Etnometodologija bibliotekoje

… arba trumpa istorija apie tai, kaip Garfinkelis padeda spręsti opią problemą buityje.

Naujoje bibliotekoje turiu garbę dažniausiai sėdėti atokiame užkampyje, dažniausiai pilną darbo dieną, kurios metu skaitau arba rašau įvairaus sudėtingumo tekstus. Kadangi biblioteka ką tik atsidarė, dalis jos lankytojų dar nėra susipažinę su nerašytomis ir savaime suprantamomis bibliotekų taisyklėmis (pavyzdžiui, neklykti balsu bendro darbo erdvėse, kur tuo metu sėdi mažiausiai 10-15 susikaupusių žmonių). Kad moksliškiau skambėtų, pavadinkime šiuos kolegas iritantais.

Taigi, iritantai pastoviai – maždaug po vieną egzempliorių per valandą, o kartais ir dažniau – naudoja mano užimtą skaityklos  kampą kaip telefono būdelę, kurioje visai nereikia nuleisti balso. Čia jau nekalbant apie tai, kad jų žingsniai tylūs kaip dramblio trypimas.

Kaip žinia, mandagus elgesys su tokiais tipais dažniausiai bevaisis (garsiai kalba jie veikiausiai ne tam, kad siutintų aplinkinius, o todėl, kad dar nėra dirbę taip, kad suprastų, kaip toks triukšmas trukdo). Gavę mandagią pastabą, iritantai geriausiu atveju pasišypso ir nutrepsi dramblio žingsniu į kitą kampą. Po kokio trečio karto viltis apleidžia ir kantrybė būti mandagiu durniumi baigiasi. Piktumo strategija beprasmė – jeigu piktai šaukčiau “Kiek galima klykti” arba “Čia ne telefono būdelė”, ko gero sukelčiau komišką, o ne pamokantį poveikį. Ką daryti? Prisiminti Garfinkelį ir šiek tiek sužaisti su iritantų lūkesčiais kasdienėje situacijoje. Kaip žinia, kasdienių-savaime-suprantamų-situacinių-lūkesčių laužymas gali sukelti daug stipresnę reakciją nei emocingas banalumas.

Taigi, kol iritantas šneka telefonu, reikia prie jo prisiartinti tokiu atstumu, kuris būtų nejaukiai pastebimas, bet dar išlaikantis šiek tiek privačios erdvės. Maždaug per metrą. Tuomet – juk tą patį sociologai kartais daro klausydami gretimų staliukų kavinėse – įjungti sociologinę ausį ir klausytis pokalbio. Pokalbiai kartais užtrunka, bet daug ką išduoda apie iritanto socialinę padėtį, gyvenimo būdą ir pomėgius. Jeigu pokalbio metu iritantas pradeda erzelioti ir šiek tiek atsitraukia, reikia vėl prie jo priartėti per tą patį metrą (viena-kita tokia rokiruotė paspartina pokalbio pabaigą).

Na o kai iritantas padeda ragelį, įvyksta maždaug toks dialogas:

Aš: Ačiū, buvo labai įdomu klausyti Jūsų pokalbio apie močiutę (persikraustymą, atostogų planus, santykius su klientu).

Iritantas: ??? … (tylos pauzė) Atsiprašau…

Aš:  Ne ne, ateikite dar.

Papildomai galima paaiškinti, kaip pokalbių privatumą apsaugo išėjimas iš skaityklos į koridorių. Po tokios sąveikos, iritantai žaibiškai dingsta ir daugiau nebepasirodo. Beveik-vuajeristui beveik-gaila.