Ar egzistuoja Rytų Europa?

Ką (manote, kad) žinote apie Rytų Europą? Ar jau girdėjote, kad Rytų Europa neegzistuoja? Arba tiksliau – kad sąvokos „Rytų Europa“ referentas yra visiškai neaiškus. Ir tai ne tik senas mano pastebėjimas, bet taip pat Edward Lucas, „The Economist“ korespondento bei keleto knygų apie regioną autoriaus, tezė:

„Rytų Europa“ niekada nebuvo aiški sąvoka, o dabar jos vartojimas tampa tiesiog žalingas. „Rytų Europa“ yra geografinė keistenybė, kuri apima Čekiją (pačiame žemyno centre), bet ne Graikiją ar Kiprą (laikomus „Vakarų“ Europa, bet esančius tolimuose kontinento rytuose). Apeliuojant į istoriją, konceptą irgi sunku apginti: jis įtraukia ir šalis (pavyzdžiui, Ukrainą), kurios dešimtmečius buvo Sovietų imperijos dalimi, ir tokias valstybes (kaip Albanija), kurios prie jos vos prisilietė. Kai kurios iš „Rytų Europos“ šalių vadovavosi labai griežtos planinės ekonomikos sistema; kitos gi turėjo savas „guliašo komunizmo“ versijas (kaip Vengrija) ar „savivaldaus socializmo“ ekonomiką (kaip buv. Jugoslavija)¹.

Ar atsakymas į klausimą, „kas vienija Rytų Europos valstybes?“ yra „niekas“? Taip.

Rytų Europos egzotika - vakarietiškos vaizduotės produktas (Tamas Dezso nuotrauka)

Terminas „Rytų Europa“² nurodo ne į konkrečiai geografiškai apibrėžtą teritoriją už buvusios Geležinės uždangos, bet greičiau tėra kultūrinis konstruktas, suvienodinantis šios plačios geografinės erdvės skirtumus ir masinėse medijose įtvirtinantis tokius „Rytams“ priskiriamus stereotipinius vaizdinius kaip mistika, egzotika, erotiškumas, technologinis atsilikimas ir kt (apie tai TEDx kalboje Krokuvoje trumpai užsimena ir E. Lucas). „Rytų Europa“ simboliškai ženklina Europos erdvę, o ši intelektualinė perskyra, pasak istoriko Larry Wolff, nusistovėjo XVIII a. Apšvietos filosofų dėka, kai iki tol vyravusią geopolitinę Šiaurės-Pietų galios ašį pakeitė Rytų-Vakarų skirtis³.

Geografinė erdvė, populiariojoje kultūroje įvardinama kaip „Rytų Europa“, istorijos, politikos mokslų diskurse skiriama į keletą atskirų sub-regionų. Vakarinė jos dalis, „mūsų“ sub-regionas, paprastai vadinamas Vidurio Rytų Europa (kiti cirkuliuojantys pavadinimai, už kurių slypi skirtingos ideologijos – Vidurio ir Rytų Europa, Centrinė Europa ir pan.⁴). Jos branduoliui priskiriamos keturios valstybės – Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija,⁵ – prie kurių tyrėjai linksta pridėti ir tris Baltijos šalis⁶. Vidurio Rytų Europa įvardijama kaip „tarpinė teritorija“, „žemės per vidurį“, istoriškai išsidėsčiusios tarp Vokietijos ir Rusijos, buvusios galingų carų, Habsburgų ir Hohencolernų imperijų pasienio zonos, niekada iki galo neintegruotos į metropolijas⁷. Tuo tarpu sąvoka „Vakarai“ geografiškai apibrėžiama kaip erdvė abipus Šiaurinio Atlanto vandenyno – Šiaurės Amerika bei vakarinė Europos žemyno dalis iki Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos pasienio.

Kodėl Vakaruose susiformuoja „Rytų Europos“ kaip kultūrinio Kito įvaizdis? Pasak L. Woolf, atsilikusi, paslaptinga, žiauri „Rytų Europa“ iškyla kaip atsvara besiformuojančiam modernių ir racionalių Apšvietos amžiaus „Vakarų“ tapatumui⁸. Europos „Rytai“ įsivaizduojami pasitelkiant „filosofinės geografijos“ ir „mentalinio žemėlapio“ intelektines operacijas. Filosofinė geografija pasižymi geografijos bei kartografijos subordinacija europocentristinėms Apšvietos filosofų pažiūroms ir fantazijoms. Gi mentalinis žemėlapis – tai išankstinis, bet labai užtikrintas žinojimas, kas ir kokia yra Rytų Europa. Dar iki kelionės į rytus nuo Elbės, keliautojo žvilgsnis yra „išmokęs“ pabrėžti dichotominę skirtį tarp Rytų ir Vakarų, periferijos ir centro, barbarybės ir civilizacijos. Labai skirtingi ir tarpusavyje nepanašūs teritoriniai dariniai (pavyzdžiui, Bohemija vakaruose ir Kamčiatka rytuose) sujungiami į vieną „Rytų Europos“ darinį, išryškinami jų panašumai pernelyg nesigilinant į individualius atvejus.

Tokia stebėjimo prieiga akcentuoja radikaliai skirtingas „Rytų“ ir „Vakarų“ tapatybes ir užglaisto tuos bendrakultūrinius faktorius, kurie rytinę ir vakarinę kontinento dalis vis dar laiko vienu teritoriniu dariniu⁹. Pasak L. Wolff, intelektualinei Apšvietos vaizduotei buvo būdinga tai, kad „[enciklopedistas] Jaucourt, tikriausiai niekada nematęs Vengrijos, turėjo pacituoti Volterą, Vengrijos taipogi nemačiusį, kad pavaizduotų, kaip ten nematyti nieko daugiau, vien plyna dykuma“ (išskirta autoriaus)¹⁰. Nepaisant to, jog „niekas nebuvo aistringiau bei kūrybiškiau atsidavęs Lenkijos reikalams nei Rousseau, niekad nenuvykęs ryčiau Šveicarijos“¹¹, intelektualinėje sferoje pasklido šio filosofo įtvirtinti visas „rytines“ Europos kultūras generalizuojantys įvaizdžiai, kuriais remiantis regionas vis dar (įsi)vaizduojamas kaip tarp Oriento ir Vakarų esanti kultūrinė erdvė, kuriai priskiriama hibridinė tapatybė, turinti ir europietiškų, ir orientalinių savybių.

„Rytų Europos“ koncepto sudedamosios dalys yra skirtinguose šaltiniuose nuolat pasikartojantys epitetai, susiję su mistika, erotika, pasyvumu, jausmingumu, bendruomeniškumu bei technologiniu atsilikimu (angl. backwardness), apibendrinantys šios erdvės egzotiką – jos kultūrinį kitoniškumą lyginant su Vakarų Europa¹². Šie įvaizdžiai formuoja išankstinio suvokimo schemas, kurios pateikia lengvai suvokiamas sudėtingų kultūrinių reiškinių interpretacijas, juos tipologizuodamos į lengvai atpažįstamas kategorijas. Ilgainiui Vakarų kultūroje šie stereotipiniai epitetai ima funkcionuoti kaip „savaime suprantamo“ ir nekvestionuojamo kasdienio žinojimo apie Rytus dalis – ta prasme, kad žmonės, niekada nesilankę Europos rytuose, iš anksto žino, kuo pasižymi ir kokia yra ši erdvė.

Tačiau šis „žinojimas“ yra tiek tvarus, kiek ir neadekvatus. Veik prieš tris šimtus metų priklijuota „Rytų Europos“ etiketė labai sunkiai nugrandoma. Galbūt dėl to, kad ir patys „rytų europiečiai“ nekritiškai priima Vakaruose kadais sukonstruotą „žinojimą“ apie juos (mus) pačius?