Graffiti – nauja miesto erdvės paradigma, nuginkluojanti menančius tvarkingą ir sukontroliuotą sovietmečio miestą

Prieš kurį laiką su kultūros žurnalistu Karoliu Vyšniausku smagiai pasikalbėjome apie graffiti reiškinį ir jo pėdsakus Vilniuje. Keletas detalių iš mūsų pokalbio vėliau nugulė į straipsnį žurnale „Veidas“, tačiau didžioji išsakytų minčių dalis, kaip dažnai tokiais atvejais pasitaiko, virto nepanaudota teksto medžiaga, atraižomis, nukirptomis nuo paradinės straipsnio iškarpos. Gaila, kai tenka išmesti didelius gražios medžiagos gabalus – juos juk galima ekologiškai recyclinti, siūti skiautinius ir aplikacijas arba susidėti į spalvotas dėžutes ir rodyti draugams. Dabar kaip tik tai ir darau siūlydama paskaityti visą mūsų pokalbį, paremtą mano sociologiniais graffiti ir miesto erdvės tyrinėjimais. Skanaus!

K. V.: Ką graffiti reiškinys pasako apie visuomenę? Kokiose visuomenėse jis egzistuoja?

V. U. B.: Graffiti egzistuoti reikalingi tik du dalykai: aerozoliniai dažai ir laisva informacijos sklaida. Graffiti nerastume tik ten, kur nėra reikalingų technologijų ir nors minimalaus kultūrinio atvirumo. Ar tokių vietų yra? Nežinau. Tiesa, graffiti piešimas sunkiai įmanomas totalitarinėse ir autoritarinėse visuomenėse, bet ir ten jis egzistuoja, nors yra išstumtas į gilesnį ar seklesnį pogrindį. Graffiti kaip miesto kultūros judėjimas atsirado JAV 7-ajame XX a. dešimtmetyje, o vėliau įgaudamas savarankiškas formas išplito visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Brazilijos miestų graffiti visiškai skirsis nuo Sirijos, Prancūzijos ar Zimbabvės gatvės piešinių, bet pats reiškinys yra universaliai  paplitęs (su galbūt nedidelėmis išimtimis kaip Šiaurės Korėja ar Vakarų Sachara). Taigi pats graffiti egzistavimas apie visuomenę pasako nedaug. Kur kas daugiau pasako graffiti paplitimas, piešinių ar užrašų turinys, pasiskirstymas miestų erdvėse ir panašūs dalykai.

K. V.: Ko siekia grafiti piešėjai? Kodėl jie užsiima šia veikla?

V. U. B.: Visų pirma, graffiti piešėjai yra labai nevienalytė žmonių, užsiimančių piešimu ar rašymu gatvėje, visuma. Jų interesai taip pat yra patys įvairiausi. Vieniems svarbu pranešti savo subkultūros nariams, kad šiame mieste jie savo tag’ą sugeba užrašyti daugiausiai kartų ir labiausiai pastebimose vietose (taigi tikslas – prestižas, pripažinimas kitų graffiti piešėjų aplinkoje arba fame). Kitiems svarbu turėti teisę pasisakyti, tiesiogiai įsikišti į viešąją erdvę, ją padaryti iš tiesų vieša ir atvira diskusijų erdve. Tai reiškia – graffiti užrašais pareikšti kritišką nuomonę politiniais klausimais arba savo piešiniais ir kitomis vizualinėmis priemonėmis prijaukinti, estetizuoti miesto sienas – suteikti joms ir praeiviams netikėtumo pojūtį tradicinėje nuobodžioje miesto erdvėje sutikus žvėris, gėles, žmonių figūras ar įvairiausius išgalvotus personažus. Aišku, tokie netikėtumai kartais būna ir nemalonūs – ypač tada, kai graffiti užsiima tie, kurie neturi nei estetinių, nei politinių intencijų ir nėra susipažinę su vidiniu graffiti piešėjų etikos kodeksu. Galbūt šiai (jaunesnių, mažiau patyrusių) piešėjų daliai svarbiausias taisyklės pažeidimo, nepaklusnumo, adrenalino motyvas.

K. V.: Lietuvoje vyrauja labai negatyvus graffiti piešėjo paveikslas. Kodėl?

V. U. B.: Man atrodo, kad Lietuvoje dauguma žmonių graffiti piešėją įsivaizduoja kaip paauglį, į gatves įšėjusį paganyti savo ego arba kaip vandalą, nusikaltėlį, piktybinį visuomenės priešą. Kiek man teko susidurti su Vilniaus ir užsienio gatvės piešėjais, jie nei vieno iš šių įvaizdžių neatitinka. Tiesa, neteko bendrauti su pradedančiais piešėjais, kurie miesto sienose – todėl ir populiariojoje vaizduotėje – užima tikrai daug vietos, o tik su tuo, kas iš jų išauga po ilgų domėjimosi graffiti metų, bet galiu pasakyti – tie graffiti piešėjai, kurie šia veikla užsiima penkis ar daugiau metų, yra brandūs, įdomūs žmonės savitai matantys miesto erdvę. O negatyvus piešėjo paveikslas plačiojoje visuomenėje yra natūralus dalykas, nes graffiti yra sąmoningas tiek socialinių, tiek teisinių normų pažeidimas, mėginimas perbraižyti galios ir hierarchijos trajektorijas. Tai nepatinka nei šios galios turėtojams, nei tokios tvarkos nekvestionuojantiems, prie jos pripratusiems piliečiams, kurie graffiti piešimą suvokia kaip vienareikšmišką blogį. Todėl tiek negatyvus viešas graffiti įvaizdis, tiek pastangos sutramdyti piešėjus yra natūralus dalykas tokioje socialinėje sanklodoje.

K. V.: Lietuvos miestų savivaldybės kovoja su graffiti, tam skiria dideles lėšas, tačiau, pamačius miestų sienas, akivaizdu, kad rezultatų nematyti. Kodėl?

V. U. B.: Todėl, kad atsakingi asmenys neturi aiškios vizijos, nesupranta, kas per reiškinys yra graffiti, taigi nežino ir kaip jį sutramdyti. Didelius pinigus sienų valymui, manau, išleisti nesunku, sunku sudaryti išsamią graffiti vadybos strategiją (ne popierinę deklaratyvią „strategiją“ turiu omeny, bet tikrą žinojimą, kokia yra graffiti logika ir kaip su ja sugyventi). Kiek teko keliauti, niekur senamiesčiai ir miestų centrai neatrodo taip tirštai padengti nemokšiškais tag‘ais kaip Vilniuje. Nemanau, kad Vilniaus piešėjai išskirtinai aktyvesni už užsieniečius – vadinasi, tai yra savivaldybės problema, ji leidžia tam vykti. Atrodo, kad miesto valdytojai yra bejėgiai prieš tą „siaubingą graffiti problemą“. Ji nuginkluoja atsakingus asmenis, menančius sovietmečio tvarką ir kontrolę, kadangi tai jau visiškai kita laisvos miesto erdvės suvokimo ir naudojimo paradigma. Graffiti yra naujas reiškinys, ir jam reikia inovatyvių sprendimų, ne vien tik puikiai išmoktos didelių lėšų įsisavinimo strategijos.

K. V.: Galbūt su graffiti piešėjais visai nereikėtų kovoti? Kitaip tariant, koks turėtų būti santykis su jais, kad abi pusės – ir valdžia, ir piešėjai, būtų patenkinti?

V. U. B.: Valdžia ir graffiti piešėjai turi visiškai skirtingus pasaulio ir miesto erdvės suvokimo būdus, todėl vienos pusės pasaulėvaizdžio įgyvendinimas būtų košmaras kitai pusei. Valdžios vizija – švarus ir kontroliuojamas miestas, piešėjų vizija – atviras idėjoms miestas, kurio sienos yra vieša nuosavybė. Taigi tam tikra konfrontacija, mano manymu, yra neišvengiama.

K. V.: Kaip vertinate, panašu, kad išblėsusią Algio Ramanausko iniciatyvą kovoti su Solomonu? Viso labo viešųjų ryšių triukas ar teigiamas pavyzdys kaip visuomenės veikėjas įsitraukia į kovą?

V. U. B.: Vertinu blogai. Nežinau, kokie yra p. Algio motyvai, noriu tikėti, kad patys nuoširdžiausi – susirūpinimas viešąja tvarka ir visuomenės gerove. Bet svarbiausias klausimas – kaip to siekiama? Aš pritariu jo nuomonei, kad Vilnius galėtų būti švaresnis, bet nemanau, kad Solomon yra tos netvarkos simbolis ir jį pagavus kažkas iš esmės pasikeistų. Solomon tag’ai mieste – tik simptomas, man keista, kodėl nesiekiama gydyti ligos. Tikriausiai visuminio sprendimo nesiūloma dėl to, kad jis reikalautų kur kas ilgesnio, nuoseklesnio ir strateginio mąstymo reikalaujančio darbo. Kur kas paprasčiau turėti viziją, kad socialinės problemos išsprendžiamos vieno mygtuko, ant kurio parašyta „agresija“, paspaudimu. Tai lengviausia, greičiausiai į galvą šaunanti kovos strategija, bet ji yra tik būdas kanalizuoti visuomenėje susikaupusią įtampą graffiti piešėją pateikiant kaip atpirkimo ožį. A. Greitai pasiūlyta kovos strategija yra ne konstruktyvi, bet destruktyvi, skatinanti susipriešinimą ir demonizuojanti graffiti piešėjus. Nuo jos nukentėjo ir tie, kurių darbais Vilniaus gatvės galėtų varžytis su ryškiausiais Europos didmiesčių gatvės meno pavyzdžiais. Be to praėjus tiek laiko nuo iniciatyvos pradžios akivaizdžiai matyti, kad Vilnius netapo švaresnis, gal tik šiek tiek nykesnis kokybiško gatvės meno prasme, o Solomonas juokiasi savo gaudytojams į veidus tikrąja šių žodžių prasme.

K. V.: Daugiausia problemų kelia Vilniaus senamiestis. Kodėl būtent čia, kur yra visai neurbanistinė aplinka, graffiti piešėjai yra tokie aktyvūs?

V. U. B.: Tai natūralu – piešėjams svarbu, kad jų darbus pamatytų kuo didesnė auditorija. Didžiausia auditorija yra miesto centre. Jei jie turi galimybę piešti senamiestyje, jie būtinai ja pasinaudos. Klausimas tik tas, ar ta galimybė jiems lengvai suteikiama.

K. V.: Atrodytų, kad viskas išsispręstų, legalizavus graffiti, suteikus tam tikras erdves kur būtų galima piešti legaliai. Bet ar graffiti piešėjai tomis erdvėmis naudotųsi? Juk, atrodo, kad visa šios veiklos esmė yra paslėpta adrenaline, kuris kyla, kai piešiama slapta.

V. U. B.: Ne viskas išsispręstų legalizavus graffiti tam tikrose miesto erdvėse, bet tai situaciją žymiai pagerintų, esu tuo įsitikinusi. Tai, kad Vilniuje ilgą laiką nebuvo nei vienos legaliam graffiti piešimui prieinamos sienos, kur norint piešti nereikėtų įsipareigoti piešinių eskizus suderinti su savivaldybe (argi tai nekvepia sovietmečiu?), buvo labai blogas sprendimas. Bet labai didelę viltį kelia legalios sienos Olimpiečių gatvėje eksperimentas, inicijuotas piešėjų, bet suderintas su savivaldybe ir galbūt priversiantis mane atsiimti skeptiškas pastabas apie mąstymą praeito tūkstantmečio kategorijomis. Tai jau panašu į inovatyvią stategiją. Kitas Vilniaus graffiti vadybos žingsnis galėtų būti selektyvus nelegalių darbų naikinimas paliekant gyvuoti tuos, kurie yra suderinti su miesto erdve, iš jos ne tik neatima, bet jai prideda gyvasties ir netikėtumo įspūdį. Kadangi graffiti buvimas mieste šiaip ar taip yra neišvengiamas, tokia darbų atranka keltų bendrą piešimo gatvėje lygį, ir Vilnius su savo neįprastai atviromis ir spalvingomis erdvėmis pagarsėtų kaip išskirtinis miestas. O tai jau beveik turizmo plėtros strategija!:) Grįžtant prie graffiti legalizavimo, steigiant kitas legalias sienas, labai svarbu parinkti tinkamas vietas, kad jos būtų prieinamos taip trokštamam praeivių žvilgsniui. Legalios sienos neturėtų būti centre, bet neturėtų būti ir izoliuotos nuo miesto gyvenimo kur nors kolektyvinių sodų rajonuose. Jei legaliam graffiti piešimui skirtos sienos būtų parinktos apgalvotai, jos sutrauktų pradedančiuosius piešėjus, kurių treniravimasis sukelia daugiausiai galvos skausmo švarą mėgstantiems miestiečiams. Čia jie mokytųsi piešti netrikdomi adrenalino. Patyrusiems graffiti piešėjams tokios sienos taip pat būtų gera proga didelio formato, sudėtingiems, įgudimo ir susikaupimo reikalaujantiems darbams atlikti. Taip, kad matau tik labai didelius legalių graffiti sienų privalumus ir didžiulį lanksčios ir inovatyvios graffiti vadybos programos poreikį Vilniuje.