Prisiminimai apie sociologinės vaizduotės klajones po uostamiestį (I)

Šiandien – smagūs, kaip visada (savi)ironiški, Antano Voznikaičio prisiminimai su užkulisiniais nuklydimais apie spalio 11-12 d. Klaipėdoje vykusios Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos pirmąją humoro ir juoko kupiną dieną. 

Kuris sociologas konferencijos rytą šiltus patalus paliko pirmasis? Kodėl šiemet buvom susirinkę svarstyti būtent apie sociologinę vaizduotę ir jos politiką? Kodėl Z. Norkaus lyginamoji Klaipėdos krašto politinės situacijos tarpukariu ir dabarties Vilnijos krašto būsenos analizė puikiai pademonstruoja konkretų atvejį, kai žiupsnelis sociologinės vaizduotės parako galėtų nuversti socialinių problemų kalnus? Kas pateikė  gausiai iliustruotą sociologų tipologiją pagal J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir klausytojų auditoriją nuleido iš „Žvaigždžių karų“ galaktikos į hobitų grafystę?

Išaušo ūkanotas penktadienio rytas, sociologai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose prakrapštę akis, atsikandę sumuštinio, sriūbtelėję avižų košės ar rytinio jogurto, gurkštelėję kavos stvėrė savo mantą ir išbildėjo į jiems patiems skirtą kasmetinę šventę – kasmetinę Lietuvos sociologų konferenciją. Nežinia, kuris iš sociologų šiltus patalus paliko pirmasis, bet man atrodo, kad tai buvo Zenonas Norkus. Aš jį užtikau pirmajame greitojo traukinio „Vilnius–Klaipėda“ vagone, o tai reiškia, kad Vilnių jis paliko dar 06:45! Mačiau, kad Lietuvos sociologijos pažiba įnirtingai darbavosi, tad nedrįsau trukdyti. Juolab, kad neturėjau su savimi nė vieno spausdinto jo veikalo (elektroninių turėjau sočiai), o ant lipnių popierėlių ar kūno dalių prašyti parašo būtų buvę šiek tiek neprestižiška ir nepadoru. Kadangi pats kelionės metu skaičiau straipsnius ir kūriau interviu su L. Kraniausku klausimus, jo akylai sekti negalėjau. Viso labo padariau pastebėjimą, kad pasaulietiškosios darbo etikos habitus, regis, bus įsiskverbęs ir į profesoriaus šlapimo pūslę, nes į tualetą jis vaikščiojo ypač reguliariais intervalais.

Išlipęs iš traukinio pamačiau, kad sociologijos žvaigždūnas patraukė link autobusų stotelės kitapus gatvės ir nurūko mįslingais keliais. Na o aš per pėsčiųjų tiltą nukulniavau link universiteto. Praėjęs pro modernų, bet prie senųjų universiteto mūrų raudonio ir balto tinko priderintą, KMTP pamačiau, kad prie Klaipėdos universiteto aulos nieko nėra, tad bergždžiai patampęs duris nuėjau ieškoti tupyklos ir be tikslo bindzinėjau po universiteto teritoriją. Galiausiai pamačiau baltą autobusą ir iš jo vangokai srūvančius žmones. Pamaniau, kad tai ir bus nuomotu „sociologų autobusu“ atvykę mano kolegos. Nesuklydau.

Nuo pirmos akimirkos prasidėjo Vilniaus ir Kauno varžytuvės. Kauniečių grupelė pirmieji suskubo ieškoti aulos ir kiek paklaidžioję zigzagais pagaliau ją rado, tačiau duris jiems atidariusi budėtoja pasakė, kad nieko nežino ir tegul jie greičiau apsisprendžia, ar nori vidun, nes jai kažkur reikia eiti. Vytauto didžiojo universiteto sociologai liko stovėti lauke, o aš priėjau su jais pasilabinti. Jiems įkandin atslinko ir vilniškių grupelė. Kai kauniečiai patraukė link Klaipėdos universiteto padalinio–prekybos centro kitapus remontuojamos aikštės, aš su vilniečių pulkeliu nukrypavau paskui. Tingėjome eiti aplink tvorą, tad deviantiškai ją pravėrėme ir pralindome. Priėję prekybos centrą ir eskalatoriumi pakilę į antrąjį jo aukštą susėdome kažkokiame „kinų“ restorane, kur dalis kolegų užsisakė gausiai natrio glutamatu sulaistytos vištienos su ryžiais. Šiek tiek pakalbėję apie maisto kultūrą Lietuvoje ir Prancūzijoje (Milda prisiminė Paryžiuje sutiktą restoranų gurmaną), sėdėjimo autobuse išvarginti Vilniaus universiteto doktorantai įsitaisė prie didesnio stalo ir minkštesnių krėslų.

Įsipatoginę, jie ėmė lietis apie akademinio gyvenimo džiaugsmus, skųstis jo niežuliais ir sriūbauti apie skaudulius. Kalbos daugiausiai sukosi apie tyrimus, profesorius ir vadovavimą bakalaurantams bei magistrantams – visai kaip PHD komiksuose. Atrodo, kad kauniečiai ritualinius pašnekesius apturėjo ir maistą sudorojo greičiau, nes grįžtant į aulą mums teko sliūkinti iš paskos ir uostyti jų bei aikštės remontininkų keliamas dulkes. Nežinia kame slypėjo tas kauniečių veržlumas: gal tai ilgesnio miego, didesnio sociologijos troškulio, o gal tiesiog „laikinosios sostinės“ sindromo pasekmė? Bet gal apie tai kitą kartą, nes šis klausimas yra vertas atskiro tyrimo.

Apie 13:45 aulos koridoriuje suskubome registruotis, aukoti piniginę duoklę konferencijos organizatoriams ir pačiupti kiekvienam iš mūsų skirtą segtuvą. Beje, koridoriumi tuo metu praėjo Arvydas Juozaitis, tik nežinia kur nuėjo ir jo daugiau nebemačiau.

Beveik nevėluodami susėdome pasiklausyti įvadinių pranešimų ir pagerbti trijų konkursų nugalėtojus. Sveikinimo žodį tarė KU rektorių pavaduojanti prorektorė Inga Dailidienė, kuri priminė, jog sociologinė vaizduotė ir jos politika yra iššūkių kupina tema ir kad labai smagu, jog toks gausus būrys sociologų šį iššūkį priėmė. Negana to, ji pabrėžė, kad šiuolaikinėse konferencijose retorika pasitelkiama tam, kad užtikrinti klausytojo(-os) teisę rinktis, o ne 100% jį ar ją įtikinti kaip kad būdavo viduramžiais, ir juolab ne atskleisti nenuginčijamą tiesą, kaip kad būdavo manoma antikos laikais. Jos mintis pratęsė Lietuvos sociologų draugijos prezidentė Aušra Maslauskaitė, kuri pasidžiaugė, kad pasirinkimo laisvė patirti sociologijos įvairovę iš tikro didėja, nes Nacionalinė sociologų konferencija iš vienos institucijos (VU) produkto tampa rotacijos būdu skirtingose institucijose vykstančiu renginiu. Pasak jos, draugijos siekis yra silpnus asociatyvinius ryšius tarp sociologų pakeisti stipriais bendruomeniniais ryšiais ir taip įgauti pranašumo (socialinio kapitalo pavidalu) prieš kitų disciplinų profesines organizacijas. Gemeinschaftsentstehung! (bendruomenės plėtra!)

Po prezidentės kalbos prabilo Liutauras Kraniauskas, kuris pamėgino pagrįsti konferencijos temą. Pasak jo, C. W. Millso aprašyta „sociologinė vaizduotė“ greit tapo disciplinos prekiniu ženklu, kuris praskynė jai kelią į populiarumą. Tačiau sociologinė vaizduotė ypatinga tuo, kad tai nėra lengvai atkartojamas ir objektyvus mokslinis metodas. Ji yra individualizuota: vieniems sociologams reiškiasi poetiškai, kitiems – formalia akademine proza. Ji taip pat yra politizuota, nes mėgindama suprasti politikos kontekstą negali tuo pat metu išlikti abejinga politikos pasekmėms. Kadangi sociologijos veiksmai yra tikrovės pažinimas, socialinio žinojimo pritaikymas ir politikos konteksto perteikimas, „sociologinį tekstą reiktų suvokti kaip pastangą interpretuoti politinį diskursą jam pritariant, arba norint jį keisti.“ Sociologija ir sociologinė vaizduotė, tyrinėdamos politinį kontekstą atskleidžia mūsų politinę pasąmonę, todėl „ji yra savotiška politikos psichoanalizė“. Ji leidžia įsisąmoninti ir sublimuoti mūsų gaivališkus politinius instinktus.

Kaktingasis Klaipėdos sociologas toliau dėstė, kad nors 2004 m. M. Burawoy‘aus paleistas viešosios sociologijos virusas plinta, o A. Poviliūnas 2008 m. buvo pirmasis Lietuvoje įteisinęs viešąją sociologiją savo dalyvaujančiu kaimo bendruomenės tyrimu, sociologija „viešąja“ tapo bent dviem dešimtmečiais anksčiau. Taip nutiko dėl to, kad sociologai, dokumentuodami ir dalyvaudami Lietuvos nepriklausomybės judėjime, galėjo apie naują bendruomeniškumą visuomenei pateikti artikuliuotas idėjas, kurių visuomenei stigo. Tad nepriklausomybės pradžia ir buvo sociologijos „aukso amžius“ Lietuvoje. Nuščiuvus permainoms, sociologija ėmė konservatyvėti ir jos populiarumas smuko.

Kraniauskas paminėjo sociologus, kurie paveikė jo pažiūras. Tai buvo mokslo sistemos reformatorius ir britų sociologas Johnas Holmwoodas bei SSRS progresyvioji reformatorė Elena Zdravomyslova. Jie svarbūs Lietuvos kontekste todėl, kad britai ieškojo būdų išgyventi masinės komercializuotos sociologijos sąlygomis, o rusai ieškojo konstruktyvaus santykio su nedemokratiška valdžia, na o mus slegia abi problemos, nors gal ne taip sunkiai kaip Jungtinėje karalystėje pirma, o Rusijoje – antra. Tačiau nors sociologija ugdo liberalius intelektualus ir profesionalius vadybos technokratus, tai nereiškia, kad šitokia tariamai apolitiška, vertybiškai neutrali sociologijos pozicija išsprendžia abi problemas. Anaiptol, vertybinis neutralumas yra viso labo gynybinis mechanizmas. Sociologija turėtų įsisąmoninti savo tekstų ir veiksmų politiškumą, jeigu nori suprasti visuomenę ir prisidėti prie pozityvios kaitos. Sociologai privalo suvokti, kaip visuomenė veikia jų rašomus tekstus, ypač jų pasąmonėje tūnančią politinę ideologiją. Sociologinius ir visus kitus pranešimus būtina demistifikuoti, nes be sociologinės refleksijos politikos represyvumo lygis gali dar pakilti. Taip kad sociologai geriau nesnaustų, nes juos ims ir užgniauš neurotiški ar psichotiški politikai. Galima konstatuoti, kad temos aktualumas įrodytas su kaupu!

Sužadinęs auditorijos humoro receptorius žaibiškai vartomomis skaidrėmis ir nenusakoma jose sukoncentruotos informacijos gausa toliau kalbėjo Zenonas Norkus, žadėdamas driokstelėti savaimesuprantamybės šarvus pramušančiu taikomosios sociologinės vaizduotės užtaisu. Jo lyginamoji Klaipėdos krašto politinės situacijos tarpukariu ir dabarties Vilnijos krašto būsenos analizė puikiai pademonstravo konkretų atvejį, kai žiupsnelis sociologinės vaizduotės parako galėtų nuversti socialinių problemų kalnus. Problema šiuo atveju yra autokratinių mikrostruktūrų ardomoji galia demokratinėje visuomenėje. Deja, ir istorikams, ir politologams pritrūksta sociologinio cinkelio, kad suprastų problemos esmę.

Norkui atrodo, kad istorikai klysta manydami, jog Klaipėdą Lietuva prarado dėl to, kad Kauno valdžiai pritrūko pastangų palaužti jos autonomiją per lituanizaciją ir kad Klaipėdoje nebuvo demokratijos (nors karo padėtis tęsėsi iki 1938 m.). Greičiau viskas buvo atvirkščiai. Nors Lietuva 1923 m. dar buvo demokratinė, jai teko Klaipėdą paimti jėga – suorganizavus sukilimą, nes jeigu būtų buvęs paskelbtas plebiscitas, Pamario „šišioniškiai“ (atitinka Vilnijos „tuteišus“, vokiškai vadinosi klaipėdiškiais – Memelländer) būtų balsavę už likimą Vokietijos sudėtyje. Kai 1926 m. Lietuva tapo autokratine, kaip tik Kauno politikų noras sustiprinti savo valdžią Klaipėdoje per savo statytinius ir paskatino autonomijos troškimą vietinių gyventojų tarpe, nes jiems buvo apsunkintos galimybės įsidarbinti vietinėje administracijoje. Nors Klaipėdą de facto valdė Kaunas, tačiau partinis pliuralizmas ir demokratija šiame krašte išliko. „Patriotiškai“ nusiteikę  Lietuvos istorikai, deja,  to nelabai mini, nes dauguma partijų buvo vokiškos, komunistinės arba atstovavo atskiras interesų grupes, pvz., žemdirbius, verslininkus.

Po 1932 m. nacistinės vokiečių partijos nustelbė buržuazines „ir trumpam laikui įsivyravo nacistinis pliuralizmas: naciai tarpusavyje pradėjo konkuruoti, kas yra didesnis hitlerininkas“, tačiau iki rinkimų nebuvo prieita, nes nacius „susėmė“ Jonas Navakas, o Kaunas į Klaipėdą atsiuntė savo gubernatorių. Lietuvos ir Vokietijos nesutarimai dėl krašto valdymo ir ekonomikos konsolidavo vokiečius po viena nacių partija, jai pavaldžia „kultūros sąjunga“ ir kitomis organizacijomis. 1935 m. Lietuvos valdžia buvo priversta Klaipėdos krašte skelbti rinkimus, kuriuos laimėjo naciai. 1938 m. scenarijus pasikartojo, o 1939 m. kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Pamaryje demokratija iki 1938 m. dar vis ruseno lietuvių tarpe, kuo galima labai didžiuotis. Kauniečių sparnas man iš dešinės kartkartėmis vis pakikendavo…

Sociologijos liūtas toliau ugningai riaumojo, kad politologai klysta liaupsindami Lietuvą už demokratiją ir žmogaus teises, nes Vilnijoje klesti vienpartinis režimas! Lyginant partijų sąrašus tarpukariu ir dabar, vokiškos Klaipėdos partijos atrodo panašiai kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija, o lietuviškos partijos abiem atvejais pliuralistinės. Lenkų kultūrinės organizacijos su savo vienybės šūkiais mažai kuo skiriasi nuo vokiškųjų.

Einheit! tiesiog pakeitė Jednoscz! – gaudžia Norkaus balsas.

Ir ta vienybė pasireiškia vienbalsiu Tomaševskio palaikymu, kaip kad tarpukariu 96% palaikė nacius. 96% tikrų balsų! – šūktelėjo jis.

Tarpukario Klaipėdoje ta vienybė būdavo pasiekiama per dosnesnes kiaulių supirkimo kainas nacių partijos nariams ar tiesiog lojaliems klaipėdiškiams. Na o šiais laikais lenkiško „delfi“ komentaruose atviraujama apie LLRA spaudimą savivaldybių administracijos, švietimo darbuotojams, kliudymą gauti socialines paslaugas, užsiimti verslu ir kitokias sankcijas nelojaliems Vilnijos lenkams. Pasak LLRA oponento Ryszardo Maciejkianieco, „valdžia Vilnijoje – vienpartinė valdžia demokratinės sistemos rėmuose“. Norkus klausytojus paragino susimąstyti, o gal daug kur Lietuvoje veikia tokios „valstybės valstybėse“, mažos „diktatūrėlės“, kurių nei politologai, nei sociologai netyrinėja? Skatino ir vykdyti tyrimus lenkiškuose rajonuose, kad tikrovę sąmoningai iškraipantis Tomaševskio balsas nebūtų vienintelis ir dominuojantis.

Atgal į praeitį! Į tarpukario Klaipėdą! – humoro antpuolį tęsė metų sociologas, – Išdrįskime įsivaizduoti oranžinę verbų revoliuciją!

Tuo tarpu klausytojai griebėsi už pilvų ir puolė atlikinėti juoko aerobikos pratimus.

Tik ne amerikietiškom priemonėm, ne bombas reikia mėtyt… – pridūrė Norkus.

Tad ką reikėtų daryti? Panaikinti 5% barjerą tautinėms mažumoms patekti į Seimą, suteikti tribūną disidentams, tokiems kaip R. Maciejkianiecas – „Lietuvos lenkų Sacharovas“. Remti juos reiktų ne valstybei, o partijoms ir visuomeninėms organizacijoms.

O kuri partija demokratiškiausia? – sociologas toliau negailestingai virkdė iš juoko klausytojus.

Tėvynės sąjunga! Tik pažiūrėkit, kokios kovos dėl valdžios vyksta partijos viduje, koks šaunus jaunimas ten renkasi! Uch!

Aulai beaidint nuo juoko, sociologinio humoro asas toliau nuosekliai dėliojo mintis. Norkus apibendrino, kad ir tyrinėti Vilniaus krašto lenkų problemas ir jas spręsti reiktų kartu su lenkų sociologais ir su lenkų politikais, nes kol Lenkijos URM manys, kad „w jiednosczi nasza sila“, tol nebus demokratijos. Pirmas svarbus žingsnis būtų tas, kad lietuvių politikai nesudarinėtų koalicijų su LLRA ir nepataikautų Akcja Polska, nes tai yra konfrontacijos mašinos, visada aktualizuojančios naujas problemas ir reikalavimus. Pats Maciejkianiecas kai kuriuos LLRA veikėjus vadina dar riebiau – „sovietinių kolchozų „deržomordomis.“ Kol tai tęsis, tol nebus pliuralistinės visuomenės Vilnijos krašte. Galų gale, į visiems rūpimą klausimą, ar įmanoma prarasti Vilniaus kraštą Lenkijai, sociologas atsakė, kad tik tokiu atveju, jei lenkai išsirinks „Hitlerį“, iširs ES ir išsipildys dar ne vienas blogiausias įmanomas scenarijus.

Uragano „Zenonas“ įbaugintas prie sakyklos stojo Aldis Gedutis ir nors labai kuklinosi dėl savo „spekuliatyvios chaltūros“, skundėsi, kad jį pakišo A. Valantiejus, tačiau visus pamalonino ir pralinksmino pateikdamas gausiai iliustruotą sociologų tipologiją pagal J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“.

Įsitikinęs, kad besiklausantys sociologai neskiria vieno iš Didžiojo hadronų greitintuvo detektoriaus nuo paprastos šviesos kardo schemos, auditoriją bematant nuleido iš „Žvaigždžių karų“ galaktikos į hobitų grafystę. Patikinęs, kad neseks P. Bourdieu pavyzdžiu ir alergijos akademinei naujakalbei vedinas apibūdins sociologijos lauką popkultūros klišėmis, atskleidė su nekantrumu lauktąją tipologiją. Sociologijos Vidurio žemėje anapus grafystės gyvena elfai – laisvai plevenantys teoretikai, dvorfai – gilyn besiveržiantys empirikai, žmonės – išgyventi siekiantys oportunistai ir burtininkai – madų diktatoriai iš praeities, disciplinos kanono ir ISI žurnalų. O grafystėje gyvena hobitai. Jie yra darbštūs, sėslūs duomenkasiai ir hedonistai, kurių mėgiamiausa mokslinių konferencijų dalis yra furšetas. Hobitai nesvaičioja apie grandiozinius tarptautinius projektus ir viską paaiškinančias teorijas, nemėgsta keliauti, yra konservatyvūs ir jų nedomina pasaulis anapus jaukios vietinės akademinės grafystės. Apie anapus jie kalba kaip apie pasakas ir nerimtas istorijas.

„Socbitai“ gyvena ramiai, kol Gendalfas jiems nepraneša, kad reikia keliauti. Hobitus užpuola hamletiška dilema: keliaut ar nekeliaut? – štai klausimas! Jei keliauji, tai egzistuoja vienas pasaulinis mokslas. Jei nekeliauji, tai sociologija lokali ir užsienio sociologija nieko naujo pasakyti negali. Nekeliavimo šalininkai: D. Kuolys, A. Šliogeris, M. Adomėnas. Lietuviškų hobitų alternatyva – biochemikas Juozas Kulys, kuriam atrodo, jog hobitai nieko nesupranta apie mokslą, o tupėjimas viduje yra degradacija. Esama ir tokių atvejų, kaip kad yra apie Joną Dagį pasakęs Zenonas Norkus: „žmogus žaidžia tarptautinėje arenoje, o jį vertina vietiniai hobitai.“

Tačiau ar statistiškai žiūrint lietuvių socialinių ir humanitarinių mokslų disertacijos yra tarptautinės tematikos ir lygio? Sprendžiant pagal teksto kalbą, tyrimo objektą, gynimo tarybos sudėtį, gynimo vietą ir hipotetinį poveikį disciplinai, peršasi sekančios išvados. Hobitiškos disciplinos yra  menotyra, istorija, sociologija, o tarptautinės – filosofija, politologija. Psichologai yra pusiau hobitai, nes vartoja tarptautinį instrumentarijų vietinėms problemoms spręsti.

Koks tarpdiscipliniškumo lygis? Menotyra ir etnologija su didesniu užsidegimu stato tiltus tarp disciplinų nei filolofija, filosofija ir istorija. Sociologai žino tarpdiscipliniškumo vertę, bet nebando tuo užsiimti. Kas trukdo hobitams ramiai gyventi? Metodologinis monizmas (yra vienas pasaulinis mokslas), kurį jie atmuša pliuralizmu (yra daug lokalių mokslų). Administracinės galios reikalavimus jie įvykdo formalumų simuliavimu. Pavyzdžiui, Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų žurnalai draugiškai „sulindo“ į vieną duomenų bazę ir konkurencijos išvengė. Reikia naujos studijų programos? – sukeiti pavadinimo žodžių tvarką ir voila! Universalius pažinimo reikalavimus jie atmuša epistemologinė agnostika – „savi“ vertinami pagal jiems pritaikytus reikalavimus. Hobitai atmeta natūralizmą ir imasi interpretyvizmo. Tada niekas negali mėginti atkartoti jų „eksperimentų“ ir patikrinti mokslinių išvadų pagrįstumą. Administracinei galiai jie priešinasi administracinės rezistencijos struktūromis. Liūdnokas vaizdelis – nieko nepasakysi… Tačiau „Žiedų valdovo“ veikėjų nuotraukos ir jų lyginimas su sociologijos klasikais suveikė kaip puikus konservantas, neleidęs auditorijai surūgti.

Gedučiui baigus pristatymą atėjo apdovanojimų metas. Geriausia 2012 metų sociologine knyga tapo Zenono Norkaus (nustebote?) „On Baltic Slovenia and Adriatic Lithuania. A Qualitative Comparative Analysis of Patterns in Post-communist Transformation“. Geriausio sociologijos magistro darbo konkurse tris prizines vietas užėmė Eglės Rudokaitės (VDU) tyrimas „Subjektyvi sveikata kūrybinio darbo sąlygų kontekste: Lietuvos mokslininkų bendruomenės atvejo analizė“, Sandros Lesevičiūtės (KTU) smurto artimoje aplinkoje diskursų analizė bei Teodoros Kuklytės (VU) darbas „Lietuvos dailės lauko tyrimas“. Na o sociologinės vaizduotės tekstų konkurse, kaip sakė jo organizatorė Milda, nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų, mat buvo sulaukta tik 4 tekstų (dar 2 dalyviai užstrigo perėjimo iš juodraščio į švarraštį etape), o „laimėjimu nekonkurencingoje kovoje nebūtų kuo didžiuotis nei konkurso organizatoriams, nei jo dalyviams“,- klausiamai publikos (ne)pritarimo laukdama samprotavo Milda. Gavusi pritarimą, Milda išdalino po padėkos raštą ir 50 Lt vertės kuponą knygoms įsigyti – skirti po vienodus skatinamuosius prizus buvo visos konkurso vertinimo komisijos nutarimas. Pagausėjusia asmenine biblioteka galės džiaugtis Eglė Večorskytė (VDU), Deimantė Kuconytė (VDU), Jurgita Subačiūtė (LSTC) ir aš – Antanas Voznikaitis (VDU).

Paploję laureatams išėjome į gretimą patalpą pasimėgauti kavos pertraukėlė ir pačiauškėti. Apie ką čiauškėjome, kas įdomaus vyko sekcijoje apie meilę, šeimą ir darbą, ką veikėme sutemus ir užsirakinus universiteto durims išgirsite kitoje reportažo dalyje. Gardaus ir jums kofeino su angliavandeniais!