Charles Wright Mills – Socialiniai mokslai kaip intelektualinė meistrystė 1

Jei manęs kas paklaustų, ką įtraukčiau į sąrašą knygų, kurias būtina perskaityti pradedančiajam sociologui, viena iš jų neabejotinai būtų Charleso Wrighto Millso „Sociologinė vaizduotė“ (The Sociological Imagination). O, kad kas man ją būtų parodęs pirmame kurse! Visa knyga verta atskiro įrašo, bet šiandien dėmesio centre paskutinis jos skyrius – priedas, kuriame autorius dalinasi savo, kaip mokslininko patirtimi, ir dalina patarimus, atliepiančius didžiausias jaunojo tyrėjo patiriamas problemas – kaip pasirinkti temą? Kaip pradėti tiriamąjį darbą? Ką daryti, užstrigus aklavietėje? Galiausiai, kaip sužadinti ir ugdyti savo sociologinę vaizduotę, be kurios tyrinėjimai dažniausiai yra nykūs ir neįdomūs – ne tekstai, o dokumentai, ne kūriniai, o produktai? Šis skyrius pranoksta daugelį iš pirmo žvilgsnio panašių “jaunojo tyrėjo pradžiamokslių” tuo, kad patarimai remiasi gyva patirtimi, autorius pateikia detalių pavyzdžių, kaip jis pats tyrė sudėtingas bei aktualias temas, tekstas orientuojasi į realų nevadovėlinį gyvenimą, o ne į fantastinius įsivaizdavimus apie idealaus mokslininko darbą. Tuo pačiu, tekstas parašytas paprasta ir suprantama kalba, pats C. W. Millsas pabrėžia, kad tekstai – tai susikalbėjimas, o ne pakilaus gudrumo parodymas. Dar vienas šio teksto privalumas – tai, kad jis skirtas ne vien sociologams, šia patirtimi gali sėkmingai naudotis kitų sričių tyrėjai – pradedant politologais ir baigiant vadybininkais.

Kadangi skyrius gana ilgas, publikuosime jį ištraukomis – kas ketvirtadienį. Tai pirmas mano bandymas versti akademinį tekstą, todėl labai lauksiu jūsų pastabų bei pasiūlymų dėl vertimo. Taip pat labai dėkoju pirmosioms skaitytojoms – Veronikai ir Mildai – už akylą ir dėmesingą redaktūrą.

Kitos dalys: [2] [3] [4] [5] [6]

Socialinis mokslas kaip intelektualinė meistrystė

Charles Wright Mills

Pavienis socialinis tyrėjas, priskiriantis save klasikinei tradicijai, socialinį mokslą laiko tam tikro amato puoselėjimu. Jis dirba su reikšmingomis problemomis, todėl greitai praranda kantrybę ir pavargsta, klausydamas įmantrių diskusijų apie metodą-ir-teoriją-bendrai-paėmus, nes didžioji jų dalis tik trukdo tikriems jo tyrinėjimams. Jo įsitikinimu, uolaus studento pasakojimas apie tai, ką jis šiuo metu veikia, yra daug prasmingesnis už tuziną „procedūrinių aprašų“, kuriuos parengę specialistai dažnai nėra atlikę jokių reikšmingų darbų. Deramą įspūdį apie metodą ir teoriją studentai gali susidaryti tik tuomet, kai patyrę mąstytojai jiems pasakoja apie tikruosius savo darbus. Todėl man atrodo naudinga plačiau pasidalinti, kaip aš pats puoselėju savo amatą. Be abejo, tai – tik mano patirties atpasakojimas, tačiau rašau vildamasis, kad kiti, o ypač dar tik pradedantys savarankišką darbą, jį šiek tiek nuasmenins ir praturtins savo asmeniniu patyrimu.

1.

Manau, kad geriausia pradėti nuo priminimo Tau, pradedančiajam studentui, kad mokslininkų bendruomenėje, prie kurios nutarei prisijungti, labiausiai verti pagarbos mąstytojai neatskiria darbo nuo gyvenimo. Į abu šiuos dalykus jie žvelgia per rimtai, kad leistų sau juos atskirti. Jie siekia vieną praturtinti vieną kitu ir atvirkščiai. Žinoma, daugelis žmonių kaip tik yra linkę palaikyti tokią perskyrą. Mano nuomone, taip nutinka dėl to, kad dauguma šiuolaikinių žmonių dirba bergždžius darbus. Bet Tu suprasi, kad tyrėjas turi išskirtinę galimybę gyventi taip, kad geras darbavimasis taptų įpročiu. Mokslas yra ne tik karjeros, bet ir gyvenimo būdo pasirinkimas. Intelektualas, siekiantis tobulinti savo amatą, auga kaip asmenybė, nors pats gali to net nenutuokti. Jis nori suvokti savo potencialą ir galimybes atsiskleisti, o tam reikia ugdyti asmenybę, kuri pasižymi visomis gero amatininko savybėmis.

Tai reiškia, kad atliekant protinį darbą privalu išmokti panaudoti savo gyvenimišką patirtį – nuolat ją apžvelgti ir interpretuoti. Šia prasme, amatas yra Tavo asmenybės šerdis, o Tu pats esi asmeniškai įtrauktas į kiekvieną savo kuriamą protinio darbo vaisių. Teiginys, kad „turi patirties“ reiškia tarp kitų dalykų ir tai, kad Tavo praeitis reikšmingai veikia ir lemia Tavo dabartį bei nubrėžia Tavo pasiruošimą ateities patirtims. Kaip socialinių mokslų atstovas, turi kontroliuoti šią gana sudėtingą sąveiką, fiksuoti savo patirtį ir sąmoningai ją suvokti – tik tada gali tikėtis, kad ji atneš Tau įžvalgų ir padės jas patikrinti, tuo pačiu metu formuodama Tave kaip intelektualų amatininką. Bet kaip tai padaryti? Vienas iš galimų atsakymų – privalai kaupti bylą [file]*, o tai yra, manyčiau, sociologinis dienoraščio atitikmuo. Daugelis kūrybingų rašytojų rašo dienoraštį, o sociologui, norinčiam sistemingai apmąstyti savo patirtį, jis yra būtinas.

Šioje byloje, kurią tuojau aprašysiu smulkiau, asmeninė patirtis susipina su profesine veikla, atliekamais tyrimais bei tyrimų sumanymais. Šioje byloje Tu, kaip intelektualus amatininkas, stengsiesi rinkti savo protinio darbo vaisius ir kasdienę patirtį. Čia nesibaimindamas galėsi tiesiogiai pritaikyti savo patirtį einamiesiems darbams. Bylos kaupimas sutaupys Tavo pastangų, nes joje fiksuojamas nuolatinis darbas. Ji taip pat Tave skatins užsirašyti mintis „iš paraščių“ – kasdieniame gyvenime kylančias idėjas, gatvėje nugirstas pokalbių nuotrupas ar net sapnus. Šių dalykų užrašymas gali padėti nuosekliau mąstyti bei intelektualiai įprasminti tiesioginius patyrimus.

Veikiausiai teko ne kartą pastebėti, kad patyrę mąstytojai atsargiai žvelgia į savo protus, įdėmiai stebi jų raidą ir rūšiuoja patirtį. Šiuolaikinis žmogus per gyvenimą sukaupia labai mažai asmeninės patirties, o būtent ši patirtis yra itin svarbi kaip originalaus protinio darbo šaltinis – būtent todėl minėti mąstytojai brangina smulkiausius patyrimus. Ilgainiui supratau, kad vienas iš požymių, pagal kuriuos galima atpažinti brandų amatininką – tai gebėjimas tuo pačiu metu ir pasitikėti, ir abejoti savo patyrimu. Šis nevienareikšmis pasitikėjimas yra gyvybiškai svarbus bet kokios protinės veiklos originalumui. Asmeninė byla – vienas iš būdų kaip išlavinti ir pagrįsti tokį pasitikėjimą patirtimi.

Kaupdamas bylą ir ugdydamas savirefleksijos įpročius, išmoksti palaikyti savo vidinio pasaulio rusenimą. Vos tik jautriai sureaguoji į kažkokius įvykius ar idėjas, turi pasistengti jų neišleisti iš akiračio, o suformuluoti ir užrašyti savo bylose. Tokiu būdu, iškelsi į paviršių jų numanomas reikšmes ir pamatysi arba kad tai – kvaili jausmai bei idėjos, arba kad jie gali įgyti produktyvų pavidalą. Byla taip pat padeda lavinti rašymo įgūdžius. Neįmanoma „palaikyti formos“, jei nieko neparašai bent kartą per savaitę. Kaupdamas savo bylą gali eksperimentuoti kaip rašytojas ir, kaip sakoma, lavinti savo raiškos galią. Kaupti bylą – tai patirti suvaldomus išgyvenimus.

Vienas iš blogiausių dalykų, kuriuos gali padaryti socialiniai tyrėjai, yra jausti poreikį užrašyti savo „planus“ tik tuomet, kai ieškoma finansavimo konkrečiam tyrimui arba „projektui“. Didelė dalis mokslinės veiklos „suplanuojama“, arba „planai“ bent jau aprašomi tada, kai prašoma lėšų. Tai įprasta praktika, tačiau mano nuomone ji labai nevykusi: tam tikra prasme tai yra pardavėjo darbas. Tikėtina, kad jis bus skausmingai pretenzingas, turint omenyje, kokie vyrauja reikalavimai. Veikiausiai bus „pristatomas“ skubotai, neaiškiomis aplinkybėmis paruoštas projektas. Nepaisant gerų ketinimų, tai – išgalvotas gaminys, kurio tikslas – prasimanyti pinigų tiek pristatomam tyrimui, tiek užslėptiems tikslams. Tuo tarpu socialinis tyrėjas, praktikuojantis amatą, turėtų periodiškai peržiūrėti savo „problemų ir planų būseną“. Apie tai turėtų mąstyti ir jaunas žmogus, pradedantis savarankišką darbą. Tačiau negalima iš jo tikėtis (ir jis pats neturėtų iš savęs to reikalauti), kad jam pavyks iš pirmo karto. Na ir tikrai nereiktų įsipareigoti nepajudinamai laikytis vieno plano. Didžiausias pasiekimas – tai suplanuoti diplominį, kuris, deja, dažniausiai yra pirmas stambesnis, neva savarankiškas darbas. Paprastai plano peržiūrėjimas labiausiai pasitarnauja Tau – ir netgi gali sudominti kitus -  kai praeina pusė arba trečdalis darbui skirto laiko, .

Bet kuris patyręs, darbštus socialinis tyrėjas  turėtų turėti tiek planų – kurie juk yra tas pats, kas idėjos – kad nuolat savęs klaustų: kurio iš jų ketinu arba privalau imtis toliau?  Nedidelėje išskirtinėje byloje verta pildyti pagrindinį savo planų tvarkaraštį, skirtą išimtinai sau ir galbūt aptarimui su draugais. Laikas nuo laiko  šią bylą būtina peržiūrėti labai kruopščiai ir tikslingai, nors kartais verta ją atsiversti ir tuomet, kai esi visai atsipalaidavęs.

Tokios procedūros yra vienas iš neįkainojamų įrankių, norint orientuotis ir valdyti savo intelektualinius iššūkius. Manau, kad vienintelis būdas adekvačiai įvardinti „einamąsias socialinių mokslų problemas“ – tai plačiai paplitusios, neformalios aktyviai dirbančių socialinių tyrėjų diskusijos apie šiuos planus ir „savo problemų būkles“. Mažai tikėtina, kad bet kokioje laisvoje intelektualų bendruomenėje aktualių problemų rinkinys bus nepajudinamas kaip uola (taip tikrai neturėtų būti). Vaisingos ir gyvybingos bendruomenės nariai laikas nuo laiko turėtų padiskutuoti apie savo ateities darbus. Socialinių tyrėjų darbai turėtų skatinti trijų rūšių diskusinius intarpus, skirtus problemoms, metodams bei teorijoms, o šios diskusijos, savo ruožtu, turėtų virsti naujais darbais. Einamieji darbai turi tapti atspirties tašku diskusijoms, o šios – tam tikru mastu – lemti tolesnį darbą. Būtent šie intarpai intelektualiai įprasmina profesinius kolektyvus. Ir jiems taip pat reikia sukurti atskirą bylą.

Įvairios byloje kaupiamos temos – idėjos, asmeniniai užrašai, ištraukos iš knygų, bibliografinės nuorodos ir projektų apmatai. Tai, be abejo, įpročio reikalas, bet aš rekomenduočiau surūšiuoti visus šiuos dalykus bendrajame „projektų“ aplanke, kuriame būtų daug poskyrių. Temos, be abejo, gali keistis –  kartais labai sparčiai. Pavyzdžiui, jeigu esi studentas, kuris ruošiasi egzaminams, rašo diplominį darbą ir tuo pačiu metu dar kelis referatus, Tavo užrašai bus surūšiuoti į šias tris sritis. Tačiau praėjus apytiksliai metams, jau pertvarkysi visą bylą pagal pagrindinį diplominio darbo projektą. Dirbdamas toliau pastebėsi, kad vienas projektas negali dominuoti byloje ir nustatyti visas rūšiavimo kategorijas. Bylos kaupimas kaip tik skatina išplėsti mąstymo kategorijas. O tai, kaip kinta šios kategorijos – vienos išnyksta, kitos atsiranda – rodo tobulėjantį ir besiplečiantį intelektualumą. Ilgainiui bylos bus surūšiuotos į kelis stambius projektus, sudarytus iš metų metais kintančių smulkesnių projektų.

Visa tai reiškia, kad reikia vesti užrašus. Reikės įprasti turėti daug užrašų iš visų dėmesio vertų skaitomų knygų, nors tiesa ir tai, kad geresniam darbui taip pat svarbios labai labai prastos knygos. Pirmas žingsnis, perkeliant patirtį tiek iš kitų žmonių veikalų, tiek iš kasdienės gyvenimiškos patirties – suteikti jai formą. Įvardindamas vieną ar kitą patirtį dažnai esi priverstas ją ir paaiškinti, o paprasta pastaba, pasižymėta skaitant knygą, dažnai gali paskatinti apmąstymą. Be to, savaime suprantama, užrašai padeda žymiai geriau suprasti, ką skaitai.

Gali būti, kad Tavo užrašai, kaip ir mano, bus dviejų rūšių. Skaitydamas labai svarbias knygas stengsiesi „pagauti“ rašytojo argumentų struktūrą ir pasižymėti atitinkamas pastabas. Bet dažniau, ypač po kelių metų savarankiško darbo, užuot skaitęs ištisas knygas, skaitysi tik ištraukas iš knygų, atsižvelgdamas į tam tikrą Tave dominančią temą, kuriai turi planų savo byloje. Tokiu būdu, turėsi užrašų, kurie ne visai tiksliai atspindi perskaitytas knygas. Šias konkrečias idėjas, šiuos konkrečius faktus ir komentarus naudosi, įgyvendindamas savo projektus.

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.