Kodėl aš nesu profesorius?

Draugas, programinės įrangos specialistas, pasidalino įdomiu tekstu “Why I am not a professor“, kuriame tos pačios srities atstovas Dr. Markas Tarveris grindžia, kodėl jis pasitraukė iš akademinio pasaulio. Spindinčiomis akimis draugas citavo tekstą, tokiu būdu norėdamas atmušti mano pamąstymus tęsti akademinę veiklą. Pasak jo, autoriaus išvardintos tendencijos galioja visiems be išimčių akademikams, taigi ir sociologams, tad ateitis nieko patrauklaus nežadanti. Perskaičiusi tekstą iškart prisiminiau Z. Norkaus ir A. Valantiejaus labai neromantiškas įžvalgas, nusakančias mokslo, kaip savotiškos gamybinės mašinos, idėją. Patogumo dėlei abi dėmesio vertas sociologų citatas patalpinau šio įrašo gale.

Jau 12 metų, kai Dr. M. Tarveris nutraukė savo, kaip etatinio Anglijos universiteto mokslininko, veiklą. Per tuos metus jis nėkart nesigailėjo, atvirkščiai, daugiau niekada nesijautė bergždžiai švaistąs laiką, kaip kad neretai jausdavosi dirbdamas universitete. Pasak jo, asmeninė akademinio gyvenimo patirtis jam leido tiesiogiai stebėti angliškų universitetų pakilimus ir nuopuolius bei užuosti akademinio idealo puvimą.

Perėjimas iš „Table d’hôte“  į „Buffet-style form“ aukštojo mokslo sistemą bei priėmimo sąlygų palengvinimas masėms, viena vertus, sukūrė savarankišku studento pasirinkimu grindžiamas ir daugeliui prieinamas studijas, antra vertus, lėmė studijų kokybės smukimą bei mokslinio laipsnio infliaciją.

Pasak Tarverio, idealiuoju atveju universitetai turėtų pritraukti tam tikrą, komercinio pasaulio vertybėmis nesivadovaujantį asmenybės tipą, kuris nuosekliai ir smalsiai, priimdamas visus iššūkius, gilintųsi į savo dalyką. Buvęs dėstytojas teigia, kad po mokslo reformos tokių studentų auditorijose sutikdavęs vis mažiau ir mažiau.

Tarveris apgailestauja, kad atsiradus pasirinkimo laisvei, dauguma studentų ėmė rinktis lengvesnius kursus: kam rinktis sunkesnį, jei gali rinktis lengvesnį ir gauti geresnį pažymį įdėjęs mažiau pastangų? Būtent tokį „sunkųjį“ kursą, nelaimei, dėstė Tarveris ir patyrė kasmetinį studentų skaičiaus mažėjimą. Blogiausia, kad nesusirinkus reikiamam skaičiui kursas panaikinamas, tad motyvuoti studentai praranda galimybę jame dalyvauti. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis entuziazmo ir jaunatviško idealizmo kupinas jaunasis mokslininkas, kuomet baigiamuosius darbus rašantys ir jo „sunkiųjų“ paskaitų nelankę studentai konstatuodavo: „man reikia parašyti baigiamąjį darbą, bet aš nemoku jokio programavimo“. Tai būtų panašiai, kaip kad sociologijos studentas rašytų bakalaurinį apie socialinės tikrovės konstravimą, bet nė žodžiu neužsimintų apie P. Bergerį ir T. Luckmanną.

Kitas dalykas, paskatinęs nutraukti akademinę karjerą, buvo biurokratizuota, o gal geriau sakyti, skaitmenizuota mokslininko vertinimo sistema – kuo daugiau rašai, tuo geresnis mokslininkas esi. Vyraujant tokiai nuostatai, pasak Tarverio, dėstytojai ėmė karštligiškai keverzoti lyg neišsenkančiomis baterijomis pripildyti robotukai: straipsnis po straipsnio, ir dar vienas straipsnis, ir dar… sakytumei, kad tai galbūt „akademiniai Mocartai“, gebą produktyviai gaminti vertingus tekstus?

Deja, šio reiškinio dramatiškumas  atsiskleidė tuomet, kai jaunasis mokslininkas nusprendė sąmoningai patyrinėti kolegų straipsnius. Paaiškėjo, kad dažnais atvejais „akademiniais Mocartais“ nė nekvepia: šimtus straipsnių nepakenkdamas turiniui galėtum sutraukti į dvidešimt kelis, o tarp pastarųjų tikrai vertingos informacijos galbūt ištrauktum vos iš kelių. Antra vertus, pavieniai, tačiau įdomūs straipsniai neretai pasimeta toje gausybėje tekstų.

Tikriausiai panašių litanijų apie aukštojo mokslo sistemą girdėjot daugybę kartų, tačiau manau įdomu susidurti su žmogumi, kuris ne tik skundžiasi, bet ir pasirenka kraštutinę nepritarimo jai formą – pasitraukimą iš bet kokio dalyvavimo toje sistemoje. Kita vertus, tai būtų galima vertinti kaip visiškai egoistinį žingsnį: galbūt ne sistema buvo per žiauri akademiniam idealui jautriam Tarveriui, bet Tarveris buvo per silpnas ir per mažai motyvuotas palaikyti akademinį idealą jam nepalankioje terpėje. Kai papasakojau Marko istoriją Algimantui Valantiejui, kuris, bent jau man, atitinka akademiko idealą, jis tepasakė „Gaila, manau, kad reikėjo kovoti“. Žmogus turi atrasti būdų, kaip nepalankioje terpėje išlikti tuo, kuo ir nori būti ir skleisti tai, ką ir nori skleisti, t.y. laviruoti tarp tam tikrame lauke priimtų taisyklių laikymosi bei gebėjimo joms nepaklusti.

_______

• „(…) Steve Fulleris teigia, kad mokslo, kaip tam tikros „socialinės mašinos“, produktyvumo analizei klausimas apie mokslininkų tikslus ir motyvus yra antraeilis. Svarbus dalykas yra mokslo organizacija, kuri ir lemia, kokius rezultatus (ir kiek) ta mašina produkuoja. Net jeigu mokslininkai yra labai „idealistiškai“ motyvuoti, trokšta tik tiesos ir neturi jokių „žemų“ siekių (karjera, galia, prestižas ir pan.), dėl blogos institucinės mokslo organizacijos jie gali kur kas mažiau pasistūmėti link „tiesos“, negu tinkamai organizuota cinikų ir niekšų (reliatyvistų ir skeptikų) kompanija.“  Z. Norkus “Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitinė mokslo filosofija ir metaetika, kritinė teorija)”// Problemos (2001, t. 59, p.p. 9-40).

• “Daugiametis darbas aukštojoje mokykloje ir asmeniškas patyrimas liudija, kad sociologijos teorija (kaip autoritetinga, ypatingo skonio tradicija), rodos, žavimasi, tačiau, deja, tik pirmąkart, galbūt dar antrąkart studentams klausant teorinius kursus. Paskui viskas keičiasi, ir pirmiausia dėl institucinių priežasčių: studentams reikia rašyti referatus, kursinius, bakalauro darbus, jie įtraukiami į projektus ir panašiai. Tiesiog nebelieka laiko „ypatingo skonio“ pratyboms, o juk skonis ugdomas ne per dieną ar kitą. Ir dar: studentus trikdo baimė nespėti ir atsilikti nuo normalios profesionalizacijos. Natūralu, kad jie nelinkę rizikuoti – neapdairiai pulti į drumstą sociologijos teorijų sūkurį. Studentai normaliai (vidutiniškai, gerai, labai gerai) parašo bakalauro darbus, kurių teorinė dalis – aprašomieji teiginiai. Tyrimo projektas grindžiamas remiantis senomis idėjomis. Pagrindinė studento užduotis – parodyti, kad jis ar ji formaliai geba panaudoti tyrimo metodus ir nuosekliai įgyvendinti atitinkamas procedūras. „Kaip“ jis ar ji tai įgyvendina – klausimas rimtas, tačiau šiuo konkrečiu atveju ne toks svarbus. Svarbesnis klausimas yra konceptualus: intriguojantis senų ir naujų idėjų santykis, reikalaujantis teorinės įtampos (nuo tyrimo pradžios iki pabaigos). Senų ir naujų idėjų santykis – sociologinės problemos ištakos. Jei šio santykio nepaisoma, tai senos, pavadinkime jas vadovėlinėmis, idėjos darosi svarbesnės už naujas idėjas. Senos idėjos, žinoma, teikia postūmį tyrėjui (nebūtinai studentui), kuris po ilgų vargų formaliai iliustruoja „koreliacinį ryšį“. Šitaip gana lengvai kaupiamas edukacinis kapitalas, o sociologijos teorija nustumiama į paraštes. Galima klausti: ar iš viso to kas nors lieka? Kartais lieka nostalgija, neįgyvendintų jaunystės svajų, lūkesčių prisiminimas, nes jauni žmonės, ypač pirmuosiuose kursuose, tikrai su meile, atskleisdami savo subtilų skonį, polemizuoja apie teoriją.” A. Valantiejus “Šiuolaikinė sociologijos teorija (I)”// Sociologija. Mintis ir veiksmas.