Labai neromantiška įžvalga

Žinia, įdomiausi dalykai tekstuose dažniausiai slypi ten, kur nepatyręs skaitytojas net nesusipranta užmesti akies – savaime suprantama, kad išnašose. (O Jūs, mielas skaitytojau, ar visuomet gilinatės į išnašas?) Paskutinė mane ištikusi ir keletą savaičių neapleidusi išnaša buvo aptikta prof. Zenono Norkaus straipsnyje “Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitinė mokslo filosofija ir metaetika, kritinė teorija)” žurnale Problemos (2001, t. 59, p.p. 9-40). Dalinuosi.

33-iasis puslapis, 84-oji išnaša:

„(…) Steve Fulleris teigia, kad mokslo, kaip tam tikros „socialinės mašinos“, produktyvumo analizei klausimas apie mokslininkų tikslus ir motyvus yra antraeilis. Svarbus dalykas yra mokslo organizacija, kuri ir lemia, kokius rezultatus (ir kiek) ta mašina produkuoja. Net jeigu mokslininkai yra labai „idealistiškai“ motyvuoti, trokšta tik tiesos ir neturi jokių „žemų“ siekių (karjera, galia, prestižas ir pan.), dėl blogos institucinės mokslo organizacijos jie gali kur kas mažiau pasistūmėti link „tiesos“, negu tinkamai organizuota cinikų ir niekšų (reliatyvistų ir skeptikų) kompanija.“

Jūs (naivių) idealistų ar racionalių realistų pusėje?