Be pavadinimo

Pristatome Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentės Birutės Birgelytės tekstą iš žurnalo „Sesija“. Kodėl Birutė rašo „be pavadinimo“?.. Galbūt todėl, kad Lietuvoje bet koks mėginimas įvardinti savo poziciją kalbant apie vienos lyties seksualumą skamba kaip baisiai nuvalkiotos klišės? Neklišinis ir pats teksto „be pavadinimo“ konstravimo būdas: vos apsisprendus, kad skaitai poetinį tekstą, tave užklumpa draugiškas interviu, kurį vėliau keičia mokslinė kalba. Tad smagaus skaitymo nuotykio!

 „Homoseksualumas Lietuvoje neegzistuoja“ – dar vienas ilgai lietuviškoje sąmonėje gyvavusių mitų liko sugriautas. Kaip reikėtų vertinti šį pokytį visuomenėje: kaip žingsnį į priekį ar kaip žingsnį atgal? Teisingų atsakymų daug. Lygiai taip pat, kaip ir neteisingų. Dėl vertinimo nevienareikšmiškumo straipsnio pavadinimas yra tiesiog „Be pavadinimo“. Tačiau, kad ir kaip iškalbingai skambėtų šie du paprasti žodžiai, reikliam skaitytojui jie neįtiks. Atsižvelgdama į šį poreikį, leidžiu pasirinkti vieną iš tinklalapių siūlomų antraščių: (1) „Gėjai – iškrypėliai ar tiesiog kitokie žmonės?“, (2) „Homoseksualumas – liga, o homofobija – tai jau ne?“ arba (3) „Visi mes gėjai“.

Neseniai atlikau eksperimentą su savo pažįstamais. Parodžiusi jiems vienos meniškos fotosesijos nuotrauką, paklausiau: „Kokį jums įspūdį kelia ši nuotrauka“? Pasigirdo tokie atsakymai: „Visai neblogas kadras“, „Man moteris nėra graži“. Tada parodžiau tą pačią merginą vienoje „Givenchy“ mados namų reklamoje. „Tai Lea T. Pirmoji transseksuali manekenė pasaulyje“, – paaiškinau. Mano pažįstamų veido išraiškos kaipmat pasikeitė – optinė apgaulė tikrai suveikė: jie nesitikėjo, kad priešais save regi kadaise buvusį vyrą. Nuostabos akimirkai praėjus, pasipylė kategoriški vertinimai. Iš visų labiausiai man įsirėžė šis: „Aš jokiu būdu nenorėčiau dalyvauti drabužių, kuriuos vilki tokios manekenės, pristatyme. Negi dabar turėtumėme leisti ir visus neįgaliuosius į podiumą? Noriu žinoti, kad tai, ką perku, iš tikrųjų yra tai, ką matau“. Pripažįstu – nesitikėjau tokio aršaus tono. Jis mane kiek sukrėtė, bet tuo pačiu ir sudomino. Tęsiau pokalbį toliau: „Dažnai yra sakoma, kad manekenės yra tik rūbų pakabos. Ar tai nereikštų, kad mums neturėtų rūpėti, kas vilki, bet ką vilki? Drabužio vertė juk nepakinta nuo to, koks žmogus jį demonstruoja“. Mano pašnekovė kiek susimąstė.

 Nors šis pavyzdys yra paimtas ne iš „juodosios homoseksualumo kronikos“, tai nekeičia reikalo esmės: lietuvių požiūris į įvairias seksualines mažumas vis dar yra stipriai neigiamas. Pernelyg stipriai – dar kartą pabrėžčiau. Atrodytų, kad nieko čia keisto – kiekvienas žmogus juk turi teisę reikšti savo nuomonę. Sutinku. Tačiau klausydamasi tokių kategoriškų pasisakymų, kaip anksčiau minėtasis, „nuoširdžiai“ pradedu abejoti, ar jų autorius iš tikrųjų pilnai suvokia savo žodžių prasmę, ar vadovaujasi tik įvairiomis klišėmis, beskrajojančiomis viešojoje erdvėje. Visai suprantama, kodėl šie, leiskime juos sau taip vadinti, „gatavi produktai“ yra tokie populiarūs – jie juk turi daug privalumų: juos vartodamas, jautiesi saugus, kad kiekvienu reikiamu momentu tikrai pasakysi tai, ko iš tavęs tikimasi, neapsijuoksi kitų akyse savo neišmanėliškumu ar pernelyg didele išmone, nenusižengsi kalbiniam etiketui, taikomam įvairiems visuomeniniams klausimams, bus tau lengviau integruotis į bendruomenę, kadangi tavo „pažiūros“ sutaps su kitų „pažiūromis“, jeigu apskritai galima būtų čia kalbėti apie kažkokias savarankiškas pažiūras. Pasitelkiant mąstymo standartizavimo mechanizmus, lipdoma vienalytė žmonių masė, kuriai apgaulingai priskiriamas „bendruomenės“ vardas. Kitaminčiams nebelieka kitos išeities, kaip tik prilipti prie jos, t. y., nutildyti savas mintis, prisitaikyti prie visuotinių galvojimo ir kalbėjimo normų, viešai neskleidžiant savo propagandos. Toks bent jau, rodos, būtų geriausias pasirinkimas. Tačiau jis ne vienintelis – galima išdrįsti garsiai sakyti tai, ką manai, nebijoti likti nesuprastam ar atstumtam.

 Grįžtant prie eksperimento su transseksualios manekenės nuotrauka, apie kurį kalbėjau pačioje straipsnio pradžioje, – užsiėmimų laikui artėjant prie pabaigos, diskusiją teko nutraukti. Nusprendėme ją atidėti kitam kartui. Prieš išsiskirstant, savo pašnekovų paprašiau pagalvoti apie žmogiškąjį faktorių, vertinant netradicinės seksualinės orientacijos asmenų norą įsitvirtinti visuomenėje. Savais apmąstymais šiuo klausimu dalinuosi apsakyme „IDEOlogija“, kurį sukurti paskatino viena „šimtaminutinė“ diskusija.

 „IDEOlogija“

 I want love on my own terms

After everything I’ve ever learned (…)

But I want love, just a different kind

I want love won’t break me down

Won’t brick me up, won’t fence me in

I want love that don’t mean a thing

That’s the love I want, I want love

Elton John, „I Want Love”

Viskas tartum sustingo: prie tamsiai rudų staliukų besėdinčių žmonių kalbos netikėtai nutilo, jų kūnų gyvumas išgaravo kartu su aitriuoju kavos kvapu, kuris dar prieš minutę besiskverbdamas į šnerves maloniai jas kuteno. Tuštuma, sunkiai žodžiais nusakoma tuštuma, giliai smelkėsi į ją, savo aštriais nagais bedraskydama kiekvieną mažiausią jos kūno ląstelę, taip keldama nepakeliamą skausmą. Netrukus visas jos dėmesys buvo nukreiptas į lėtai iš rankų slystantį baltą, apvalų kavos puodelį. Akimis ji lydėjo jį iki pat rupaus paviršiaus grindų. Nepakenčiamą, visą jos esybę persmelkiančią tylą staiga nutraukė jo sukeltas triukšmas. Po grindis pasklidusiose įvairiabriaunėse šukėse ji pamatė visą savo pasaulį, kurį taip mylėjo ir brangino. „Mama… Mama…“, – girdėjosi kažkur tolumoje. Po ilgos pauzės ji pagaliau pakėlė savo pilkas akis į priešais besėdintį žmogų, kuris staiga tapo jai visiškai svetimas. Šios apmaudžios tiesos suvokimas skaudžiai pervėrė jos širdį, nugara nuriedėję keli šalto prakaito lašai suvirpino jos visą kūną. Sunkiai nurydama gerklėje besirenkančią įtampą, ji pagaliau ryžosi paklausti: „Kodėl?“

– Todėl, kad aš jį myliu. Esu su juo laimingas. Toks, koks niekada nebuvau su jokia moterimi.

– O Ilona, Dalia ir visos kitos?! Kas tau jos buvo? Priedanga?

– Tikrai, ne. Aš jas mylėjau. Kiekvieną skirtingai, bet tikrai nuoširdžiai. Tačiau tai nebuvo tai, ko aš ieškojau.

– O ko tu tada ieškojai?

– Žmogaus, šalia kuriuo būdamas jausčiausi visiškai laisvas, suprastas, besąlygiškai mylimas, kurio menkiausias prisilietimas žadintų manyje nepaprastą šilumą, švelnumą, kurio artumas užpildytų mano vidų taip, kad man nieko daugiau ir nereikėtų, – ištaręs šiuos žodžius vienu atodūsiu, jis pasižiūrėjo į gilaus liūdesio perkreiptą motinos veidą. Šis vaizdas spaudė jam širdį, bet jis suprato, kad kitos išeities nėra – ji privalo žinoti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų. Po kelių minučių jis tęsė toliau:

– Mama, aš tikrai norėjau ir labai ilgai stengiausi sukurti tokius santykius, kaip ir visi kiti. Bet aš esu kitoks. Tik po daugelio metų pagaliau supratau, kad ir aš galiu būti laimingas, ir aš šios progos nepraleisiu. Norėčiau, kad tu mane suprastum. Neatstumtum… – jo balsas pradėjo virpėti.

Pauzė. Nemaloniai užsitęsianti pauzė atkakliai traukė jį į nesibaigiančią bedugnę. Tikėjosi jis bet kokios motinos reakcijos, tik ne tokio abejingumo jos veide, ne tokio iš viso jos kūno dvelkiančio šaltumo, ne tokios žvilgsnio tuštumos. Kritimo greitis padidėjo. Pats tuo stebėdamasis, jis nekantriai pradėjo laukti skaudaus atsitrenkimo – savo kančių pabaigos. Norėjo pagaliau pajusti bet kokį pagrindą. Tačiau kritimas tęsėsi toliau. Trumpam nukreipęs akis į motinos veidą ir pamatęs lėtai raukšlių vaga beriedančią ašarą, kojomis jis pagaliau pradėjo justi netvirtą atramą. Palengva atitraukusi kėdę, ji atsistojo ir priėjo prie sūnaus stipriai jį apkabindama. Jos galvoje besisukiojančios įvairios prieštaringos mintys pagaliau nurimo, kvėpavimas tapo gilesnis, sustingusios žmonių figūros vėl pradėjo judėti.

Interviu su LGBLT Iniciatyvine grupe

Kartą benaršant VDU intraneto sistemoje „FirstClass“, akys „užkliuvo“ už pranešimo, skirto savanoriams. Jo turinys buvo toks: „Naujai susikūrusiai LGB (lesbiečių, gėjų, biseksualų) iniciatyvininkų grupei reikalinga kūrybingų savanorių pagalba, kuriant logotipą. Logotipas turėtų būti estetiškas ir skoningas. Atsisakome stereotipinių LGBT judėjimų simbolių, (pvz., vaivoryštės vėliavos motyvai ir t. t.). Būtų smagu sulaukti įdomių ir originalių idėjų”. „Geras“, – pamaniau sau. Tikrai nesitikėjau, kad mūsų universitete yra susibūrusi tokia grupė. Kaipmat panorau pasikalbėti su kuo nors iš jos narių, gauti atsakymų į man rūpimus klausimus. Į mano prašymą susitikti, kaipmat buvo atsakyta: „Taip, žinoma. Kada?“. Taigi, susitikome.

Kas Jus įkvėpė suburti Lesbiečių, gėjų, biseksualų lygybės tinklo (LGBLT) komandą?

Justina: Noras būti bendruomene – sunku likti vienam su savais rūpesčiais, noras šviesti visuomenę apie seksualinių mažumų problemas…

Ignas: … surasti bendraminčių, kovoti su stereotipais, parodyti, kad esame tokie patys, kaip ir visi.

Jūsų organizacijos pavadinime nėra žodžio „transseksualai“. Kodėl?

Justina: Mūsų gretose neturime nė vieno transseksualo. Tai itin negausi seksualinė mažuma Lietuvoje. Mes dar tik pradėjome savo veiklą – mūsų „Coming Out Day“ (Atsiskleidimo diena – red. pastaba) buvo spalio pradžioje. Nesijaučiame esantys kompetentingi suteikti deramą psichologinę pagalbą tokiems asmenims.

Ar nebijote, kad neįvardiję transseksualų savo grupės nariais, Jūs rizikuojate, kad jie vėliau nebenorės prie Jūsų prisijungti?

Justina: Mes neatsiribojame nuo jų, tiesiog dar tik kuriamės. Ketiname rašyti blogą, kuriame taip pat paliestume ir transseksualumo problemą.

Kokie Jūsų organizacijos strateginiai tikslai, siekiant pagerinti seksualinių mažumų padėtį Lietuvoje?

Justina: Visų pirma, norime parodyti, kad daug gero darome visuomenei – kartu su Raudonuoju Kryžiumi per Kalėdas dalijome vienišiems žmonėms dovanas. Tai buvo akcija „Šiluma iš mūsų rankų“.

Ignas: Kitas mūsų tikslas yra skleisti tolerancijos idėjas. Laisvės alėjoje dalinome praeiviams lankstinukus – sveikinome juos su Tolerancijos diena (lapkričio 16-oji – red. pastaba). Be mūsų pačių šioje akcijoje aktyviai dalyvavo ir kiti savanoriai.

Justina: Lankstinukus parašėme laiško forma, taip siekdami užmegzti kuo didesnį artumą su visais, kurie jį skaitys.

Ignas: Taip pat ketiname rengti įvairių filmų peržiūras bei diskusijas universitete. Tikiu, kad per diskusiją ateina tiesa.

Ar be Raudonojo Kryžiaus bendradarbiaujate dar su kažkokiomis kitomis organizacijomis?

Justina: Taip. Per Vėlines kartu su Kauno Moterų draugijos (KMD) bei Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) atstovais įžiebėme žvakutes Laisvės alėjoje, taip norėdami pagerbti tuos, kurie žuvo ar nusižudė, kovodami už lesbiečių, gėjų bei transseksualų teises. Keli TJA nariai taip pat dalyvavo mūsų „Coming Out Day“. Be to, dar bendradarbiaujame su Lietuvos žmogaus teisių centru. Talkininkavome jiems rengiant dokumentinių filmų festivalį „Ad hoc: Nepatogus kinas“, kuris vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (lapkričio 3–6 dienomis – red. pastaba). Kaunas sutiko festivalį gana priešiškai – bibliotekos administracija sulaukė grasinimo telefonu: „Jei rodysite filmą apie lesbietes, kažkas gali netekti darbo vietų“.

Koks filmas sukėlė tokias stiprias emocijas?

Justina: „Mano abi mamos“ – tai filmas apie lesbiečių šeimas Kanadoje.

Kaip visa istorija pasibaigė?

Justina: Viskas ir baigėsi tik skambučiu. Bet renginio organizatoriai buvo rimtai sunerimę. Vienos paskaitos metu savo kolegoms įrodinėjau, kad Lietuvoje gyvenančios seksualinės mažumos kuria nepakartojamą kultūrą, kurios įnašas į nacionalinę kultūrą yra neabejotinas. Kaip įrodymą pateikiau jiems du pavyzdžius: (1) mažumų organizacijos rengia savitus kultūrinius renginius, tokius kaip įvairių žanrų filmų peržiūras, bei (2) ugdo žmogaus teisių supratimą visuomenėje, kviesdama į konferencijas ir seminarus, skirtus lygybės temai.

Kokiais kitais pavyzdžiais galėtumėte papildyti šį sąrašą?

Ignas: Visiems yra gerai žinoma, kad labai daug žinomiausių dizainerių yra homoseksualūs. Taigi madą galima būtų laikyti seksualinių mažumų kultūros dalimi. Be to, Cololo (Vitalijus Cololo – red. pastaba) yra sakęs, kad 50% pasaulio pramogų verslo atstovų yra homoseksualai. Tai reikštų, kad ir Lietuvoje jų indėlis į pramogų verslą yra labai didelis. Manau, kad mums artima ir savanorystė.

Prieš dvejus metus tinklalapyje chatas.lt kilo karšta diskusija, ar ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti aiškinama, kad žmones gali sieti ne tik heteroseksualūs, bet ir homoseksualūs santykiai. Ypač prieštaringų vertinimų susilaukė žinia, kad kai kuriuose Kauno darželiuose yra sekamos pasakos apie gėjus. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?

Ignas: Vaikai turėtų būti šviečiami apie homoseksualumą, tačiau ne darželyje. Tokiame amžiuje jie dar pilnai nesupranta savo seksualumo.

Justina: Apie homoseksualius santykius jie pirmą kartą turėtų išgirsti tada, kada mokyklose prasideda lytinio švietimo programa. Žinoti, kad nėra nieko baisaus, kad esi homoseksualus, yra ypač svarbu brendimo metu. Tada paauglys nepuola į depresiją, nebijo aplinkinių reakcijos. Jei yra atitinkamas šviečiamasis pagrindas, vaikui nepadaroma psichologinė žala. Švietimas apie homoseksualumą nėra tolygus propagandai ar verbavimui.

Vienu iš didžiausių iššūkių dabartiniam Lietuvos parlamentui yra įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti homoseksualių santykių propagavimą. Bauda siektų nuo 2-jų iki 10-ties tūkst. litų. Projekto iniciatorius parlamentaras Petras Gražulis tvirtina, kad „[...] baudžiama būtų ne už kitokią seksualinę orientaciją, bet tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą“. Kaip Jūs vertinate šiuos žodžius?

Justina: Įstatymas yra teisiškai netobulas – ką iš tikrųjų reiškia tas demonstravimas ir propagavimas? Be to, baudų skyrimas yra neaiškus.

Ignas: Norima suvaržyti homoseksualių asmenų teisę į saviraišką, žodžio laisvę. Manau, kad tai eilinis Gražulio populistinis projektas kaip, pavyzdžiui, tas, kuriuo jis siekė perpus sumažinti žmonių skaičių Seime. Jis gerai žino, kokios yra nuotaikos Lietuvos visuomenėje homoseksualų atžvilgiu. Viską daro tik tam, kad pagerintų savo reitingus.

Ar Jums patiems teko dalyvauti praėjusiais metais gegužės 8 dieną Vilniuje vykusiose seksualinių mažumų eitynėse „Už lygybę“? Ar galėtumėte pasidalinti savo pačių ar Jūsų pažįstamų įspūdžiais bei pastebėjimais?

Justina: Man pačiai dalyvauti neteko. Tačiau dalis eisenos dalyvių juto nuoskaudą, kad pernelyg buvo atitverti nuo žmonių. Bet, kita vertus, tokiu būdu buvo užtikrintas jų saugumas.

Ignas: Aš pats eisenoje nedalyvavau. Dalyviai nematė viso to agresyvumo, kadangi viskas buvo gana toli atitverta.

Justina: Tai nebuvo „masinė orgija“, kaip buvo bandoma įteigti, bet savotiškas protestas. Kai išgirsdavau ką nors tokio, kaip „paradas sužalos vaikų psichiką“, apimdavo juokas per ašaras. Tai turėjo būti taiki ir rami šventė, bet buvo mėtomasi pagaliais, akmenimis, keikiamasi, buvo plėšomos vėliavos. Vaikams didesnė trauma buvo ne pamatyti festivalį, bet matyti tiek agresijos savo tėvų elgesyje.

Ignas: Visuomenė nenori suprasti, kad homoseksualumas yra įgimtas. 2008 m. Švedijos mokslininkai ištyrė, kad dėl padidėjusio androgenų kiekio kraujyje homoseksualių moterų smegenys yra asimetriškos, kas yra būdinga heteroseksualiems vyrams. Homoseksualiems vyrams ir heteroseksualioms moterims viskas yra kaip tik priešingai – jų pusrutuliai yra simetriški.

Kiek žinau, homoseksualumas gali būti tiek įgimtas, tiek ir įgytas. Visuomenė daro didžiulę įtaką mūsų seksualumui.

Ignas: Nereikėtų taip stipriai skirstyti homoseksualumo į įgimtą ir įgytą. Visuomenė gali paskatinti tam tikrą elgesį, tačiau homoseksualumas apsprendžiamas dar pačioje prenatalinėje stadijoje.

Justina: Vis dar vyrauja stereotipas, kad homoseksualų kaskart daugėja. Tai – netiesa: jie tiesiog atsiskleidžia visuomenei.

Su kokiomis kitomis problemomis susiduria seksualinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje?

Ignas: Lietuvos homoseksualai neturi palankios teisinės bazės: jie negali sudaryti nei civilinės partnerystės, nei santuokos. Jie gali aplankyti sergantį partnerį ligoninėje tik kaip draugai, ne kaip šeimos nariai.

Justina: Taip pat reikėtų paminėti paveldėjimo klausimą: turtą paveldi pirmo šeimos rato nariai. Kita svarbi problema – įvairūs psichologiniai sunkumai, kuriuos patiri, jei esi neatsiskleidęs tėvams, gyveni dvigubą gyvenimą. Baimė išgirsti įvairias jų replikas tave gniuždo. Tenka susidurti su aplinkinių priešiškumu, kreivais žvilgsniais. Aš pati smurto nepatyriau, bet mano buvusią draugę kartą sumušė.

Ignas: Vyrams yra sunkiau. Sunkiau jiems reikšti artumą viešai.

Viešojoje erdvėje apstu įrodymų, patvirtinančių, kad netradicinę lytinę tapatybę turintys asmenys patiria daug netolerancijos, nepagarbos, nepakantumo ar priešiškumo. Tačiau, kita vertus, kyla klausimas, ar seksualinės mažumos, vis aktyviau besireiškiančios visuomenėje, tam tikrais atvejais nediskriminuoja daugumos? Pavyzdžiui, jeigu kažkoks heteroseksualas ateitų į LGBLT susitikimą, norėdamas padiskutuoti, pasiginčyti, ar jis būtų deramai išklausytas, ar jo pažiūros nebūtų išjuoktos?

Ignas: Siekiame kuo daugiau bendrauti su heteroseksualais, įtraukti juos į savo veiklą, parodyti, kad niekuo nesiskiriame.

Justina: Aš manau, kad tai yra asmeninės kultūros reikalas, ar sugebi išklausyti kitą nuomonę.

Ignas: Reikia diskutuoti, prieiti išvadą, vadovaujantis argumentais, ne dogmomis.

Justina: Homoseksualumas nėra nuodėmė. Biblijoje taikomi dvigubi standartai. Daugelis, prisidengę religija, nėra iš tikrųjų tokie religingi, kokie dedasi. Į „Baltic Pride“ paradą buvo atsineštas kryžius, laikomos mišios. Tikrasis krikščionis yra prieš smurtą.

Ignas: Reikia vienyti bendruomenę, skleisti gėrį, o ne ją skaldyti.

Ko palinkėtumėte seksualinių mažumų bendruomenei?

Justina: Stiprybės, tarpusavio susitarimo. Manau, kad pagaliau iškovosime savo teises, už kurias kovojame nuo 1992 m.

Ignas: Neprarasti pasitikėjimo savimi, nenuleisti rankų.

To Jums ir linkiu. Ačiū už pokalbį.

Vietoje pabaigos

Įprastai tekstas turi aiškiai apibrėžtą informacinę struktūrą. Įprastai ji yra paaiškinama pačioje pradžioje. Bent jau taip turėtų būti. Šis straipsnis tokios struktūros neturi. Jis yra sukurtas iš kelių savarankiškų fragmentų, kuriuos galima dėlioti įvairiai, taip akcentuojant vis kitus dalykus. Derindama skirtingų žanrų tekstus, bandžiau pažvelgti į homoseksualumo problemą iš įvairių perspektyvų: asmeninės, filosofinės, kalbinės, psichologinės bei sociologinės.

Panašiai kaip ir tekstas, visuomenė taip pat turi sau įprastą struktūrą. Ji yra apibrėžiama įvairiomis elgesio normomis, kurių būtina laikytis. Ši analogija tarp teksto ir visuomenės yra neatsitiktinė – jiems abiems būdingos tam tikros taisyklės. Skirtumas tik tas, kad teksto atveju taisyklės gali būti tiek imperatyvinio, tiek ir rekomendacinio pobūdžio, o visuomenės atveju – galioja beveik išimtinai tik imperatyvai. Norėdama plačiau paaiškinti šį savo pastebėjimą, pakomentuosiu mano pašnekovo Igno žodžius. Remdamasis 2008-aisiais metais paskelbtais Švedijos mokslininkų tyrimų rezultatais, jis tvirtino, kad seksualinė orientacija yra apsprendžiama dar prieš pat mums gimstant. Trumpai priminsiu Karolinska instituto (KI), esančio Stokholme, projekto esmę. Išnagrinėjus 90-ties skirtingos seksualinės orientacijos suaugusių vyrų ir moterų smegenų nuotraukas, išryškėjo šis dėsningumas: homoseksualių moterų ir heteroseksualių vyrų smegenys yra asimetriškos – jų dešinysis pusrutulis yra didesnis už kairįjį. Jiems taip pat yra būdingas didesnis nervinių jungčių skaičius dešinėje migdolinio kūno (angl. the amygdala), atsakingo už lytinį potraukį, dalyje. Homoseksualių vyrų ir heteroseksualių moterų pusrutuliai yra simetriški, t. y. jie nesiskiria vienas nuo kito savo dydžiu. Daugiau neuronų raizginių yra kairėje migdolinio kūno pusėje.

Nepaisant to, kaip įtikinamai šis sugretinimas aiškina homoseksualumo atsiradimą, jis manęs iki galo neįtikina. Manau, kad didelis vaidmuo formuojant žmogaus lytinę tapatybę atitenka visuomenei. Psichologijos profesorės Lisos M. Diamond (2009) teigimu, tiek mokslininkai, tiek paprasti žmonės vis dar yra tvirtai įsitikinę, kad seksualinė orientacija išsivysto gana anksti ir išlieka pastovi per visą gyvenimą. Cincinačio universiteto (JAV) sociologijos doktorantės Ahoo Tabatabai (2010) tyrimas įrodo, kad tai tik dar vienas klaidingas įsitikinimas. Atlikusi keturiolika giluminių interviu su moterimis, kurios ilgus metus manė esančios lesbietės, bet vėliau iškeitė santykius su kitomis moterimis į partnerystę ar santuoką su vyrais, ji išryškino lytiškumo suvokimo sudėtingumą. Tyrimo dalyvėms tapo sunku vienareikšmiškai įvardinti savo tapatybę: didžioji dalis negalėjo savęs visiškai priskirti nei prie heteroseksualų, nei atsiriboti nuo savo homoseksualios praeities. Kaip paaiškinti šį akibrokštą lesbiečių bendruomenei? Laikinu proto užtemimu, įnoriu, veidmainiavimu ar išdavyste? Man rodos, įtikinamiausiai tai galima paaiškinti heteroseksualumo imperatyvu, kurį trumpai galima būtų nusakyti tokiais žodžiais: „Jei nori tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, savo lytiškumą reikšk taip, kad jis atitiktų normą, t. y., artimai bendrauk tik su priešingos lyties atstovais“.

Kyla klausimas, kaip stipriai šis nurodymas būti normaliu iškreipia statistinius duomenis apie homoseksualių asmenų skaičių visuomenėje? Oficialiose skirtingų šalių statistikoje seksualinių mažumų procentinė išraiška svyruoja nuo kelių iki keliolikos balų. Esu įsitikinusi, kad jei gėjai ir lesbietės galėtų nevaržomai demonstruoti ir propaguoti savo santykius, kaip tai daro heteroseksualai, šie duomenys būtų pastovesni ir tuo pačiu patikimesni. Kam to reikia? Tam, kad galėtume pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, ne tokį, kokį norėtume matyti. Prisidengiant visuotinio gėrio idėjomis, iš įvairių informacijos kanalų skleidžiama homofobiškumo ideologija. Apie kokį gėrį galima čia kalbėti – apie nežabotą agresijos srautą, nukreiptą prieš kit(oki)us žmones, visuomenės susiskaldymą, nepagarbą, nepakantumą, įtarumą vienas kitam…? Sąrašą galima būtų dar gerokai pratęsti. (Ne)sąmoningai pritardami visiems šiems dalykams, mes rizikuojame patys tapti tradicinių vertybių gynėjų taikiniu. Tai nėra abstrakti mintis, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos konkretumą galima apčiuopti, pasitelkiant statistinius duomenis.

Savo straipsnyje žurnalistas bei politikos apžvalgininkas Artūras Račas nurodo, kad 2007-aisiais metais atlikta Eurobarometro apklausa „[...] skelbia, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių. Europos Sąjungos vidurkis yra beveik keturis kartus didesnis – 35 procentai. [...] Paradoksas – nors tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas pažįsta homoseksualių žmonių, net 58 procentai jų teigia, kad būti tokiu Lietuvoje yra blogai. Logiškas klausimas: iš kur jie tai žino(?). Logiškas atsakymas: jie arba jų pažįstami yra tai patyrę.“ Tokio masto seksualinių mažumų engimu šalyje derėtų susirūpinti kiekvienam, net ir tvirčiausių heteroseksualių pažiūrų lietuviui. Visai ne žmogaus teisių ar aukštosios moralės vardan, nors, žinoma, tai būtų sveikintina. Šie argumentai nėra tokie svarūs, palyginus su savo paties saugumu, instinktyviu noru išlikti visuomenėje: kaip smarkiai pasikeistų tokio asmens gyvenimas, jei kas nors jį patį apkaltintų homoseksualumu? Juk yra sakoma, kad tie, kurie labiausiai visiems aplinkiniams demonstruoja savo heteroseksualumą, dažniausiai patys turi užslėptą polinkį į tos pačios lyties atstovus, ir tik yra laiko klausimas, kada jis taps akivaizdžiai pastebimas ir kitiems. Kas atsitiktų, jei paaiškėtų, jog koks nors jam artimas žmogus tapo jo ideologiniu priešu? Kokią kovos taktiką jam tada reikėtų pasirinkti?

Gal pats metas būtų pakeisti homofobijos ideologiją į homofilijos ideologiją, kol patys netapome jos tiesioginėmis aukomis? Gal į taisykles, galiojančias visuomenėje, galima būtų pažvelgti lygiai taip pat lanksčiai, kaip į taisykles, taikomas tekstams?

Padėka

Nuoširdžius padėkos žodžius noriu tarti visiems (ne)anonimiškiems mano straipsnio herojams. Bendravimas su Jumis buvo įkvėpiantis, o „medžiaginė“ pagalba – labai vertinga. Taip pat norėčiau padėkoti serui Eltonui Johnui už muziką, peržengiančią bet kokias ribas.

www.vdusesija.lt