priimti kitą šalia savęs ir savyje.

__________________

Sennett, Richard. 1971. The Uses of Disorder. Personal Identity and City Life. New York : Vintage Books.