Valios renesansas

Antanas V. neseniai perskaitė populiariosios psichologijos knygą “Willpower: rediscovering the greatest human strength” (kindle versijoje  –  “Our greatest strength”), kurios autoriai – socialinis psichologas Roy F. Baumeister ir žurnalistas John Tierney, bei dalinasi su mumis savo įspūdžiais.

Pirmiausia norėjau pasakyti, dėl kokių priežasčių pasirinkau būtent šią knygą:

a) Ieškojau kokio nors  įvado, gido į savikontrolės, valios ugdymo teoriją ir praktiką, o ši knyga, rodos, ir žadėjo suteikti šią informaciją;

b) Buvo įdomu sužinoti, kokio tipo psichologija/psichoterapija dabar „ant bangos“, kad galima būtų svarstyti, kaip šita „banga“ galėtų paveikti visuomenę.

Ką sako ši knyga?

Ogi štai ką:

1. Žmogaus gyvenimo kokybę daugiausia lemia savikontrolė ir intelektas, tačiau savikontrolę yra daug lengviau treniruoti nei intelektą, juolab tai daryti labiau apsimoka, kadangi geresnė savikontrolė paprastai kompensuoja intelekto stygių.

2. Žmogaus valia yra kaip raumuo: treniruoji – stiprėja, nenaudoji – atrofuojasi, išsekini – neveikia, papildai maisto atsargomis savo smegenis – vėl veikia. Nėra gliukozės – nėra ir valios! Tas pats galioja ir sprendimų priėmimui, bei visiems kitiems žmogaus veiksmams, kurie yra priklausomi nuo valios, t. y. nuo savikontrolės ar savireguliacijos.

3. Yra daug būdų kaip taupyti valios resursus ir stiprinti valią.  Autoriai mini “to-do listus”, 43 aplankų sistemą, tvarkymosi ir švarinimosi ritualus, kalbos, laikysenos discipliną, grupės spaudimą ir stebėseną, įvairias stebėsenos ir kontrolės programėles bei daug kitų metodų įvairiems gyvenimo atvejams.

4. Reiktų palaidoti aukštos savivertės kultą, kuris dažniausiai ir yra prastos savikontrolės priežastis tiek individo lygmenyje, tiek ir visuomenėje. Nenoriu nuskambėti kaip sugedusi plokštelė, bet… še tau boba ir devintinės, Dariau Ražauskai!

Žodžiu, prikeliami naujam gyvenimui Viktorijos laikų idealai: tvarkingumas, disciplina, valia, planavimas į ateitį, taupumas, atkaklumas ir t. t. Knygoje autoriai stengiasi parodyti kaip šitie idealai pritaikomi įvairių sričių praktikoje, ypač ekonomikoje, ugdyme ir švietime, o taip pat ir tarpasmeniniuose, darbo santykiuose, teisinėse institucijose, politikoje, sveikoje mityboje ir kitur.

Kad knyga nebūtų sausa, ji sudrėkinama ir pagardinama pikantiškomis socialinės psichologijos eksperimentų detalėmis. Pavyzdžiui, vieno eksperimento užduotis buvo atsakyti į klausimus masturbuojantis. Taip pat naudojamas ir senas kaip pasaulis žurnalistinis masalas – įžymybių biografijos. Buvo visai juokinga skaityti vaizdingą apibūdinimą, kaip Eric‘as Clapton‘as prabunda dykynėje pagiringas, su „tigro maskuote“ ant drabužių, ir nesiorientuojantis… O jei rimtai, labiausiai įkvėpiantis personažas man pasirodė Henry Morton Stanley – XIX a. Afrikos tyrinėtojas, kurį beje, remdamiesi naujai atrastais biografiniais duomenimis, autoriai reabilituoja ir pateikia kaip disciplinuotą ir tolerantišką tyrinėtoją bei abolicionizmo šalininką. Kitos „įžymybės“: Amanda Palmer, Melanie Griffith, DIEVAS, Drew Carey, David Allen, Benjamin Franklin, Anthony Trollope, David Blaine, Mary Karr, Deborah Carrol ir Oprah Winfrey.

Kalbant apie knygos trūkumus, aš įvardyčiau juos šitaip:

a) kai kurios knygoje pateikiamos idėjos ar faktai gali pasirodyti nelabai prasilenkiantys su autoritarinio auklėjimo, patriarchato, rasizmo ir seksizmo skatinimu, nusikaltimų medikalizacija;

b) autoriams galima prikišti užsiimant konkrečių paslaugų ir įmonių reklama.

Kita vertus, palyginus su kai kuriais Lietuvos psichologijos “ekspertais”, šios knygos autoriai išlieka pakankamai atsargūs, savikritiški ir nesideda visažiniais. Kalbant apie reklamą, pagalbos ieškantiems skaitytojams aiškios nuorodos ir rekomendacijos veikiausiai nėra itin blogas dalykas, nebent jie visiškai nesugeba kritiškai mąstyti.

Sociologiškai žiūrint, šita psichologijos „banga“, jeigu mano skaityta knyga ją gerai reprezentuoja, praktiškai visas visuomenės problemas (nusikalstamumą, prastą švietimo efektyvumą, ekonominį neefektyvumą ir t. t.) siūlo spręsti per didesnę (savi)kontrolę ir discipliną bei per vadybines-informacines technologijas, t. y., per stebėjimo ir kontrolės perkėlimą technologijai ir technokratijai. Viena vertus, tai yra išlaisvinanti visuomenės vizija, o kita vertus – panoptikonas. Isaiah Berlino politinės filosofijos terminologija kalbant, tai būtų pozityvios laisvės variantas, o knygoje peikiama aukštos savivertės paradigma būtų visuomenės su negatyvia laisve vizija.

Knygą galima rekomenduoti daug kam ir dėl įvairių priežasčių, ne tik stokojantiems savikontrolės. Gaila, kad autoriai agnostikai, nors rašo ir apie religijos kaip spaudimo ir stebėsenos šaltinio teigiamą poveikį, bet ir tai, manau, turėtų labai pamaloninti konservatyvių pažiūrų skaitytoją, mat tradicinėms vertybėms suteikiamas mokslinis pagrįstumas! Jiems labiausiai ir rekomenduoju; taip pat visiems, kam stinga veiklos planavimo bei savikontrolės įgūdžių.