Politika Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho modernybės koncepcijose
Jau kurį laiką gilinuosi į Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho darbus ieškodamas probleminių-santykio klausimų, kurie leistų žengti prie nuodugnesnės jų analizės. Kelias idėjas bandžiau pristatyti prieš kelias dienas vykusioje nacionalinėje Lietuvos sociologų konferencijoje; jomis norėčiau pasidalinti ir su Socialios sociologijos skaitytojais. Bijau, jog tekstui stinga nuoseklumo, kai kas nepagrįsta ar supaprastinta – tiek Baumanas, tiek Honnethas praslysta už teksto… Vis dėlto, mano kaip skaitytojo nuojauta kužda, jog šio bei to nei Baumanas, nei Honnethas nepasako… galbūt to, ką pastebi kitas?
Pranešime nagrinėjau politikos kaip tarpininko tarp autonomiškumo ir fragmentacijos galimybes Zygmunto Baumano ir Axelio Honnetho modernybės koncepcijose. Kai išlaisvinančios politikos idėja kyla kaip bandymas sutaikyti įtampą tarp normatyvinio subjekto autonomiškumo idealo ir idealą problemišku paverčiančios fragmentacijos socialinėje srityje, išlaisvinančios politikos idėja virsta problemiška kartu su subjekto kritika XX amžiuje. Dėl to šiandien modernybės krizė gali būti apibūdinama ne tik per įtampą tarp autonomiškumo ir fragmentacijos, bet ir kaip centrinio autonomiškumo idealo krizė, kuri kartu verčia abejoti politikos galimybe apskritai.
Ši politikos galimybių kaip autonomiškumo idealo krizės problema Baumano ir Honnetho sprendžiama pasitelkiant intersubjektyvumo teoriją, kurios pasirinkimas bent iš dalies grindžiamas neadekvačiais ankstesnės kritinės teorijos bandymais spręsti vis ryškėjantį prieštaravimą tarp veikėjo ir socialinės struktūros. Taigi pranešimo klausimas – galimybės išsaugoti modernybės autonomiškumo idealą kartu pateikiant veikėjo-struktūros santykio mediaciją intersubjektyvumo teorijos pagrindu.
Pagrindinė idėja ta, jog, nors abu autoriai pateikia subjekto kritiką atliepiančią autonomiškumo idealo peržiūrą, jų modeliams veikiau trūksta įrankių veikėjo-struktūros problemai spręsti; tačiau, atrodytų, jų idėjų derinimas teiktų tokių. Tai bandyta parodyti keliais žingsniais:
1) Baumano ir Honnetho autonomiškumo rekonceptualizacijos iškelia decentruoto autonomiškumo idėją, kuria decentruojančios jėgos įtraukiamos į subjekto sampratą;
2) šių įtampų konceptualizacija Baumano ir Honnetho veikėjo-struktūros santykio analizes kreipia skirtingomis kryptimis. Kai Baumano moralumo-socialumo įtampa kreipia jo analizę link bene radikalios veikėjo-struktūros perskyros atkūrimo, Honnethas konstruoja modernybės koncepciją, kur santykis tarp veikėjo-struktūros medijuojamas pasitelkiant konflikto metaforą;
3) vėlesniuose darbuose Honnetho plėtojama socialinės struktūros kaip atpažinimo santykių samprata veikiau nusigręžia nuo konflikto metaforos ir susiduria su reliatyvizmo problema: ar atpažinimas nėra tik dominavimo struktūrų retorika ir kaip skirti atpažinimo santykių formas, įgalinančias autonomiškumą, nuo tų, kurios įtraukia individus į dominavimo struktūras. Atrodytų, atsakymų į šį klausimą galima ieškoti grįžtant prie Baumano moralės sampratos, kuri įgalina plėtoti Honnetho koncepciją nubrėžiant politinių klausimų kryptį.
1) Decentruoto autonomiškumo idėja Baumano ir Honnetho darbuose iškyla kaip bandymas atsakyti subjekto kritikų keliamus klausimus išsaugant patį idealą. Kai tiek klasikinės sampratos, tiek jos kritikos tąsa veda į aklavietę, Baumanas ir Honnethas įtraukia kritiką į subjekto sampratą, decentruojančias jėgas paversdami individualizacijos pagrindu.
Honnethas decentruoto autonomiškumo sampratą grindžia Meado-Winnicotto idėjomis. Čia „self“ žymi įtampą tarp „I“ ar pasąmonės ir „Me“ ar sąmonės ir suprantama kaip individualizacijos pagrindas: kreipiamas vidinių paskatų aš virsta individu, jei individualumas patvirtinamas bendruomenės. Tokia veikėjo samprata leidžia Honnethui skirti kelis, nebūtinai derančius vienas su kitu, autonomiškumo aspektus, kuriais pažymimas dvilypis veikėjo ir socialinės aplinkos santykis:
a) gebėjimą artikuliuoti reikmes kaip santykišką „laisvę“ nuo pasąmonės paskatų, kylančią iš saugumo jausmą teikiančių socialinių ryšių ir kalbinių gebėjimų (keičia klasikinę skaidrumo idėją);
b) gebėjimą reflektyviai sieti atskirus biografijos fragmentus į daugmaž koherentišką visumą kaip gyvenimo rišlumo naraciją (keičia klasikinę biografinę nuoseklumo idėją);
c) gebėjimą derinti ir peržiūrėti moralės principus santykyje su kontekstiniais reikalavimais kaip jautrumą moralinėms dilemoms (keičiantis principinės orientacijos idėją).
Tad autonomiškas subjektas Honnetho suprantamas kaip gebantis kūrybiškai atskleisti reikmes, reflektyviai grįsti gyvenimą etiniu aspektu ir derinti universalistines normas su kontekstiniais reikalavimais.
Baumanas – Levinas-Løgstrupo įžvalgomis, kur pabrėžiami moraliniai santykio su kitu aspektai. Nors santykis su kitu yra individualumo patvirtinimo šaltinis (atsakomybė kitam kaip veidui kaip mano vertės įrodymas), tačiau kitas gali būti siejamas ir su tam tikromis grėsmėmis, kurias Baumanas įvardina ressentiment sąvoka. Šia sąvoka Baumanas pažymi socialinių santykių ir moralaus santykio su kitu prieštaravimą: socialinis santykis su kitu pakeičia buvimo kitam santykį santykiu su tam tikru kito vaizdiniu. Kito kaip veido idėja šioje vietoje iškyla kaip kūrybingumo ir ribų peržengimo galimybė.
Tokiu būdu peržiūrima autonomiškumo idėja nurodo įtampą, susijusią su laisve ir atsakomybe: laisvė suponuoja paprastiems mirtingiesiems neįmanomą atsakomybę kitam, kuri paverčia visuomenę kaip atsakomybės santykių varžymą būtina; tačiau autonomiškumas neįmanomas be tokios laisvės.
Taigi nors abiem atvejais autonomiškumas susiejamas su veikėjo ir socialinės aplinkos santykiu susijusiomis įtampomis, šios įtampos konceptualizuojamos skirtingai ir kreipia Baumano ir Honnetho tolesnes analizes skirtingomis kryptimis.
2) Gali atrodyti, jog Baumano moralės-socialumo įtampa veda link radikalios laisvo (moralaus) ir veikėjo struktūroje perskyros. Kaip pažymi keli kritikai: Baumano moralės dovana yra užnuodyta, nes neįmanoma, ir veda link radikalios modernybės kritikos, neparodo sutaikymo galimybių.
Kita vertus, Honnetho analizė ilgainiui krypsta link klausimų apie sąlygas, kurios reikalingos autonomiškumo praktikai.
Iš pradžių Honnethas konstruoja socialinę moralės-etikos sampratą, kurios tikslas – atliepti moralines modernybės dilemas. Toks modelis siekia atkurti modernybės dialektiką, socialinės kaitos dinamiką pateikiant kaip vykstančią ne už veikėjų nugarų, bet kaip moralinius konfliktus tarp grupių evoliuciniame procese. Taip ieškodamas santykio tarp Foucault ir Habermaso Honnethas kelia klausimą apie autonomiškumo galimybes kaip santykio tarp veikėjo-struktūros mediaciją.
Klausimas, ar įmanoma veikėjo autonomiškumo praktika be normatyvinių socialinių ryšių, žymi Honnetho perėjimą nuo Foucault-Habermas prie Hegelio ir atpažinimo santykių koncepcijos plėtojimo. Čia Honnethas remiasi įžvalga, jog autonomiškumo praktika neįmanoma be teigiamo santykio su savimi (pasitikėjimas, savigarba, savivertė), kuris reikalauja tarpasmeninio atpažinimo. Tarpasmeninio atpažinimo samprata iškyla kaip savirealizacijos ir socialinių santykių raidos analizės rėmai, kur autonomiškumą įgalinantys atpažinimo santykiai suprantami kaip normatyvinis idealas. Tokia socialumą ir konfliktą turinti apimti normatyvinė atpažinimo samprata plėtojama į trijų sferų atpažinimo santykių ir atitinkamų praktinių santykių su savimi modelį: atpažinimas meilėje, teisėje, solidarume įgalina pasitikėjimą, savigarbą, savivertę. Tad autonomiškumas – galimybė vystyti nepažeistą santykį su savimi atpažinimo santykių rėmuose.
3) Vis dėlto toks pokytis Honnetho darbuose žymi santykišką konflikto, kuris buvo svarbus derinant Foucault-Habermasą, reikšmės nykimą, o normatyviškai prižiūrimą struktūrą keičia normatyvinė individų priežiūra struktūros pažadais. Problema, kuri iškyla Honnethui, yra reliatyvizmo problema; ir ji, anot Baumano, reikalauja atpažinimo idėjos siejimo su teisingumo klausimais. Tai yra, kada atpažinimo reikalavimas virsta tik retorika ir kaip skirti atpažinimo santykių formas, kurios pavergia individą struktūrai, nuo tų, kurios įgalina autonomiškumą jei subjektyvumas kyla per santykį su jį formuojančia sistema?
Šis klausimas verčia kelti kitą: ar Honnetho atpažinimo etikai nėra būdingi panašūs trūkumai, kuriuos jis įžvelgė Habermaso diskurso etikoje? Tai yra, atpažinimo santykių modelyje iškylantis subjektas nėra būtinai jautrus konkrečiam kitam kaip tai suprantama Baumano moralės koncepcijoje. Tai leidžia teigti, jog Honnetho Habermaso kritika bent iš dalies yra ir savikritika, reikalaujanti mus grįžti prie Baumano idėjų. Čia ypač reikšminga Baumano struktūrinių atskirties formų analizė, kuri, atrodytų, gali būti suprantama kaip tolesnės Honnetho plėtotės kryptis. Tokiu būdu centriniai intersubjektyvumo teorijos politiniai klausimai būtų susiję su prieštaravimais tarp struktūros pažadų ir materialaus įgyvendinimo, kur struktūros baumoniškojo kito patirtis leistų sugrąžinti sunykusius konflikto dėmenis.
