Keletas rekomendacijų pavasariniam sociologų-sinefilų ritualui

Kaip kasmet, taip ir šiemet pavasarį atneša ne kokie nors paukščiai ar meteorologiniai pokyčiai, o ritualas. Kai kovo pradžioje save neišvengiamai pagauni filtruojant programą ir filmą prie filmo dėliojantis į bent kiek įmanomą laike, erdvėje ir materialiniuose ištekliuose aprėpti grafiką, supranti – Jis maždaug jau čia.

Pavasarinis kino ritualas, tikiu, aktualus ir ekrano mirgėjimą pamėgusiems sociologams, o ta proga, kad šventės pradžia – jau šią savaitę, dalinuosi keletu šių metų Kino Pavasario programos punktų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti įdomūs iš sociologinės žiūros taško:

1. Filosofės Hannos Arendt maždaug ketverių gyvenimo metų atkarpos (1960-1964 m.) interpretacija Margarethe von Trotta vaidybiniame filme Hannah Arendt, kuriame analizuojamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmano teismo procesas Jeruzalėje. Kontroversiškų reakcijų sulaukė Hannos Arendt šio proceso komentarai ir išvada apie biurokratizuotai banalią blogio gamybos sistemą Antrojo Pasaulinio karo metu.

2. Perversiškas ideologijos gidas su Slavojum Žižeku ir režisiere Sophie Fiennes. Verta rizikuoti, kad pamatytume, ar tai – tik ne itin vykęs mėginimas pakartoti Perversiško kino gido sėkmę, ar kokybiškai naujas žingsnis Žižeko filosofijos migracijos iš rašytinės į audiovizualinę mediją link.

3. Seksas dėl miško – dar vienas intriguojantis dokumentinis filmas. Jame pasakojama apie radikalią gamtosauginę iniciatyvą: organizacijos „Fuck For Forest“ aktyvistai iš viso pasaulio užsiima lėšų atogrąžų miškų išsaugojimui rinkimu, tačiau tam naudoja inovatyvų ir labai pelningą būdą – filmuojasi pornografiniuose filmuose ir juos pardavinėja internete vedami credo „Have sex, save the world!“.

4. Linos Lužytės dokumentinis filmas Igruški. Istorija apie Žlobino miestelį Baltarusijoje, kur didelė gyventojų dalis gyvena iš nelegalaus (!) minkštų žaislų siuvimo amato. Linos pasakojimas apie filmo gimimo procesą – vertas kiekvieno pradedančio sociologo-kokybininko ar antropologo dėmesio (o patyrusieji jame tikrai turėtų atpažinti savo karjeros pradžios pojūčius): „[T]uriu prieiti prie žmonių, kurių man tikrai reikėjo, klausinėti, gal jie siuva žaislus, tada jie į mane žiūrėdavo kaip į kokią įsibrovėlę. Taip supranti, kad filmą darai sau, jiems jo nereikia, jie sau siuva žaislus, tai yra nelegalu, jie juos pardavinėja ir bijo, kad areštuos. Ir tada susiduri, kad kinas susijungia su tokia gyvenimo pamoka. Ir tokia didelė pamoka, kaip žmogui ir kaip režisierei, jog negali tiesiog ateiti ir pasiimti, kad jeigu nori gauti, tu turi duoti, ypač dokumentikoje. Viskas baigėsi tuo, kad mes su operatoriumi sodinome pomidorus, kasėme ir laistėme daržus, gėrėm degtinę, valgėm tortus, ėjom į gimtadienius – žodžiu, gyvenom. Ir kai pradėjome gyventi, tada pradėjo ir filmuotis filmas. Va kaip skyrėsi viskas nuo mano pirmųjų intencijų – nuvažiuoti ir pafilmuoti, kaip policija vaiko žmones ir gyventojams yra sunku. Taigi finale, ne aš padariau filmą, o filmas pats gimė“.

Beje, šiandien Kovo 11-osios proga bilietai į visus lietuviškus Kino pavasario filmus – taip pat ir į šį – tik už 8 Lt!

5. Abbas Kiarostami filmas Tarsi įsimylėję vertas dėmesio vien dėl to (tikiuosi, kad ne tik dėl to), kad pagrindinė jo veikėja – nuostabaus grožio sociologijos studentė, kuri savo studijas finansuoja naktiniu sekso paslaugų teikėjos darbu. Įdomu, ar visa tai – tik iš begalinės meilės sociologijai?

6-7-8 Lyčių sociologijos mėgėjams šių metų Kino pavasario programoje užderėjo daug filmų seksualumo tematika: Bet kokiu atveju Lorens apie transseksualumą, Jauna ir pašėlusi – apie biseksualios paauglės blogerės iš itin religingos čiliečių šeimos patirtis, Šeši aktai – apie Izraelio paauglių iš skirtingų socialinių klasių seksualinius eksperimentus. Ir daugelis kitų – tiesą sakant, seksualumo tema šiame Kino pavasaryje (o gal apskritai – pastarųjų metų kine?) praktiškai neišsemiama ir dominuojanti veik kas antrame filme.

O ką šiemet Kino pavasaryje planuojate ir rekomenduojate žiūrėti Jūs?