Kuo aukštesnė socialinė klasė – tuo gabesnis vaikas?

Eh bien, gaila, kad normaliai nemoku prancūziškai, tai stverčiau ir skaityčiau naują sociologo Wilfried Lignier knygą „Jaunoji proto diduomenė: gabių vaikų sociologija“ („La Petite Noblesse de L’Intelligence – Une Sociologie des Enfants Surdoués“), kurioje analizuojamas išskirtinai gabių vaikų fenomenas Prancūzijos švietimo sistemoje.

Tikriausiai pastebėjote, kad net Lietuvoje pastaraisiais metais imta viešai diskutuoti apie skirtingų poreikių bei gabumų vaikus ir nelanksčios valstybinės švietimo sistemos negebėjimą individualizuoti vidurinio, pradinio, nei ikimokyklinio ugdymo. Paradoksalu, bet informacinės visuomenės, kuri kūrybiškumą laiko viena pagrindinių vertybių, švietimo sistema mena XVIII-XIX a. mechanicistinę pasaulėžiūrą ir remiasi fabrikinės gamybos darbo organizacijos pavyzdžiu. Senojo tipo švietimo sistemos kritika įgauna pagreitį visame (Vakarų) pasaulyje. Mano manymu vaizdingiausiai radikaliai naujos masinio švietimo paradigmos poreikį iliustruoja britų edukologo sero Ken Robinson viešose paskaitose išsakomi teiginiai.

Ne tik šiuolaikiniai švietimo ekspertai pripažįsta problema tai, kad vaikai į mokyklas susirenka skirtingai genialūs, o švietimo sistema juos visaip spaudžia ir minko, siekdama individualybes suminkyti į vientisą, vienodais uždarų testų įrankiais išmatuojamą žinių ir gebėjimų faršą. Tikriausiai su vienokiomis ar kitokiomis tokios padėties apraiškomis tiesiogiai teko susidurti ne vienam iš dabar skaitančių šį tekstą.

Lietuvoje individualizuoto švietimo (daugiausia – ikimokyklinukų, bet ne tik) poreikį išsamiausiai aktualizuoja edukologė dr. Austėja Landsbergienė, derindama išsamų teorinį išmanymą bei praktinę patirtį. Vis dėlto, jei pas mus apie talentus unifikuojančio švietimo problemas pradėta analizuoti palyginti neseniai, tai kitose valstybėse nuo klausimų „ką daryti“ ir „kaip keisti blogą sistemą“ jau prieš daugelį metų pereita prie alternatyvių ar į egzistuojančią sistemą integruotų individualizuoto mokymo modelių kūrimo^1. (Šiuo atveju mes esame privilegijuotoje pozicijoje – pradėdami keisti(s), nesivadovaujame tik teoriniais modeliais, bet galime mokytis iš kitų patirties ir pačiupinėti skirtingų švietimo strategijų rezultatus!)

Tačiau mano aukščiau minėtas Wilfried Lignier perspėja, kad adekvatus vaikų skirstymas pagal gabumus yra labai sudėtingas procesas, neatsiejamas nuo socialinės skirstomųjų padėties. Lignier  į gabius vaikus Prancūzijos švietimo sistemoje pažvelgęs tiek iš makro, tiek iš mikro perspektyvų, situaciją įvertino kritišku sociologo žvilgsniu. Aišku, Lignier nemėgina sužinoti, ką iš tiesų reiškia išskirtinis gabumas, kaip jį atpažinti ir kaip dirbti su ypatingais vaikais. Šias užduotis jis palieka edukologams ir psichologams, pats spęsdamas „gabaus vaiko“ kaip socialiai kuriamos etiketės problemą, mėgindamas atsakyti į klausimą „kaip socialiai konstruojamas gabus vaikas?“ konkrečiame Prancūzijos švietimo sistemos kontekste.

Įdomu tai, kad gabiais kur kas dažniau nei mergaitės, Lignier teigimu, Prancūzijoje pripažįstami berniukai. Pasak tėvų, su kuriais sociologas atliko giluminius interviu, vaiko išskirtinumą (ir „paprastos“ švietimo sistemos netobulumą) rodo negebėjimas prisitaikyti mokykloje įprastomis sąlygomis. Blogas elgesys, negalėjimas susikaupti ir įvykdyti užduočių tėvų interpretuojamas kaip vaiko kitoniškumas. Taip pasireiškia išskirtiniai gebėjimai, kuriuos turintis vaikas mokykloje sutinka per mažai iššūkių ir nėra pakankamai motyvuojamas mokytis.

Dėl šios priežasties (ir taip pat – dėl tėvų šališko skirtingų lyčių gebėjimų vertinimo) mergaitės, kurių elgesys mokykloje paprastai kiek labiau konformistiškas, rečiau tėvų pastangomis gauna „gabaus vaiko“ etiketes. Be to, skirtingi tėvų lūkesčiai lyties požiūriu vaikų gebėjimų vertinime atsiskleidžia jau labai ankstyvame amžiuje. „Gabiais“ pripažinti vaikai tėvų pastangomis pradedami matuoti įvairiais gebėjimų testais dažniau ir kur kas ankstesniame amžiuje nei kiti vaikai (nuo 2, 3, 4 metų), ir būtent tėvų nuostatos ir lūkesčiai lemia, kad tam paprastai pasirenkami berniukai, net tuo atveju, jei šeimoje esama ir moteriškos lyties vaikų.

Kitas svarbus sociologo pastebėjimas – ištyrus didelę gabių Prancūzijos vaikų imtį paaiškėja, kad (atsitiktinai?) „gabaus vaiko“ statusą ir išskirtines paslaugas švietimo įstaigose dažniausiai gauna aukštesniųjų klasių šeimų vaikai, kurių tėvai nepaprastai daug (laiko, pastangų, finansų) investuoja į vaiko ugdymą nuo itin ankstyvo amžiaus. Ypač dideliu dėmesiu vaiko gabumams ugdyti bei viešai pripažinti, sociologo teigimu, pasižymi labai gerai išsilavinusios, tačiau nedirbančios (arba dirbančios nedaug) motinos, turinčios pakankamai laiko ir energijos, kad savo kultūrinį kapitalą labai nuosekliai ir struktūruotai perteiktų vaikams.

Taigi, kuo toliau, tuo labiau ima panašėti, kad dažnu atveju „gabaus vaiko“ statusas Lignier tyrinėtoje Prancūzijoje – ilgo ir nuoseklaus tėvų darbo rezultatas, o ne „natūralus“ ar įgimtas darinys, kadangi oficialus vaiko pripažinimas gabiu tampa aukštesnės klasės tėvų lūkesčių bei pastangų savo palikuonims suteikti išskirtinį statusą materializacija.

Susipažinus tik su pagrindinėmis Lignier knygos įžvalgomis kyla daug klausimų, pavyzdžiui – kaip vyresniame amžiuje, pabaigus mokyklą, klostosi iš turtingų ir neturtingų šeimų kilusių „gabių vaikų“ karjeros trajektorijos? Kaip skiriasi šių dviejų kontrolinių grupių psichinė sveikata? Kokios yra iš žemesnės klasės kilusių „gabių vaikų“ ir jų tėvų patirtys? Nekantriai laukiu angliško (ir kodėl gi ne lietuviško?:) šios knygos vertimo, o tuo tarpu išsamią knygos recenziją anglų kalba galite perskaityti Global Sociology Blog įraše.