Kas yra analitinė sociologija?

Sociali Sociologija džiūgauja sulaukdama vis daugiau dėmesio ir labai įdomių tekstų iš iniciatyvių studentų. Šįsyk dalinamės darbu apie tai, apie ką mūsų bloge dar niekada nebuvo užsiminta – apie analitinę sociologiją. Šią tyrimų kryptį pristato Zbignev Gricevič. Paklaustas, kaip jį pristatyti Soc. Soc. skaitytojams, atsakė trumpai: „Aš esu filosofijos studentas, kuriam įdomūs socialiniai mokslai“. Dėkojame Zbignevui ir įdėmiai skaitome:

Šiame referatyviame straipsnyje pamėginsiu glaustai pristatyti kelis centrinius naujos ir sparčiai besivystančios sociologinės mokyklos – analitinės sociologijos – bruožus. Jos atstovai tikisi, jog jų siūloma socialinio pasaulio pažinimo strategija taps dominuojančia XXI a.

Ištakos

Pagrindinė analitinės sociologijos atsiradimo priežastis, matyt, yra nepasitenkinimas šiuolaikinių sociologijos teorijų būkle. Kaip pažymi vienas iš didžiausių šios teorijos populiarintojų, Oxfordo universiteto profesorius, Peter Hedström, „Much sociological theory has evolved into a form of metatheorizing without any specific empirical referents, and that much empirical sociological research has developed into a rather shallow form of variable analysis with only limited explanatory power“¹ (Hedström, 2005: 1).

Jis su kolegomis siūlo alternatyvią socialinių reiškinių tyrinėjimo strategiją. Visgi ne visus socialinių mokslų atstovus analitiniai sociologai vertina neigiamai. Savo įkvėpimo šaltiniais jie įvardina vokiečių sociologą Max Weber ir prancūzų mąstytoją Alexis de Tocqueville, ankstyvąjį Talcott Parsons ir Robert K. Merton. Iš šiuolaikinių socialinių mokslininkų, padariusių ar vis dar darančių įtaką šiai mokyklai, reikėtų išskirti Jon Elster, Raymond Boudon, Thomas C. Schelling, James S. Coleman ir, matyt, Arthur L. Stinchcombe.

Mechanizmais paremtas aiškinimas

Pagrindinis analitinės sociologijos uždavinys yra pateikti taip vadinamųjų socialinių reiškinių, o gal geriau tiktų sakyti, socialinių procesų, aiškinimus. Kaip pažymi vienas iš šios mokyklos įkvėpėjų Jon Elster, „To explain an event is to give an account of why it happened. Usually and always ultimately, this takes an earlier event as the cause of event we want to explain, together with some account of the causal mechanism connecting two events“² (Elster, 1989: 3).

Taigi paaiškinti tam tikrą socialinį procesą reiškia nurodyti, kodėl jis vyksta. Konkrečiau, reikia nustatyti priežastinį mechanizmą, kuris sukėlė šį reiškinį (ir leidžia jam egzistuoti). Tačiau kas konkrečiau yra priežastinis mechanizmas? Skirtingi autoriai pateikia skirtingus jo apibrėžimus ir kol kas, atrodo, nėra vieno vienintelio, kuris visus tenkintų. Hedström išskiria net septynis, jo manymu, vertus dėmesio variantus. Tačiau galima sakyti, jog skirtingus mechanizmų apibrėžimus vienija susidomėjimas tuo, kas yra už reguliarumų, kuriuos galima aptikti statistinėse lentelėse. Sociologiniai aiškinimai nėra statistinės analizės (tai, žinoma, nereiškia, jog sociologai neturi daryti statistinių analizių). Kaip pažymi vieną pirmųjų apibrėžimu pateikęs Elster, „To explain is to provide a mechanism, to open up the black box and show the nuts and bolts, the cogs and wheels of the internal machinery“³ (Elster, 1983: 24).

Tokio mechanizmo pavyzdys yra psichologinis fenomenas, vadinamas kognityvinio disonanso redukcija. Pastebėta, jog žmonės yra linkę jausti diskomfortą (kognityvinį disonansą) ir norėdami jo išvengti pakeičia tam tikrus savo įsitikinimus. Šis mechanizmas, pavyzdžiui, leidžia suprasti, kodėl žmonės nebenori gauti darbo vietos, kurios anksčiau labai norėjo, tačiau į kurią nebuvo priimti. Pakeitę nuomonę apie darbą, jie išvengė psichologinio diskomforto.

Taip pat verta pažymėti, jog mechanizmai yra laikomi alternatyva priežastiniam aiškinimui, nurodančiam į dėsnius (pvz., istorinio materializmo dėsniams) ir naratyviniam aprašinėjimui.

Metodologinis individualizmas

Dauguma analitinių sociologų yra metodologiniai individualistai. Kaip pažymima Stanford Filosofijos Enciklopedijoje, „Methodological Individualism amounts to the claim that social phenomena must be explained by showing how they result from individual actions“⁴ (Heath, 2011).

Visgi šis principas socialinių mokslų raidoje yra įgavęs daug skirtingų formų (žr. Udehn). Labai patogų skirstymą pateikė indų mokslininkas Rajeev Bhargava. Jis metodologinį individulizmą skirsto į tris tipus:

Ontologinis Individualizmas	Aiškinamasis Individualizmas	Semantinis Individualizmas
Kadangi egzistuoja tik individai, socialiniai fenomenai turi būti su jais sutatapatinti.	Visi socialiniai fenomenai gali būti paaiškinti nurodant į individus ir jų savybes.	Kiekvienas terminas, nurodantis į socialinius fenomenus, gali būti išverstas į terminus, nurodančius į individus.

Kas būdinga analitinėje sociologijoje aptinkamai metodologinio individualizmo versijai? Vienareikšmiško atsakymo pateikti, deja, negaliu. Sorbonos universiteto profesorius Pierre Demeulenaere apsibrėžia savo kaip sociologo idenditetą gana negatyviai. Jis pateikia, kas jo manymu, nebūtinai būdinga metodologiniam individualizmui (taip netiesiogiai parodydamas ir tai, kas būdinga jo siūlomai versijai). Anot Demeulenaere, „It should be clear that the refusal to adopt a macro-law perspective does not in any sense imply the assumption of non-social actors. Macro-laws and desocialized individual atoms are not alternatives“ ⁵ (Demeulenaere, 2011: 6).

Į individų aplinką turi būti atsižvelgiama. Viena yra aiškinti, kaip individai sukuria institucijas, kita – kaip tos institucijos veikia individus. Antruoju atveju, būtent institucijos tampa nepriklausomais kintamaisiais. Toks metodologinio individualizmo tipas yra vadinamas struktūriniu individualizmu. Visgi su tuo nesutiktų tie analitiniai sociologai, kurie institucijas totaliai internalizuoja, t.y. įkelia jas į žmonių galvas. Toks sprendimas leidžia išvengti paslaptingų, sunkiai lokalizuojamų, socialinių faktorių įvedimo. Socialiniai faktoriais tokiu atveju gali būti laikomi tiesiog kiti individai.

Kitas nesusipratimas, šio autoriaus manymu, yra sieti metodologinį individualizmą su liberalizmu ar utilitarizmu. Metodologinio individualizmo principas nėra būtinai susietas su kažkokia vertybine/politine pozicija. Galima jo laikytis ir būti utilitaristu, deontologinės ar vertybių etikos atstovu, remti liberalus, socialistus, konservatorius ar kokių kitų pažiūrų atstovus. Tačiau tai nereiškia, jog normatyviniai įsipareigojimai yra išvedami iš šio principo. Trumpai tariant metodologinis individualizmas yra vertybiškai neutralus.

Trečia klaida yra tapatinti metodologinį individualizmą ir racionalaus pasirinkimo prieigą. Racionalaus pasirinkimo prieiga gali būti vienu iš aiškinimo įrankių, tačiau ne vienintelė ir tikrai nėra būtina. Verta paminėti, jog analitinės sociologijos atstovai yra moksliniai realistai ir mėgina atsiriboti nuo Miltono Friedmano tipo instrumentalizmo, kuris, jų manymu, yra paplitęs racionalaus pasirinkimo prieigos atstovų aiškinimuose. Kaip pažymi Hedström, „Instrumentalism is rarely advocated as explicitly as in the case of Friedman, but his lack of concern for realism is something he shares with most of his rational-choice colleagues“ ⁶(Hedström, 2005: 63).

Dar keli bruožai

Gali kilti klausimas, ką naujo pasiūlo analitinė sociologija? Taikliai į šį klausimą atsako įtalų sociologas Gianluca Manzo: „The originality of AS today consists in a combination of conceptual, epistemological, ontological and methodological options which, though not new when considered separately, define a coherent research agenda when they are studied as a whole“ ⁷(Manzo, 2010: 131).

Šiuo metu dauguma analitinių sociologų yra atkeliavę iš socialinių tinklų analizės (social network analysis) ir/ar matematinio bei kompiuterinio modeliavimo tradicijų. Tačiau yra dedamos pastangos praturtinti analitinę sociologiją ir kitomis perspektyvomis. Pavyzdžiui, Oxford Handbook of Analytical Sociology aptariama, kaip apklausos, etnografija, istorinė sociologija, žaidimų teorija ir eksperimentinė ekonomika yra ar gali būti derinamos su šia tyrimų programa.

O ar analitinė sociologija pajėgs tapti vyraujančia sociologijos paradigma, žinoma, parodys tik laikas.

Parengė Zbignev Gricevič

____

Literatūra:

Elster. J., 1983. Explaining Technical Change. Cambridge: Cambridge University Press.

Elster, 1989, Nuts and Bolts for the Social Sciences. Cambridge: Cambridge University Press.

Demeulenaere P., 2011, Analytical Sociology and Social Mechanisms, Cambridge: Cambridge University Press.

Heath, Joseph, “Methodological Individualism”, The Stanford Encyclopedia of Philosophy,

Edward N. Zalta (ed.), <http://plato.stanford.edu/archives/spr2011/entries/methodological-individualism/>

Hedström, 2005, Dissecting the Social: On the Principles of Analytical Sociology. Cambridge: Cambridge University Press.

Hedström P. ir Bearman P. (sud.), 2009, The Oxford Handbook of Analytical Sociology, Oxford: Oxford University Press.

Manzo G. “Analytical Sociology and Its Critics”. European Journal of Sociology (Archives Européennes de Sociologie), 2010, 51(1): 129‐170.

Udehn. L., 2001, Methodological Individualism: History, Background and Meaning, London: Routledge