Sociologinis turizmas: lankėme Londoną

Dvi sociologės, dvi dienos didmiestyje, dvi nakvynės su visiškai skirtingomis žmonių istorijomis, milijonas second-hand knygynų su, žinoma, akademine literatūra. Na, gal ir ne visai milijonas, bet tikrai užteko pasiekti teoriniam ir praktiniam prisisotinimui. Agnė ir Julija dalinasi savo įspūdžiais iš Londono. Kiti sociologinio turizmo reportažai – Veronika apie Berlyną ir Milda apie Paryžių.

Vienas pažįstamas apie Londoną kartą yra pasakęs taip: daugiamilijoninis miestas su Viktorijos laikų infrastruktūra. Ta infrastruktūra veikia, tik jos logika keista, o erdvės ankštos. Londonas nėra nei bjaurus, nei labai jaukus – tiesiog didžiulis, suryjantis visus ir viską. Pirmą vakarą bičiulis pasakoja apie tai, kaip per 99% protesto akcijas Black Block’o demonstracija visiškai nunešė vitrinas ir kitką keliose gatvėse. Naktį atvažiavo darbininkai ir iš ryto visos krautuvės atisdarė taip, tarsi nieko nebūtų buvę. Atrodo, kad miestas toks didelis, kad nebeįmanoma kontrolės strategijoms priešpastatyti kasdienio gyvenimo taktikas. Labai sunku palikti žymę ar tapti išskirtiniu (įsivaizduojat kokį nors Solomoną Londone? Jis liktų absoliučiai nepastebėtas), todėl tos taktikos tampa pramintais išgyvenimo rutinos takais. O išgyvenimas gali būti labai lengvas – yra skvotų, maisto konteinerių, elementarių darbų kišenpinigiams. Svarbu žinoti, ko nori, kitaip paskęsi, galėdamas ničnieko neveikt per dienas. Antrą vakarą mūsų etnografija keliasi į lietuvių (e)migrantų pasaulį. Tam tikra prasme jis atvirkštinis – šie žmonės gyvena sudėtingai, nes daug ir sunkiai dirba (viena pašnekovė užsimena, kaip beprasmiška dirbti “tik viename” darbe), bet kartu ir tikslingai, nes turi vizijų, kam dirbti ir kam uždirbti. Šis užtikrintumas padeda dorotis su gausybe neužtikrintumo – nežinia dėl darbo, gyvenamosios vietos, atotolio šeimos. Nenutuokiu, kiek įtakos būtent Londonas galėjo turėti Z. Baumanui, bet galima įsivaizduoti, kaip taikliai šis miestas iliustruoja visa ko takumą arba likvidžią modernybę.

Nors sociologija Londone irgi paskęsta tarp gausybės alternatyvų, šiek tiek pasivaikščiojome žymesnių sociologų takais.

Nusileidus oro uoste ir patyrus klimato pokyčio šoką (kas galėtų pagalvoti) važiuojam per naktinį Londoną miegot, nes laikrodžiai rodo po vidurnakčio, o smegenys klykia, kad jau greit 3 valandos nakties.

Socio-kelionė prasideda kitą dieną, kurios pirmas punktas – Gresham koledžo (teikiančio nemokamą išsilavinimą! Tiesa, rodos, be diplomų) paskaita apie socialiai teisingą rinką, skaitoma profesoriaus įspūdingu vardu – The Lord Plant – Londono muziejuje. Susirinkusi publika gana savita – keletas jaunų žmonių ir daug pagyvenusių, kurie, veikiausiai, turi daug laiko ir noro šviestis. Paskaitoje įdomiai susiejamos religijos, socialinio teisingumo ir liberalios rinkos idėjos. Internete paskaita viešai prieinama čia: Just Markets.

Antras punktas – gatvelė Fetter Lane, kur po Anglijoje tuomet vykusio pilietinio karo, prisiglaudė Thomas Hobbes. Dabar joje pramaišiui stovi naujos ir senos architektūros pastatai.

Paskui Londonas nuveda Karlo Markso takais. Užsukame į “Museum” taverną, kur jie kartu su Engelsu kadaise sėdėdavo ir kalbėdavo apie revoliucijos idėjas (juk galima taip įsivaizduoti, sociologai ir alus – nežinia kur gali nuvesti, arba tiksliau, žinia kur – tiesiai į kalbas apie revoliuciją ;)), išlenkiame po simbolinį bokaliuką.

Tada traukiame į Soho rajoną, kur Great Windmill gatvėje vyko pagrindiniai revoliucijų organizavimo darbai. Šiuolaikinis Soho rajonas įtraukia ilgam vakariniam pasivaikščiojimui, taigi kelionę Markso pėdomis pratęsiame tik kitą rytą. O štai namas, kuriame gyveno KM. Neaiškus blynas, kabantis ant trečio aukšto sienos į kairę nuo žibinto – atminimo lenta.

Sekantis taškas – Karlo Markso kapas Highgate kapinių rytinėje (kaipgi kitaip) dalyje. Čia jis, pasirodo, guli ne vienas – kompaniją palaiko šeimos nariai, o beveik tiesiai priešais palaidoti Herberto Spencerio pelenai.

Kapinės apskritai labai žavingos, pilnos įvairių tautybių ir tikėjimų kapų bei, pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose tarp vijokliais apvytų medžių pasislėpusių keltiškų kryžių. Vėl prisimename kapinių sociologiją*.

Pabaigus pasivaikščiojimą Markso takais, lieka paskutinis taškas – London School of Economics, kurio neaplenkė galybė garsių sociologų (kai kurie iš jų tai daro iki dabar), tokių kaip Karl Mannheim, Norbert Elias, Talcott Parsons, Ralf Dahrendorf, Stanley Cohen, Richard Sennett, Anthony Giddens, Zygmunt Bauman, Ulrich Beck ir daug kitų. Įdomu matyti tokią vis dar gyvybingą vietą, kur kavinė pilna jaunų studentų.

Kelionė baigiasi lietuvių emigrantų Londone svetingumo potyriais ir šiam kartui socio-turizmo įspūdžių užteks.

* Julija: taip pat norėčiau į Highgate’o kapines išsiųsti bent pusę Lietuvos dizainerių, kad pasimokytų darbo su šriftais.