Kyborgų melancholija (arba „būti užpildytam tuštumos“ akademijoje)

„Kyborgas, mokslą mylėjęs aistringai kaip jauną nuotaką“ – pasižymėjau paraštėje  rugpjūčio paryčiais, sociologinio transo būsenoje besiruošdama klasikinių ir šiuolaikinių teorijų egzaminui.

Citatos dalis apie nuotaką – Roberto Michelso¹ pastebėjimas apie šaltą racionalumą ir veik beprotišką aistrą viename kūne derinančią Maxo Weberio natūrą, na o kyborgas – mano pačios prišlietas epitetas, kilęs skaitant „Religijos sociologiją“ ir mėginant aprėpti Weberio intelekto skalpeliu suraikytus keliaaukščius, daugianarius idealiųjų tipų rinkinius. Ne, normalus žmogus taip niekada nesugebėtų, netgi genijų lygoje jo darbų kiekis ir jų apimtis neįtikėtini, o įžvalgos alsuoja precizišku, tiesiog kyborgišku tikslumu ir kelia abejonę žmogiška prigimtimi. Visgi istoriniai šaltiniai (laiškai, kolegų ir artimųjų prisiminimai) Maxą Weberį teigia buvus žmogumi – ne tik protestantiškai save marinančia analizės mašina, bet ir jautria, nervinga, perdegančia, net pernelyg žmogiška asmenybe.

„1898-aisiais, sulaukusį trisdešimt ketverių, bet jau kaip reta išgarsėjusį, darboholiką Maxą Weberį ištiko psichinis kolapsas“² arba nervų sukrėtimas, Weberio žmonos Marianne apibūdinamas kaip Absturz – nugarmėjimas, krytis, sudužimas, lydimas nemigos, baisaus jautrumo ir kitų nemalonių padarinių kūnui ir sielai.

Dauguma Weberio tyrinėtojų užsimena apie maždaug šešerių metų epizodą (1898-1903 m.), jį pašalinusį iš aktyvios akademinės veiklos. Nors tai gali skambėti kaip žurnalo „Žmonės akademijoje“ bulvarinis smalsumas, natūraliai kyla klausimai: kas nutiko? kodėl?

Lawrence A. Scaff, cituodamas Marianne Weber prisiminimus, teigia, jog „ligą sukėlė, vaizdingai sakant, ilgai brandintas tėvažudiškas kivirčas, įvykęs [Weberių] namuose Heidelberge 1897 m. birželio 14 d.“³. Maxas jaunesnysis (vyriausias iš sūnų) įsikiša į tėvų santykius gindamas motiną nuo despotiško ir egoistiško tėvo, tačiau kai šis nepraėjus nė porai mėnesių mirė, to nebebuvo galima pavadinti „tipišku manipuliaciniu senio ėjimu“. Po tėvo mirties Weberį pradėjo kamuoti nevaldomas nerimas, šeimos drama buvo paskutinis lašas, po kurio ilgametis fizinis ir dvasinis jo išsekimas nuo alinančio, radikalia protestantiška etika varomo akademinio darbo tapo nebepakeliamas.

Upsalos universiteto profesorė Karin Johannisson knygoje „Melancholijos Erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“⁴ analizuoja melancholijos idėjos kaitą istorijoje. Joje galima išsamiai susipažinti ir su Maxo Weberio šešiamete dvasine krize:

„Vien išgirdęs nuosavos katės kniaukimą jis netenka savitvardos. (…) Skaityti paskaitas tampa atvira kankyne, jį kamuoja kliedesiai, stovėdamas katedroje tariasi jaučiąs, kaip jam ant veido maukšlinama beždžionės kaukė“⁵.

Pasak Johannisson, universitetinė aplinka dvasine prasme yra potencialiai pavojinga ir genijams, ir akademijos eiliniams, net uoliems žemiausių kursų studentams. Akademijos žmonės neproporcingai dažnai kenčia nuo vienos iš melancholijos atmainų, vadinamos akedija – psichinio išsekimo sukelto abejingumo (beje, kita grupė, persekiojama šio specifinio atbukimo pasauliui jausmo yra vienuoliai, ypač eremitai ar besilaikantieji nepaprastai griežtos regulos). Jos priežastis – „chroniškas smegenų pajėgų vartojimas per dideliais kiekiais“, o simptomai pasireiškia motyvacijos stoka ir augančiu susvetimėjimu su savo darbu, tuštumos jausmu ir kankinančiomis abejonėmis savimi.

Akedija apibūdinama kaip būsena, ištinkanti tą, kuris per ilgai sėdi užsidaręs, įknibęs į kokią nors mokslinę problemą. Ją vienodai sukelia tiek profesinė sėkmė, tiek ir nesėkmė, „kaip jausmas ji prilyginama intensyviam persisotinimui“. Lyg spyruoklė, suspaustas iki kraštutinės ribos, vieną gražią dieną žmogus susmunka, nelieka „jokių troškimų, išskyrus niekada nieko nedaryti“. Akedija gali būti ne tik perfekcionizmo, bet ir konkurencinės atmosferos pasekmė: „laimėk arba neprasidėk. Akedija tyko nuolatos. Daug pasiekiantys individai, per smarkiai deginantys smegenis, pernelyg priartėja prie mirtino nuobodžio ir izoliacijos“⁶.

Akademijos guru (tarp jų – ir Weberiui) akedija reiškiasi kaip „genijų susideginimas“. Akademijos eiliniams pasireiškianti melancholijos forma – „mažųjų dvaselių kova su nesėkmės ir nepatenkintos garbėtroškos jausmu“ – įtartinai primena prokrastinacijos arba liguisto atidėliojimo simptomus. Ir tai, pasirodo, visai ne dabartinio išprotėjusio informacijos pertekliaus laiko požymis – apie perdegimą akademijoje pradėta kalbėti dar XVII amžiuje kaip apie mokslo ligą, morbus litteratorum, pritraukiančią uoliausiuosius⁷…

Kodėl rašau šį tekstą ir dalinuosi juo su jumis? Ne, tai nėra mėgavimasis genijų silpnumu saviterapijos tikslais. Greičiau paskatinimas rūpintis savimi ir šalia esančiu kolega, dėstytoju, praeiviu ar draugu, t.y. užsiimti nugarmėjimų prevencija. Jei jau egzistuoja lėtasis valgymas, lėtasis skaitymas, pats metas įkurti lėtosios sociologijos, lėtųjų studijų ir lėtojo (tai nereiškia mažiau kokybiško) mokslo sąjūdį.

Ar ne?

—

1 Cit. in Scaff, Lawrence A., Veržiantis iš geležinio narvo: Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. Vilnius: Pradai, 1995 (vertė Zenonas Norkus), p. 36: „Maxas Weberis buvo labai sudėtinga asmenybė: griežto ir tikslaus mokslo žmogus, mokslininkas nuo galvos iki kojų, aistringai kaip jauną nuotaką mylėjęs mokslą, politinis ekonomistas, valstybės teisės specialistas, sociologas, religijos istorikas, bet taip pat praktinis politikas, organizatorius ir, verta paminėti, tikrai demoniškos prigimties žmogus.“

2 Johannisson, Karin, Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien. Vilnius: Baltos lankos, 2011 (vertė Raimonda Jonkutė), p. 153.

3 Scaff, p. 105.

4 „Melancholijos erdvės“ – spontaniškas, bet labai pasiteisinęs knygų mugės laimikis. Kaip galima nesusižavėti tokiu knygos pristatymu?! „Viskas prasidėjo vieną praėjusių metų [1886] liepos rytą, kai pastebėjome jauną 26 metų vyrą, gulintį ir verkiantį savo lovoje dr. Pitre skyriuje. Jis buvo ką tik grįžęs po ilgos kelionės pėsčiomis ir jautėsi išsekęs, tačiau ne tai buvo jo ašarų priežastis. Jis verkė todėl, kad neįstengia susilaikyti nesileidęs į kelią, kai suima noras. Tam, kad galėtų eiti nosies tiesumu, kiek galėdamas greičiau, ir kartais po 70 km per dieną, kol bus areštuotas už valkatavimą ir įmestas į kalėjimą, jis paliko šeimą, draugus ir kasdienybę. Vyriškiui pirmajam istorijoje buvo diagnozuotas fugieriaus sindromas – Albert’as Dadas kentėjo nuo neįveikiamo poreikio keliauti. Nenumaldomas troškimas bėgti, laukinė neviltis, egzistencinis nuobodis, išsekimas, liūdesys, depresija – Karin Johannisson knygoje Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien nagrinėja, kaip žengdama per istoriją melancholija keitė savo pavidalus ir statusą visuomenėje.“

5 Johannisson, p.160-161.

6 Ibid., p. 84, 85, 87.

7 Ibid., p. 83.