Jürgen Habermas: Postnacionalinė konsteliacija

Trumpai apie: Jürgen Habermas, 2001. The Postnational Constellation: Political Essays. Cambridge: Polity Press.

Nors modernybės idėja formuojasi kaip laisvės, lygybės ir brolybės pažadas, modernybei būdinga dvilypė ir prieštaringa logika. Modernybės idėja jau su Hegeliu, o vėliau – Marxu, neatsiejama ir nuo modernėjimo kritikos; Weberis šią uždaro už geležinio narvo ribų. Klausimas, kurį kelia Jürgenas Habermasas, yra, ar vis dar įmanomas protingas pasaulio tvarkymas?
Knygoje „Postnacionalinė konsteliacija“ keliami klausimai apie modernybei būdingas įtampas, kurios keičia jos veidą ir verčia svarstyti jos galimybes. Modernybė glaudžiai susijusi autonomiškumo idėja, tačiau ši neatsiejama ir nuo fragmentacijos, kuri – lyg antra autonomiškumo monetos pusė – modernėjimą paverčia prieštaringu. Ar šių prieštaravimų suvokimas reikalauja atsisakyti modernybės projekto, o normatyvinius idealus atmesti kaip pavergiančius? O gal esamybės prieštaravimų pertvarkymas neįmanomas be šių? Pagrindinė Habermaso idėja, atrodytų, yra ta, jog neužbaigto modernybės projekto galimybės sietinos su svarstomąja demokratija, kuri lyg koks tarpininkas derybose įgalina protingus sprendimus.
Tad ypač svarbios, atrodytų, yra bent kelios tarpusavyje susipynusios problemos:

1) ar esamybę suprasime kaip projektą, reikalaujantį užbaigimo; 2) kaip fragmentacija keičia autonomiškumo idealą, kurio galimybės Habermaso siejamos su svarstomąja demokratija.
Pirmajai problemai skirta šeštojo knygos skyriaus „Modernybės koncepcijos: žvilgsnis atgal į dvi tradicijas“ dalis, kur nagrinėjamas darbo pasidalijimas tarp filosofijos ir socialinės teorijos (arba: sociologijos teorijos ar tiesiog sociologijos). Čia teigiama, jog dialektiniams Hegelio, po to Marxo, modeliams svarbus filosofijos ir socialinės teorijos santykis palaipsniui nyksta, užleisdamas vietą, viena vertus, tikrovę fiksuojančiai socialinei teorijai ir, antra vertus, Švietimo idėjas kritikuojančiai filosofijai (psl. 141-2). Nors tokiu būdu atskleidžiamos modernybės idėjos ribos, susijusios, galbūt, pirmiausia su eurocentrizmu ir kitu projekto šešėlyje, prarandamos socialinės tikrovės tvarkymo galimybės, socialinei teorijai nustojus santykio su normatyviniais filosofijos klausimais.
Visuomenė fragmentiškėja: į pirmą vietą iškylantis santykio su kitu klausimas autonomiškumo idealą paverčia problemišku. Tai – antroji aukščiau įvardinta problema, kurią galima apibrėžti ir klausimu, kaip įmanomas protingas savęs valdymas kaip pasipriešinimas tam, kas gali būti suprantama kaip problemiška esamybė (psl. 58), tuo metu, kai kitas iškelia abejonių aš egzistavimu? Arba, paprastai tariant: ar įmanomas skirtingus gyvenamuosius pasaulius tenkinantis politinis problemų sprendimas? Nagrinėdamas šį klausimą Habermasas siūlo svarstomosios demokratijos idėją, kuri iškyla lyg tarpininkas tarp pilietinės visuomenės ir institucinės tvarkos.
Visuomenės nėra; „visuomenė“ tėra sąvoka, skirta pažymėti įtampoms, prieštaravimams ir dvilypumams, kurie iškyla mėginant realizuoti laisvės ir lygybės idealus“ (psl. 59). Ar mes susitarsime dėl šių problemų sprendimų, priklauso nuo to, ar suprasime šias kaip problemas, reikalaujančias bendro veiksmo.

Apie santykį tarp filosofijos, socialinės teorijos, sociologijos teorijos bei sociologijos siūlyčiau žiūrėti Algimanto Valantiejaus knygos „Sociologijos istorija: teorinės idėjos, problemos ir sąvokos. I dalis. Sociologijos filosofija“ (2007) skyrius „Sociologija ir filosofinė nuostaba“ bei „Socialinės teorijos samprata“.