Sociologinė vaizduotė: kodėl žmonėms nepatogu kūnuose, kuriuose gimė?

Skelbiame konkurso „Sociologinė vaizduotė: tekstai 2011” nugalėtoją bakalaurantų kategorijoje – VU sociologijos ketvirtakursę Živilę Raškauskaitę. Jos tekstas kalba apie tobulinamus ir vartojamus kūnus – apie kūną kaip simbolinio kapitalo žetoną socialiniame statuso ir galios žaidime.

Gyvename kapitalizmo klestėjimo laikais. Nuo žodžio „vartoti“ čia pasislėpti itin sudėtinga. Juk ne veltui vienas iš kapitalizmo sistemos tikslų – vartojimo plėtra, žmogaus poreikių ugdymas. Formuojamos naujos asmenybės, kurioms poreikių tenkinimas tampa gyvenimo tikslu, prasme ir galimybe kilti aukštesnio socialinio statuso link. Kas keisčiausia – ilgas ir sudėtingas lipimas socialinėmis kopėčiomis – tik XIX a. pabaigos prisiminimas. Šiandien norint laviruoti ant aukščiausios socialinių kopėčių pakopos tereikia pakankamai investuoti į vienintelį poreikį – nepriekaištingą išvaizdą. Vartotojų visuomenėje gero gyvenimo indikatoriumi tampa tobulas kūnas. J. Baudrillard pabrėžia, kad kūnas – ne kas kita, o viena reikšmingiausių vartojamų prekių. „Vartojimo rinkinyje esama objekto, gražesnio, brangesnio, puikesnio už visus kitus ir netgi turinčio dar daugiau konotacijų nei automobilis, nors šis ir reziumuoja juos visus. Tai kūnas.“ ( Jean Baudrillard, 2010, p. 161). Kūno suvokimas keičiasi – dabar tai nebėra „kūnas” religine prasme ar „kūnas” tiesiogiai siejamas su darbo jėga. Šiais laikais kūnas tampa funkcionaliu – „kaip narcisistinio kulto objektas arba socialinės taktikos ir ritualo elementas” (Ibid., p. 165).

Vis daugėja žmonių, nepatenkintų kūnu, kuriame gimė. Tobulinamos technologijos ir racionali žmogaus prigimtis (homo economicus) siūlo puikius sprendimus tokiems nelaimėliams – ne tik dietų sistemas ar puikiai išvystytus sporto klubų tinklus, bet ir plastines operacijas. Ši tendencija puikiai matoma ir Lietuvoje. Viešajame diskurse vis daugiau kalbama ne tik apie stebuklingas piliules, padedančias atsikratyti nereikalingų kilogramų, bet ir apie plastines operacijas. Apie tai diskutuojama ne tik laikraščiuose, žurnaluose ar internete. Televizija taip pat suteikia žmonėms galimybę pakilti socialinių kopėčių pakopomis – dalyvauti kūno tobulinimo televizijos šou.

Kas nutiko Lietuvoje? Kodėl lietuviai, kuriems vis dar lipdomas konservatyvių, kuklių asmenų stereotipas, ryžtasi dalyvauti televizijos laidose, kuriose jų kūnai skalpelio pagalba keičiami visų tautiečių akivaizdoje? Atsakymas yra paprastas – mes vis giliau klimpstame į vartojimo liūną. Suvokiame, jog kūnas – mūsų vizitinė kortelė. Į jį reikia investuoti. Fizinis kapitalas šiuolaikinėje visuomenėje ne staklės, pastatai, žemė ar medžiagų atsargos. Tai – kūnas. Jis padeda siekti populiarumo, pripažinimo, tampa itin svarbiu savivertės elementu.

Tobulas kūnas – aukštesnio socialinio statuso ženklas. Vartotojiškoje visuomenėje nėra nieko elementariau, kaip įtikinti žmogų madų, stilių, išvaizdos bei įvaizdžio reikšmingumu. Idealių kūno linijų savininkai, nepriekaištingų nosių bei nedeformuotų ausų turėtojai demonstruojami žurnalų viršeliuose, kino filmuose, reklamose. Didelės raidės ir balsai už kadro šaukia, kad jie visi laimingi, turi gerai apmokamus darbus, ištikimas antrąsias puses. Taigi, medijų akcentuojamas tobulas kūnas imamas tapatinti su sėkme, o tuo pačiu su aukšta socialine padėtimi.

Vartotojų visuomenės medijos asmens pasąmonėje formuoja nepriekaištingo kūno idealą, kurio individai ima siekti. Kiekviena kūno dalis – tiek pilvas, tiek lūpos, tiek ausys, tiek krūtinė – pradedama suvokti kaip priemonė trokštamo įvaizdžio siekimui. Rinka padeda padalinti kūną ir suvokti kiekvieną jo dalį kaip objektą, kurį reikia patobulinti: pakoreguoti lūpų formą, atlikti pilvo sienelės plastiką, pakoreguoti raukšles, nusiurbti riebalus. Visuomenės grietinėlė negali būti atlėpusiomis ausimis, kumpomis nosimis ar raukšlių išvagotais veidais. Vartotojų visuomenėje žmonėms darosi vis nepatogiau tuose kūnuose, kuriuose gimė. Kadangi žmonės pripratę prie komforto, rinkoje siūlomi ir šio nepatogumo sprendimai.

Vienas iš radikaliausių – plastinės operacijos. Žmonės tikisi, kad pakeitus kūną bent jau iš dalies pasikeičia ir tai, kas tu esi. Mūsų visuomenėje neišvaizdus kūnas stigmatizuojamas. Jam lipdoma atstumtojo nelaimėlio etiketė. Tokio gyvenimo atsisakyti siūlo apsukrūs verslininkai. O aklai tuo tikintys žmonės pasiduoda ir kūnas tampa ne tik kapitalu, bet ir fetišu (arba vartojimo objektu). Žmonės perka tobulus kūnus, tam, kad turėtų tobulus gyvenimus.

—

Literatūra:
Baudrillard J., 2010, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros.