Justinas Pladas: feminizmas man yra kaip judėjimas už įvairovę ir didesnę individo autonomiją
Kiek feministų vyrų savo aplinkoje pažįstate? Dalis jūsų galbūt net nesate kalbėję su pastaraisiais, o kai kurie turite susikūrę tipinį tokio asmens paveikslą (pavyzdžiui, dažnai tenka susidurti su stereotipu, kad feministas vyras būtinai yra homoseksualus). Kovo 8-osios proga – kolegės Darjos Lyzenko pokalbis su feministu Justinu Pladu apie feminizmą, maskulinizmą ir kitus su lyčių santykiais susijusius aspektus bei asmenines patirtis.
Justinai, papasakok, kaip įvyko Tavo pirmasis susidūrimas su feminizmo idėjomis?
Galvoju, ar dabar nuo Adomo ir Ievos pradėti, ar… [juokiasi]. Kažkokio neigiamo santykio su feminizmu aš niekada neturėjau. Gal tik kai jaunesnis buvau dar nelabai supratau, kas realiai tai yra. Kad turi būti lyčių lygybė, kad reikia vienodai gerbti žmones nepriklausomai nuo jų lyties – tai man tie dalykai atrodė savaime suprantami, bet kokia to prasmė kaip socialinio judėjimo, siekiančio daryti įtaką kažkokiems politiniams sprendimams, reaguoti į tam tikrus aktualius įvykius visuomenėje, tai šitas dalykas atėjo jau daug vėliau, prieš kokius trejus metus gal. Jau buvau neseniai pradėjęs domėtis visokiais socialiniais judėjimais, kai Feministinis frontas ėmė daryti akcijas per FiDi dienas. Buvo daug straipsnių įvairiuose portaluose, mane tai kažkaip sudomino, kad “va jau Lietuvoje kažką čia žmonės daro”, nors aš tada dar nesupratau, kas tas feminizmas, tik kad neturėjau jokio neigiamo nusistatymo, tiesiog buvo įdomu. Taigi, susipažinau su Feministinio fronto žmonėm… ir jau nuo pat pradžių susidūriau su tuo, kad ”va vyras feministas”, kas visą laiką labai žaidė. Aš pats nežinojau, ar aš čia galiu skaitytis feministu, gal čia tik kaip palaikytojas, sąjungininkas. Bet man iš esmės nėra svarbu, ar feministas, ar sąjungininkas – tiesiog man tos idėjos yra savos, aš pagal jas gyvenu, jos jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Man galbūt ne tiek buvo aktuali feminizmo problematika, kaip apskritai žmogaus teisių problematika. Na, ir dar daug gaudavau pastiprinimo iš tos aplinkos, kad ”va mums čia reikia, kad pakalbėtų kaip vyras feministas” [šypsosi]. Tad taip domėjaus domėjaus ir atradau iš tikrųjų daug aktualių sau dalykų.
Tai koks jausmas būti ”vyru feministu”? [šypsausi] Ir kodėl nori save identifikuoti feministu?
Ką Tau reiškia pats terminas feminizmas”? Jeigu koks nors praeivis paklaustų, kaip paaiškintum?
Galbūt reiktų kažkiek išskirti tą istorinį aspektą. Geriausiu atveju tėra pusantro šimto metų, kai moterys apskritai gali kaip asmenys, kaip subjektai dalyvauti ūkiniam, politiniam, socialiniam gyvenime. Ir tas žodis “feminizmas”, jo neverta atsisakyti šiuo metu, ypač nenorint prarasti tos paralelės su, sakysim, kitom kultūrom, kur moterų padėtis yra panaši, kaip kad buvo pas mus prieš šimtą metų ar daugiau.
O feminizmas Tau yra labiau teorinė prieiga, socialinis judėjimas, ar mąstymo būdas?
Na, viskas, ką išvardinai ir gal dar kažkas [šypsosi].
Kokios feminizmo sritys ir nagrinėjami klausimai Tau yra įdomiausi?
Na, feminizmas nėra toks vienalytis monolitinis judėjimas. Mane šiuo metu labiau domina toks sex positive feminizmas ir consent culture. Concent culture yra feministinis priešnuodis prievartos kultūrai, kai tu atsiklausi žmogaus, kai tu neobjektyvizuoji žmogaus, kai tu gerbi jo autonomiją – tai yra konsento kultūra. O pas mus Lietuvoje, ypač kas liečia lyčių, romantinius santykius ar kažkokį date’inimą, tai dar yra labai daug tų numanomų dalykų, kažkokio neva įsivaizdavimo, kaip turėtų elgtis “tikras vyras”, kas turi būti iniciatorius, kuris aktyvioj, kuris pasyvioj rolėj. Konsento kultūroje priešingai, stengiamasi atsiriboti nuo tų visų tradicinių dalykų ir individualizuoti visus šiuos veiksmus. bendraudamas su konkrečiu žmogumi turi atitinkamai kurti savo scenarijų, o ne tokį, koks numatytas išankstinio žinojimo apie lyčių vaidmenis, kuriuos mes matome pradedant nuo kino, reklamų iki porno. Tai liečia viską – žmogaus seksualumą apskritai, ne tik seksą kaip veiklą dėl malonumo. Na, pirmiausiai dėl malonumo, nes dėl pastarojo buvo stigma , pirmiausia einanti iš katalikiško religinio sparno, neva kad seksas dėl malonumo yra kažkoks gėdingas, nuodėmingas. Tai visų pirma konsento kultūra siekia būtent tai pralaužti. Žmogaus seksualumas yra kažkas gražaus, tuo galima mėgautis be jokios gėdos ir kaltės tol, kol tai tenkina visus jame dalyvaujančius asmenis nepriklausomai nuo lyties, seksualinio tapatumo. Taip pat ir kai kalbame apie žmogaus seksualumą, lyties identitetą, seksualinę orientaciją, įskaitant ir aseksualumą. Galima būtų pagalvoti, kad sex positive tarsi nurodo į tuos žmones, kurie labai aktyviai užsiima seksu ir mėgsta tai daryti, bet iš tikrųjų sex positive reiškia neutralų požiūrį į seksą kaip vieniems žmonėms malonų ir labai įtraukiantį užsiėmimą, o kitiem – mažiau. Praktiškai feminizmas man yra kaip judėjimas už įvairovę ir už didesnę individo autonomiją.
Įvairiai, neišeitų taip apibendrint, priklauso nuo moters. Vėliau, kai daugiau domėjausi rašydamas kursinį darbą apie smurtaujančius vyrus, jiems skirtas programas, susipažinau su ta visa vyro ir moters kaip lyčių vaidmenų dinamika, kaip tai sužaidžia, sakykim, smurtiniame santykyje. Jeigu būna kažkokių neaiškumų. Man nekyla kažkokių piktumų ar nuoskaudų, ir aš pilnai suprantu tas moteris, kurios kreivai žiūri į tai, kad vyras neva gali suprasti, ką išgyvena moteris. Pas mus dar yra stipri tradicinių vyro ir moters, kaip lyčių, samprata. Jinai vis dar dažnai sužaidžia lyčių santykiuose, dėl to, kartais vyrai ir moterys gali visiškai nesuprasti vieni kitų.
Ar daug Lietuvoje vyrų feministų? Ar dažnai tenka sutikti?
Aš asmeniškai pažįstu kokius keturis. Aš manau, kad prijaučiančių, ar bent jau tų, kurie neprieštarauja, galėčiau įvardinti ir daugiau, bet mes kalbame apie tuos, kurie save taip įsivardina, kurie kažką sąmoningai veikia feminizmo rėmuose.
Apibūdinimas “feministas/feministė” ilgą laiką turėjo ir iki šiol turi tam tikrą stigmą. Ar Tu iškart save įsivardinai kaip feministą, ar Tau reikėjo laiko susigyventi su šia etikete?
Tikrai nebuvo taip, kad iškart įsivardinau. Viena vertus, kaip ir visi žmonės, kurie naujai ateina į kokį nors socialinį aktyvizmą, aš jaučiau kažką panašaus, kad “aš turiu kažką nuveikti, aš turiu užsidėti pliusus, kad aš kažką dėl to padariau, ar kad aš išmanau tą dalyką ir galiu apie jį išsamiai kalbėti iš įvairių kampų”. Pirma, yra kompetencijos reikalavimas, kad ne taip kad “jo, jaučiuosi taip ir taip, ir lyg ir pritariu”, bet turi tai žinoti ir sakyti su pasitikėjimu, su galvojimu, pritaikymu sau. Man asmeniškai visų pirmą viską reikėjo per save perleist, pasižiūrėt, reikėjo daugiau sužinoti, nes feminizmas gali reikšti tikrai labai įvairius dalykus. Ten yra ir tam tikrų prieštaravimų tarp skirtingų krypčių, tai kažkokį santykį su tuo vis tiek reikia turėti, rast savo vietą.
Kaip manai, kodėl daliai žmonių žmogaus buvimas “feministu/feministe” turi neigiamą konotaciją? Ir kodėl kai kurie žmonės, kurie nors ir turi feministinę pasaulėžiūrą, vis vien vengia save įvardinti kaip feministą ar feministę?
Nes ta naujoji lyčių tvarka, kurioje moteris yra lygus subjektas, veikiantis socialiniame ir politiniame gyvenime, yra labai nauja. Kiek civilizacijai metų, ir kiek tam naujam moters vaidmeniui. Taip pat dėl nežinojimo, kas tai yra, apskritai, dėl inercijos, nes ekonominių sąlygų kaita, techniniai pasiekimai vyksta sparčiau negu žmonių mentalitetas gali prisitaikyti.
Maskulinizmo studijos yra žinomos dar mažiau už feminizmo. Kaip apibrėžtum, kas yra maskulinizmas?
Feminizmas, aišku, yra apie moterų išslaisvinimą, bet kadangi lyčių vaidmenys yra konstruojami kaip priešybės, tai jeigu smarkiai keičiasi vienas, tai neišvengiamai ir kitas turi keistis. Veiksmas – atoveiksmis. Maskulinizmas kalba apie naują vyro padėtį feminizmo pokyčių kontekste.
Tai jokio antagonizmo tarp feminizmo ir maskulinizmo nėra?
Ne, taip neturėtų būti. Bent jau akademinis maskulinizmas yra kaip tęsinys, kaip, galima sakyti, tas pats judėjimas, tik jis turi specifiką, jog analizuoja būtent vyro lyties vaidmens pokyčius visuomenėje. Bet jisai remiasi praktiškai feminizmo teorine prieiga, analizuoja, kaip keičiasi vyriška tapatybė.
Patriarchalinėje visuomenėje vyrai yra privilegijuoti. Kuo feminizmas tokiu atveju jiems galėtų būti naudingas, kodėl jie turėtų jį priimti?
Viena vertus, į vyrus neišeina žiūrėti kaip į vientisą monolitą. Aišku, tai susiję dalykai – vyrai kaip lytis yra geresnėje pozicijoje, bet pačioje hierarchijos viršūnėje yra “vyriški” vyrai. Jie įkūnija tam tikrą vyriškumo modelį, kuris yra laikomas galios, statuso pagrindu. Akademiškai kalbant, tai yra hegemoninis vyriškumas. Ir tikrai nėra taip, kad individualūs vyrai vienodai gerai jaučiasi. Juk jie gali būti visiškai susvetimėję su tuo “tikro vyro” idealu, visas tas vadinamas bro code – kaip reikia elgtis su kitais vyrais, kad įtvirtintum savo vyriškumą, nepanašumą su moterimis ir kad santykiuose su vyrais nebūtų kažkokių dviprasmybių. Ta kultūra yra dominuojanti, bet tai nereiškia, kad individualūs vyrai yra tuo patenkinti. Užtenka pasižiūrėti į savižudybių statistiką, ar apskritai į vyrų pasitenkinimą gyvenimu, į psichologinį atsparumą ir pan. Ištikus krizei galima pastebėti, kad vyrai akivaizdžiai yra prastesnėje padėtyje dėl socializacijos, hegemoninio vyriškumo kultūros, kuri sureikšmina tam tikrus dalykus. Sąlyginai netgi sakyčiau, kad prastenėje padėtyje, negu moterys. Galų gale šiuolaikinis feminizmas tikrai nesako, kad visada lemiamas yra būtent lyties faktorius, dar yra turtinė, klasinė padėtis, visa ta intersectionality samprata. Tai sakymas, kad vyrai kaip lytis yra geresnėje padėtyje, yra bendra tendencija, pavyzdžiui, statistiškai pažiūrėję mes matytume, kad vyrai yra aukštesnėje pozicijoje negu moterys, nes jų daugiau užima aukštesnes pareigas, uždirba daugiau pinigų, bet jeigu mes žiūrėsime individualiai tik tai pagal minėtus faktorius, tai mes turėsime tikrai milžiniškus skirtumus. O jeigu bus homoseksualus, neturtingas, dar jeigu “moteriškas”, tai jis tikrai skaitysis žemesnio statuso.
Minėjai, kad rašei kursinį darbą apie smurtaujančius vyrus. Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog kalbose apie smurtą per daug užaštrinamas smurtas būtent prieš moteris. Vietoj to reiktų kalbėti apskritai apie smurtą prieš žmogų, juk nuo smurto šeimose kenčia tiek moterys, tiek vyrai. Ką apie tai manai?
Kalbėti apie smurtą prieš moteris reikia todėl, kad jis turi savo specifiką. Aštrinimas… reikia pažiūrėti, kas stipriai į tai reaguoja., dažnai reaguoja kažkokie konservatyvūs sluoksniai. Tai yra ne tiek užaštrinimas, kiek problemos konkretizavimas. Be abejo, smurtas yra, pavyzdžiui, ir homoseksualiame santykyje ir jis turi kitokią specifiką. Jeigu yra akcentuojama, jog kalbama būtent apie smurtą prieš moteris, apie tą smurto tarp vyro ir moters dinamiką, tai tu nepaneigi tos pačios lyties asmenų ar smurto prieš vaikus, tiesiog jo yra kitokia dinamika be specifika.
O kaip manai, apie smurtą prieš vyrus kalbama pakankamai?
Na, žiūrint iš kurios pusės kalbama. Nes paprastai kai jau norima užaštrinti dėmesį, kad tai smurtas prieš vyrus, tai tai daroma iš tokios lyg antifeminizmo pozicijos, kad “va, čia kalbate tik apie moteris, o iš tikrųjų kaltos abi pusės”. Bet tai iš tikrųjų neatitinka realybės.
O kokia yra realybė?
Na, aš ne iš savo galvos tuos faktus imu, remiuosi daugiausiai teoretikais, kurie rašė šita tema, pavyzdžiui, Evanas Starkas ir jo knyga Coercive Control. Tai vienas naujausių mąstytojų, kuris konceptualizavo šią problemą. Tikrai nėra taip, kad abi pusės smurtauja vienodai – vadinasi, tai yra tiesiog disfunkciniai santykiai, o ne smurto prieš moteris problema. Tas nesusikalbėjimas ir įvyksta tarp tų, kurie nori akcentuoti smurtą prieš vyrus ir kurie pateikia tai kaip priešpriešą, kad “va, čia nėra smurtas prieš moteris, abi pusės smurtauja vienodai”. Jie kalba apie visiškai kitą dalyką. Smurtas, kuris yra prieš moteris yra neatsiejamas nuo struktūrinės lyčių nelygybės visuomenėje, nuo to, kaip varžomi moterų sprendimai dėl šeimos planavimo, dėl seksualinio gyvenimo. Moteris yra silpnesnėje pozicijoje. Jeigu dabar yra galimybė išeiti tėvystės atostogų, tai vis tiek realybė yra tokia, kad 9 iš 10 atvejų moterys prisiima šitą atsakomybę ir jos yra labiau pažeidžiamos. Tuo yra sužaidžiama ir smurtiniuose santykiuose.
Ar vyrai Lietuvoje kenčia?
Tikrai nereikia didelių pastangų, kad pamatytum, jog kenčia. Negana to, kad kenčia, dar ir turi labai menką atsparumą, menkus apsaugos mechanizmus prieš įvairias krizes, pavyzdžiui, kai netenka darbo. Yra nemažai istorijų, kuomet sėkmingas gerbiamas vyras, turėjęs šeimą, ją išlaikęs ir t.t., krizės metu netenka darbo ir pasikaria. Šeimos maitintojo, turinčio darbą vyro vaidmens praradimas jam yra kaip socialinė, o kartais ir fizinė mirtis. Tai atsiliepia pačiam vyrui, kuomet jis skirsto darbus ir pareigas į vyriškus ir moteriškus, kad vyrą jis mato dominuojančioj rolėj, kad jis turi uždirbti daugiau, visada būti stipresnis. Tas stiprumas, kaip matome, yra sąlyginis dalykas ir krizės metu gali pakišti koją.
O kokie galėtų būti apsauginiai mechanizmai prieš tokio pobūdžio krizes?
Na, moterims socializacijos metu diegiama, kad joms priimtina kalbėti apie jausmus, be to, jų socialinis tinklas yra sąlyginai tankesnis, jei kalbame apie psichologinę paramą. O vyras tarsi turi palaikyti nepažeidžiamumo skydą, kaukę – net jeigu jam blogai, jis turi kažkur vienas išvažiuot žvejoti su degtinės buteliu [šypsosi]. Nebūtinai tai gali būti blogai, bet jeigu taip stereotipiškai žiūrėti, tai tai priveda prie tam tikrų blogų dalykų. Viešas pažeidžiamumo parodymas vyrui būtų ir tam tikro savo statuso praradimas. Kalbant apie mechanizmus, tai reikalingas tam tikras kolektyviškumo lygis. Vietnamo kare dalyvavusių vyrų tyrimai apie jų atsparumą rodo, kad geriausiai, sveikiausiai visus tuos žiaurumus ištvėrė tie, kurie buvo kolektyviškesni, turėjo artimesnius santykius su kitais vyrais, kurie pasakodavosi, išsiliedavo, kalbėdavosi. O uždari žmonės, kurie pasikliaudavo tik savim – apskritai perdėtas pasitikėjimas savimi iš išvirkščios pusės yra per mažas pasitikėjimas kitais – labiausiai ir nukentėjo. Bet jie sąlyginai yra labiau vertinami lyderiai ir pan.
Yra įvairiausių teorijų apie lyčių skirtumus. Vieni teigia, jog vyrai ir moterys psichologine prasme gimsta identiški ir tik socializacija padaro juos skirtingus. Kiti sako, kad evoliucijos pėdsakas vis tiek turėjo būti likęs ir biologija yra svarbesnis aspektas apibrėžiant skirtumus. Žodžiu, tas amžinas nature vs. nurture ginčas. Kokia yra Tavo nuomonė šiuo klausimu?
Išties, čia ta amžina prigimties problema. Statistiškai paėmus tam tikras tendencijas, jeigu mes žinosime tiktai asmens lytį, sakysim, jeigu tas asmuo yra vyras, tai didesnė tikimybė, kad jis turės gerensius techninius gebėjimus, analitinį mąstymą, o moteris bus labiau kompetetinga emocinėje srityje, bet jeigu imsime atskirus individus, tai viskas bus sudėtingiau.
Bet iš kur atsiranda ta statistinė koreliacija? Labiau dėl socializacijos ar biologijos?
Sunku pasakyti. Manau, kad jeigu tam tikros feministinės reformos pasiektų tiek, kad iš socializacijos pusės nebebūtų jokio spaudimo pagal lytį prisiimti tam tikras kompetencijas ar rinktis tam tikrą profesiją, veiklą, raišką, psichologinį profilį, galų gale, kaip tu save įtvirtini, kaip palaikai ryšį su žmonėm, tada ir pamatytume, ir išryškėtų, kas turi daugiau įtakos.
Tai Tavo spėjimu, kaip viskas būtų iš tikrųjų? [šypsausi]
Jeigu mes žiūrėtume iš individo pozicijos ir jeigu yra, sakykim, 20% moterų, taikant Pareto proporciją, techniniuose moksluose, tai galų gale mums turėtų rūpėti, ar tos moterys turi kompetencijos, kaip jos jaučiasi būdamos mažuma toje bendruomenėje, ar jos nėra ostrakizuojamos, žeminamos, ar nesukuriami joms dirbtiniai barjerai, nors jos visais atžvilgiais geba atlikti darbą ir įsitvirtinti toje sferoje. Manau, kad esmė yra individo laisvėje nevaržomam struktūrinių barjerų eiti savo keliu.
Bet, kaip supratau, Tu neatmeti ir biologinės įtakos?
Ne, o koks tikslas ją atmesti? Evoliucinius įrodymus visada galima abuse‘inti ir panaudoti prieš lyčių lygybės siekį, bet nebūtinai – čia jau priklauso nuo politinių dalykų. Demokratinėj valstybėj mažumos yra lygiavertės: faktas, kad kažkurių asmenų yra dauguma, neleidžia pastariesiems užtildyti tos mažesnės dalies; jeigu yra tam tikra tendencija, tai nereiškia, kad dabar pagal tą tendenciją tuos visus Kitus turi įkišti į Prokrusto lovą ir nukirsti. Jeigu yra kažkokia bendra tendencija, tai mes turime gerbti individą, kuris į ją neįsipaišo, jeigu mes jo neprievartaujam, jis puikiausiai pritampa toje visuomenėje.
Ką manai apie moterų kvotas, pavyzdžiui, Seime?
Na, pavyzdžiui, Švedijoje, kur yra tas absoliutus paritetas 50/50… Aš, tiesą sakant, net nesuprantu, kokia mintis slypi už viso to, t.y. už tokių kvotų, kurios viską per pusę dalina. Bet aš labai gerai suprantu, kodėl reikia, pavyzdžiui, trečdalio kvotų, aš neatmetu tos galimybės, kad gali būti ir biologinis aspektas, kad kai kuriose srityse natūraliai susiklosto tam tikra vyrų proporcija.
O kaip dėl to argumento, kad esant kvotoms į tam tikras pareigas gali patekti mažiau kompetentinga moteris vien dėl savo lyties ir tokiu būdu užimti geresnius gebėjimus turinčio vyro vietą?
Nemanau, kad būtų tokia sistema, kur priimtų grynai pagal biologinę lytį ignoruodama kompetenciją.
Na ir pabaigai norėjau paklausti, ką Tau reiškia Kovo 8-osios šventė?
Tai Valentino diena, kuri buvo iki Nepriklausomybės [šypsosi]. Aišku, yra tas dalykas, kad pas mus tai yra į tradicinius lyčių vaidmenis orientuota šventė, nes tai, kaip ji dabar yra suvokiama – tiek istoriškai, tiek kultūriškai susiklostė – yra labai toli nuo tos tikrosios šventės prasmės.
Kuo istoriškai Kovo 8-oji yra ypatinga?
Prieš šimtą metų JAV, berods, Čikagoj, įvyko gaisras fabrike, kur žuvo visos jame dirbusios moterys, nes fabrikas buvo rakinamas. Po to įvykio sekė dideli streikai, iškovotos pirmos moterų teisės darbe, vėliau prasidėjo ir feminizmo judėjimas, tad tai tapo tokia simboline kovos už moterų teises diena. Dabar gi ši šventė yra suvokiama kažkiek iškreiptai ir, manau, tai yra mūsų, Rytų Europos, tam tikras palikimas. Aš nesu daug bendravęs su žmonėmis iš Amerikos ar Australijos, t.y. iš tų valstybių, kurių nepalietė komunistinis šleifas, nežinau, kaip yra pas juos, bet pas mus labai iškreiptai.
O kas čia blogo, kiti pasakytų, pavyzdžiui, darbe visoms moterims dovanoti gėlių?
Tai aš nežiūriu iš tokios pozicijos, kad reikia dabar griauti ir naikinti tą paveldą, nes jeigu sovietinis, tai tarsi būtinai iškart turi būti išrautas su šaknimis. Be abejo, yra kažkoks pozityvus momentas, galima jį kažkaip išnaudoti, bet galima ir – kadangi esame laisvoj demokratinėj valstybėj [šypsosi] – kažkokių papildomų atspalvių tam suteikti, iškelti kitus dalykus, pavyzdžiui, politinius. Tai yra gera proga atkreipti dėmesį į struktūrinės nelygybės problemas, su kuriomis moterys susiduria. Tad jeigu ši šventė per laiką ir įgavo kažkokios papildomos prasmės, tai nebūtina ją užbraukti – galim abu dalykus suderinti.
Dalyvauji Gyvosios bibliotekos projekte (apie jį rašė ir Sociali sociologija). Papasakok, ko Tavęs, kaip feministo, klausia dažniausiai?
Žmonės labai sutrinka, kaip čia vyras ir feministas. Neseniai netgi paprašiau projekto koordinatoriaus, kad į stereotipų sąrašą įtrauktų ir tą aspektą, jog tarsi vyrų feministų nebūna, nes daug kam tai tikrai yra kaip oksimoronas. Apskritai žmonės būna mažai girdėję apie feminizmą, o jei girdėję, tai, pavyzdžiui, apie Ukrainos Femen protestuotojas ar Pussy Riot, kurios taip plačiai nuskambėjo. Tai va, dažniausiai iš tokių reportažų nuotrupų viena ausim būna girdėję, tad ir kalbėjimas dažniausiai būna apie tokius bazinius dalykus. Deja, mokykloje labai mažai paliečiama ši tema.
Ar skiriasi vyrų ir moterų klausimai, bendravimo kontekstas, fonas?
Gal kažkokios tendencijos pagal lyties faktorių ir yra, bet vėlgi priklauso nuo konkretaus asmens. Yra gi moterų, kurios, pavyzdžiui, Seime, naudojasi feminizmo pasiekimais, bet balsuoja už tuos įstatymus, kurie riboja moterų pasirinkimą.
Ar Tu asmeniškai susiduri su diskriminacija savo lyties pagrindu?
Aš, sakysim, pasirinkau ne tą “vyrišką” specialybę – socialinį darbą, t.y. rūpybą, iš dalies psichologinę pagalbą. Ji išvis yra laikoma kaip moterų profesija ir ilgą laiką istoriškai šioje srityje dirbo tik moterys. Be abejo, yra kažkokie lyčių aspektai, kai esi vaikinas tokioje specialybėje, bet apskritai kad asmeniškai patirčiau kažkokią diskriminaciją… tai nebent per šeimą, per tam tikrus šeiminius santykius, pavyzdžiui, kokia yra mano šeima, mano mergina ir koks yra mūsų šeimos modelis ir mano tėvų šeimos modelis. Yra kažkokie prieštaravimai, mano mamos įsivaizdavimas, kokia jos marti turėtų būti [šypsosi] ir panašūs dalykai. Bet čia gal labiau kartų konfliktas, ne tiek diskriminacija. Nes jeigu tą žodį “diskriminacija” visur naudosime, jis praras savo krūvį ir prasmę.
Kaip įsivaizduoji idealų pasaulį, idealią santvarką kalbant iš feministinės perspektyvos?
Norėčiau, kad būtų individualizuoti asmeniški santykiai, kad nebūtų bandomos užtildyti mažesnės grupės. Nemėgstu žodio “netradicinės”. Kalbėdamas apie mažumas, aš turiu omenyje viską: moteris neatitinkančias “tikro” moteriškumo, vyrus – vyriškumo, seksualinę orientaciją ir t.t. Aš esu prieš tai, kad visuomenėje mažesnės grupės būtų apibrėžiamos per tradiciją. Normatyvizmas, medicininė terminija turėtų būti eliminuoti, kad skirtumai būtų traktuojami ne kaip kažkokie žalingi nukrypimai nuo normos, bet kaip lygiaverčiai, kad būtų švenčiami tie skirtumai, kad žmonės domėtųsi vieni kitais ir priimtų skirtumus kaip gyvenimo druską, draivą, kaip galimybę kažką sužinoti, pamatyti ir iš kitų pusių. Feminizmas akademiniams tyrimams yra davęs tai, kad jis leido pamatyti pasaulį mažesnių grupių akimis, kurių paprastai niekada neatsiklausiama, kurios nutildomos. Tai yra be galo įdomu!
Smagus ir įdomus interviu. Ačiū, Darja. :)
Na, galėjo autorė ir suredaguoti pašnekovo kalbą
Čia stipriai suredaguota net per du kartus – iš pradžių autorės, po to dar aš ilgokai ties tuo padirbėjau:) Liko kiek galima švaresnis variantas, stengiantis nepakeisti Justino autentiško kalbėjimo ;)
Labai smagu, kai kalbant tokiomis temomis akcentuojamas individualus pasirinkimas būti tokiu, kokiu norisi, neskaidant žmonių į kategorijas, o leidžiant jiems būti tiesiog žmonėmis.
seno propagandisto kliedesys …
Feminizmo Lietuvai labai reikia