Aš sukčiavau per metafizikos egzaminą, nes pasižiūrėjau į priešais sėdinčio berniuko sielą

Vakar dieną pusiau turiningai praleidau Seime vykusioje konferencijoje „Akademinis sąžiningumas ir aukštojo mokslo vertė Lietuvoje“, kurios ašis – nesąžiningas elgesys aukštojoje mokykloje, jo paplitimas, priežastys bei prevencija. Gal pasirodys, kad per dažnai viskuo džiaugiuosi, bet šį kartą vėlgi džiaugiausi, nes nesąžininga akademinė elgsena  – man be galo aktuali tema ir sunkiausia, kad kiekvieną susidūrimą su šiuo reiškiniu išgyvenu labai jautriai, nes besąlygiškai (kartais galbūt net per daug kategoriškai) jo nepateisinu.

Tikriausiai apnuoginsiu savo naivumą prisipažindama, kad visą laiką iki įstojimo į universitetą nuoširdžiai maniau, kad šioje įstaigoje – tikrai nenusirašinėjama, o ta „nusirašinėjančių studentų problema“ – tai tik reti keli atvejai, kurie vis dėlto pasitaiko ir dėl to jau yra problema. Pirmame kurse patyriau tikrų tikriausią šoką, sukrėtimą (ar kaip kitaip tai galima pavadinti), kai pamačiau, kad yra kitaip. Buvo liūdna, pikta, apmaudu, keista. Iš pradžių tokios patirtys skatino antipatiją nusirašinėjantiems, o vienas iš veiksnių, lėmęs tai, ar kursiokas galėtų būti mano artimas draugas, buvo jo požiūris į nusirašinėjimą. Vėliau neigiamos emocijos įgavo konstruktyvesnę išraišką – paskatino kristalizuotis norui bent kažkuo prisidėti kovojant su šia aukštojo mokslo piktžole. Kita vertus, visuomet esu atvira argumentams bei nuomonėms, kurios į šį reiškinį mane paskatintų žiūrėti lanksčiau, dėl to šio teksto pavadinimui ir pasirinkau Woody Alleno citatą: “When I was in school, I cheated on my metaphysics exam: I looked into the soul of the boy sitting next to me“.

Svarbiausias konferencijos akcentas buvo  kolegos Lietuvos studentų sąjungos sociologinių tyrimų koordinatoriaus Martyno Kriaučiūno pristatyti Lietuvos studentų sąjungos atlikto tyrimo „Lietuvos aukštųjų mokyklų akademinio sąžiningumo indeksas“ rezultatai. Rezultatus taip pat komentavo įvairių sričių specialistai: Dainius Radzevičius, dr. Eugenijus Stumbrys, prof. dr. Arūnas Poviliūnas, dr. Tomas Girdenis bei Milda Bagdonaitė.

Tyrimo, kurio metu buvo apklausti 702 Lietuvos aukštųjų mokyklų 1-4 kursų bakalauro ir vientisųjų studijų studentai, tikslas buvo nustatyti, kiek paplitęs sukčiavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose ir koks yra studentų polinkis elgtis nesąžiningai. Remiantis tyrimo duomenimis pirmą kartą šalyje apskaičiuotas akademinio sąžiningumo indeksas, kuris kartojant tyrimą po ta tikro laiko, padės nustatyti sukčiavimo prevencijos priemonių efektyvumą, todėl kol kas indekso vertė pati savaime nieko neparodo.

Štai čia galite pasižiūrėti tyrimo ataskaitą (pranešimo PPT)

Tyrimo rezultatai parodė, kad maždaug pusė respondentų mano, kad jų fakultetuose paplitęs nesąžiningumas ypač viešų atsiskaitymų metu bei atliekant namų darbų užduotis. Liūdna sužinoti, kad dauguma studentų, jei tik pasitaikytų palanki situacija, patys elgtųsi nesąžiningai – sukčiauti linkę keturi iš penkių studentų. Kaip parodė tyrimas, polinkis elgtis nesąžiningai yra didesnis nei pats nesąžiningo elgesio paplitimas. Maždaug pusė apklaustųjų pateisina kitų studentų sukčiavimą viešų atsiskaitymų metu, jei tik tam yra pateikiami „pateisinimai“.

Tiesą sakant, man sunku empatiškai įsijausti į nusirašinėjančių studentų kailį, kadangi per visus bakalauro ir magistro studijų metus ne tik kad nesu nė karto nusirašinėjusi, bet nė karto nesu net pagalvojusi apie tokią galimybę… kad ir koks būtų sunkus ar nereikšmingas egzaminas, kad ir koks nenaudingas ar neįdomus dalykas tai būtų buvęs, kad ir kaip neturėčiau laiko, sveikatos ar nuotaikos. Man atrodo, kad universitete (ta idealiąja prasme) norintiems besimokyti studentams tokios nuostatos turėtų būti savaime suprantamos ir gerbtinos. Ir man pikčiausia, kad dalis studentų ne tik kad nusirašinėja, bet ir negerbia tų, kurie taip nedaro. Atsižvelgiant į masiškėjančio aukštojo mokslo tendencijas, iškyla labai svarbus klausimas, kaip dideliame fabrike išsaugoti universitetą, kuriame nesukčiaujama?

Antra konferencijos dalis kaip tik ir buvo skirta aptarti priežastis ir galimus prevencijos būdus. Minėtomis temomis pasisakė įvairių institucijų atstovai, tarp jų – Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė bei seimo narys dr. Mantas Adomėnas. Tiesą sakant, šioje dalyje neišgirdau jokių naujų, įdomių ar vertų dėmesio idėjų, kurias galėčiau jums džiugiai pranešti. Pasidalinsiu keliomis pranešėjų įžvalgomis apie prevencines priemones.

KTU Studentų reikalų tarnybos koordinatorė Greta Kasperavičiūtė pabrėžė, kad ką tik įstojusiems į aukštąją mokyklą retai kas kalba apie akademinį sąžiningumą ir apskritai apie akademinę kultūrą. Kitaip sakant, net šviečiamajame lygmenyje akademinio sąžiningumo nuostatos studentams nėra ugdomos, o tai reikėtų pradėti daryti, ir ne bet kaip, o sistemiškai. Kita situacija – kuomet visi (dėstytojai, administracija, studentų atstovai ir pan.) nuolat kalba, kaip negalima nusirašinėti ir pan., tačiau neužsimena apie jokias realias sankcijas, kurios būtų taikomos pažeidus akademinės etikos principus. Kitaip sakant, studentai retai kada jaučia realią bausmės baimę ir nevengia rizikuoti. Galiausiai, ne rečiau pasitaikanti situacija, kuomet studentams kalbama ir apie sąžiningumo svarbą, ir apie sankcijas jį pažeidus, bet nusirašinėjimo atveju nesiimama jokių veiksmų. Šioje situacijoje labai svarbus dėstytojų vaidmuo, jų požiūris į nesąžiningumo problemą. Dėstytojai turėtų sudaryti nusirašinėjimui ir kitokiam nesąžiningam elgesiui nepalankias sąlygas. Sutinku su pranešėja, kad nuo pat pirmojo kurso studentai turėtų būti supažindinami su akademinės etikos principais bei konkrečiomis sankcijomis juos pažeidus. Dėstytojai, savo ruožtu, turėtų sudaryti nusirašinėjimui nepalankias sąlygas, o nusirašinėjimo atveju – bausti.

Bet kur kas svarbesnis, mano manymu, būdas – netolerantiškos nesąžiningam elgesiui atmosferos sudarymas mokslo institucijų viduje, būtent tai savo pasisakyme akcentavo N. Putinaitė. Institucijos – jų administracija, dėstytojai ir studentai –  turi aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti, kad yra prieš akademinį nesąžiningumą. Netolerancija turi būti bendra, visaapimanti, apie tai reikia nuolat diskutuoti, kalbėtis – dėstytojams su dėstytojais, dėstytojams su administracija, dėstytojams su studentais, studentams su studentais ir t. t. Kartais tai gali būti ypač sunku – patyriau savo kailiu – kuomet nusirašinėjantieji nemoka konstruktyviai diskutuoti ir tave smerkia už apskritai tokios temos iškėlimą bei nusirašinėjimo kaip „problemos“ įvardijimą. Svarbu nepamiršti, kad universitetas yra mūsų, nenusirašinėjančiųjų, ir mes turime teisę bei privilegiją jį ginti.

Pasak viceministrės, efektyviausia sankcija už akademinės etikos pažeidimus – viešumas. Nesąžiningų asmenų pavardės galėtų būti skelbiamos viešai, kad ir institucijų internetiniame puslapyje, ant tam skirto gėdos stulpo. Viešumas ir to viešumo iššaukiamas gėdos jausmas galėtų būti didžiausia bausmė ir prevencinė priemonė.

Atsiprašau, kad nenurodysiu šaltinio, bet esu išsirašiusi vieną R. Plečkaičio mintį, kuri man pasirodė labai gera sociologinė medžiaga. Filosofas pasakojo apie jėzuitų pedagoginę sistemą, kurioje buvo skiepijamas aklas paklusnumas vyresniajam. Kovodami su savo religiniais priešais reformatais jėzuitai stengėsi įkvėpti fanatišką neapykantą jiems – be rengiamų disputų su protestantais buvo deginamos jų knygos, vykdomi „bibliotekų valymai“, nusiaubiamos protestantų bažnyčios ir t. t. Tačiau ne visada sėkmingai pavykdavo jaunuomenei įteigti paklusnumą. Ir antai 1636 m., Vilniaus akademijos vizitatorius paliko rektoriui tokį memorialą: „Kadangi matyti, kad burbėjimo ir prieštaravimo vyresniesiems ir kitiems yda labai išsikerojo, tai ją šalinant, reikia tiems, kurie burba, skirti sunkesnes bausmes“. Taigi vizitatorius liepė griežtini bausmes, o tos sunkesnės bausmės buvo: kurį laiką atskirti nuo kitų arba viešai papeikti. Iškart prisiminiau E. Durkheimo mechaninio solidarumo visuomenę, kurioje iš tikrųjų negalėjo būti didesnės bausmės nei pašalinimas iš bendruomenės bei viešumas. Nežinau, kaip viešumas veiktų mūsų visuomenėje, bet manau dalį žmonių tikrai atbaidytų nuo apskritai bet kokio nesąžiningo elgesio.

(pastaba: Jėzuitų pavyzdį pasirinkau ne dėl to, kad palaikyčiau jų pedagoginę sistemą, o kad atkreipčiau dėmesį į tai, kad visais laikais viešumas ir jo sukeliama gėda – universali bausmė, stipresnė už bet kokias formalias, tuo labiau finansines sankcijas. Jėzuitų pavyzdys – tik atsitiktinis, padėjęs iliustruoti viešumo svarbą kontroliuojant žmones)

Na o dar efektyvesnė priemonė (tiksliau, viena iš daugelio) mažinant nesąžiningo elgesio aukštosiose mokyklose paplitimą, kurią išsakiau ir konferencijos metu bei straipsnyje „Savanoriška veikla užsienyje – efektyvus būdas atrasti save“ – atsakingas studijų pasirinkimas. Jei abiturientai atsakingai bei motyvuotai rinktųsi studijas, suinteresuotumas nusirašinėti natūraliai būtų mažesnis. Tačiau Lietuvoje dar vis gajus tradicinis įėjimo ir išėjimo iš švietimo sistemos modelis, kuomet po mokyklos privalu iškart stoti į aukštąją mokyklą ir idealiu atveju nuosekliai baigti ir bakalaurą, ir magistrą. Jaunuoliai jaučia spaudimą išpildyti mokykla > universitetas > darbas elgesio šabloną, todėl dažnai studijas pasirenka atsitiktinai, gerai neįsisavinę savo planų, polinkių, norų. Nestebina, kad pasirinkusiems specialybę prieš pat pildant stojimų dokumentus vėliau universitetas nebūna savirealizacijos vieta. Todėl, mano manymu, įvairios visuomeninės institucijos turėtų a) prisidėti prie netradicinių karjeros pertraukos formų sudarymo (pvz. po mokyklos išvažiuoti metams savanoriauti į užsienio šalį), kurių metu jaunuoliai galėtų išspręsti profesinio tapatumo klausimus; b) prisidėti prie visuomenės tolerancijos joms skatinimo, nes kitu atveju vyraujančios normos jaunimo gyvenimo kelią veiks disfunkciškai ir visai nestebins, kodėl studentai nusirašinėja.