Maxas Weberis: egoistinė etika ir transhumanizmo dvasia

Ar gali sociologijos klasikai prisidėti prie mūsų ateities prognozių? Kaip Maxo Weberio idėjos generuoja futurologines fantazijas šiais laikais? Apie tai rašo trumpam iš sociologinių raštų krūvos išniręs kolega Antanas Voznikaitis.

Neseniai baigiau skaityti Zenono Norkaus sociologinį „Talmudą“ – „Maxas Weberis ir racionalus pasirinkimas“ – ir užsimaniau papokštauti su Maxo Weberio idėja, kad protestantiškoji etika turėjo stiprią įtaką racionalaus kapitalizmo atsiradimui. Juk dabar irgi egzistuoja kažkokia dominuojanti etika, etosas, kurio didžioji dalis visuomenės nekvestionuoja. Galbūt jis turi įtakos, pvz., futuristų prognozuojamam žmogaus ir technologijos susiliejimui – transhumanizmui ir posthumanizmui?

Jeigu dar nepažįstate Maxo Weberio, maloniai supažindinsiu. Jis yra labiausiai žinomas dėl to, kad protestantiškąją etiką laikė svarbiu kapitalizmo atsiradimo veiksniu. Protestantiškoji etika reiškia griežtą, „puritonišką“ gyvenimo būdą: taupumą, punktualumą, saikingą maitinimąsi, svaigalų ir, apskritai, malonumų vengimą, duoto žodžio laikymąsi, racionalų gyvenimo planavimą ir stiprią orientaciją į sėkmę bei nuolatinį savo charakterio tobulinimą. Weberio argumento esmę sudaro pastebėjimas, kad protestantiškoji etika XVI-XVII a. karų krečiamoje, nesaugioje Europos visuomenėje, kurios kultūrą buvo persmelkusios apokaliptinės nuotaikos ir mirties artumo jausmas, sugebėjo suformuoti tokio tipo žmogų, kuris ėmė planuoti ateitį ir pagal ateities lūkesčius disciplinuoti savo veiklą. Pasak sociologo Z. Norkaus, „šio naujo „ekonominio žmogaus“ atsiradimą Weberis pavaizduoja taip, tarsi jis kartą atsiradęs žvalus ir energingas zuitų tarp tradicionalistinių apsnūdusių, savimi patenkintų ir nepatikimų tinginių.“ Tuo metu malonumų ir avantiūrizmo atsisakymas neturėjo jokių apčiuopiamų privalumų, tačiau protestantų tikėjimas predestinacijos teorija suteikė jam dvasinį pranašumą. Ši teorija teigia, kad Dievas iš anksto nusprendžia, kas yra palaimintieji, o kas – prakeiktieji. Palaimintuosius galima atpažinti pagal tai, kad jie yra dievobaimingi darboholikai ir jiems gerai sekasi gyvenime. Taigi, protestantai karštligiškiau negu kitų religijų atstovai ėmė save disciplinuoti ir dirbti dėl ateities pasiekimų. Ilgainiui tai atsipirko, nes jie tapo patikimesniais skolininkais, todėl geriau galėjo finansuoti savo verslą, o ir tą verslą tvarkė racionaliau, nes prievolė vesti „moralinę buhalteriją“ (klasikinis pavyzdys – Benjamino Franklino dienoraščiai) buvo neatsiejama ir nuo finansinės buhalterijos vedimo. O kadangi radikaliosios protestantizmo atšakos prieglobstį nuo persekiojimo rado Šiaurės Amerikoje, tai ji galiausiai ir tapo labiausiai suklestėjusia kapitalistine šalimi.

Viskas skamba gražiai, tačiau reikia pripažinti, kad protestantizmo etika nebuvo nei būtina, nei pakankama sąlyga kapitalizmui Vakaruose atsirasti. Weberis taip pat nagrinėjo ir kitas kapitalizmui atsirasti reikalingas sąlygas: finansines institucijas (biržą, rinkas, bankus), ekoniminę ir politinę konkurenciją, politines santvarkas ir teisę, mokslo revoliuciją. Tačiau mėginimas aiškinti, kaip psichologinė individų transformacija pakeitė visuomenę, iki šiol išlieka sunkiu galvosūkiu, kurį vis dar mėgina išspręsti neuromokslas, psichologija, sociologija, ekonomika, ir dėl to Weberis išlieka aktualus iki šiol. Jis uždavė sudėtingus klausimus ir pateikė įdomias intuityvias įžvalgas.

Persikelkime į dabartį. Po 60-ųjų socialinių ir kultūrinių revoliucijų darbo, gyvenimo stiliaus etikoje pamažu įsigalėjo Ayn Rand herojiško individo (Randian hero) kulto, maslowiškos žmogaus poreikių hierarchijos bei eksperimentinės psichologijos dėka atgijusios protestantiškosios etikos mišinys. A. Rand idealusis individas labai panašus į Aristotelio Agathos (gerąjį), Nietzsche’s Übermensch ar graikų mituose figūruojantį Prometėją: racionalus ir kūrybingas individualistas, nepasiduodantis socialiniam spaudimui, kuris pirmiausia siekia savo tikslų įgyvendinimo, tačiau turi ir filantropišką gyslelę. Tokį apibūdinimą atitiktų daugumą praeities ir dabarties žymių verslininkų, pradedant J. D. Rockefelleriu ir baigiant užpernai mirusiu Steveu Jobsu. Turime reikalą su egoistine etika.

Kadangi dabar greičiausiai besivystančios verslo šakos yra informacinės technologijos ir biotechnologijos, tai ir su jomis susijusios futuristinės vizijos atrodo įtikinamiausi būdai imtis individo ir visuomenės transformacijos. Žymiausi nūdienos futuristai yra Raymond Kurzweil ir Aubrey de Grey. Pirmasis yra dirbtinio intelekto ir žmogaus intelekto integracijos entuziastas, o antrasis – gyvenimo pratęsimo pionierius. Vienas žada žmonijai mūsų menku protu nesuvokiamą intelekto šuolį, o kitas – tris, o gal net ir daugiau šimtų jaunatviško gyvenimo metų kiekvienam žmogui. Entuziastai prognozuoja, kad šitame rojuje galime atsidurti po kelių dešimtmečių. Ir šitas rojus bus pasiektas ne kokiu kitokiu būdu kaip mokslo ir žmogaus gyvenimo būdo racionalizacijos dėka. Taigi, principas ir tarp XVI a. Jeano Calvino pasekėjų, ir tarp nūdienos futuristų yra tas pats – disciplina ir proto šviesa atveda prie išganymo – visų žemiškųjų problemų išsprendimo. Kita vertus, dabar individo transformacijos pagrindine priemone jau laikoma ne dvasios technologija, o biotechnologija ir biologinio bei dirbtinio intelekto integracija. Galima sakyti, kad Weberio religijos – kapitalizmo ciklas daro antrą apsisukimą: nesaugių renesanso ir baroko epochos visuomenių protestantiška etika transformavo „pasileidusį“ individą į vaikščiojantį naudos maksimizuotoją, kuris jau vadovavosi pasaulietine darbo etika, o šiuolaikinėje „rizikos visuomenėje“ darbo etika transformavosi į egoistinę etiką, kuri vienu iš individo tobulėjimo kelių laiko transhumanizmą – jo technologinę transformaciją, „pagerinimą“.

Kad būtų linksmiau ir, galbūt, aiškiau, pateikiu miko-makro lygio transformacijos schemą Weberio tezei apie protestantiškąją etiką ir kapitalizmo dvasią (iliustraciją galite pasididinti ją paspausdami pele).