Sociokinas 29: Children of Men

2027 –ųjų Jungtinė Karalystė. Nevaisinga žmonija ir miestuose užkardomis atskirti emigrantai. Nuolatinė karo padėtis ir ginkluota etninių mažumų rezistencija. Tai tik pagrindiniai socialinė utopijos „Children of Men“ štrichai, iškilsiantys pirmadienio sociokine.

Filmą, kuris sukurtas Phylis Dorothy James romano motyvais, būtų galima apibūdinti kaip utopinį trilerį. Knygoje „Smurtas“ Slavojus Žižekas į filmą siūlo žiūrėti kiek kitu kampu. „Akivaizdu, kad Žmonių vaikai nėra filmas apie nevaisingumą kaip biologinę problemą. Nevaisingumą, apie kurį kalbą A. Cuarono filmas, seniai diagnozavo Friedrichas Nietzsche. Pastarasis suvokė, jog Vakarų civilizacija juda link vadinamojo paskutinio žmogaus – apatiškos būtybės, neturinčios didesnių aistrų ir įsipareigojimų. Nebegalėdamas svajoti, pavargęs nuo gyvenimo, jis niekuo nerizikuoja, siekia tik komforto ir saugumo, tolerancijos vienas kitam.“ (Žižek, 2010: 37) Greta to, filmas knibžda puikių socialinių kontrastų: tvarkingi ir sotūs vietiniai gyventojai vs. neprognozuojamus „pavojingus“ imigrantus, pilki biurokratai steriliuose būstuose vs. seno hipio namus su didžiule oranžerija ir Bitlų terapija. Ar tikrai tai taip toli nuo realybės?

Nepaisant to, jog filmas yra fikcija ir nesiremia „dokumentine medžiaga“, jame puikiai išryškinamos opios mūsų laikų socialinės briaunos, apie kurias dažniausiai kalbama siekiant neišklysti iš politinio korektiškumo rėmų.

Žižek, Slavoj. 2010. Smurtas, Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas.

Laukiame sociokine šį pirmadienį 18.40 val. VU FsF 107 auditorijoje !