Prisiminimai apie sociologinės vaizduotės klajones po uostamiestį (III)

Šiandien – paskutinė Antano Voznikaičio prisiminimų iš Nacionalinės Lietuvos sociologų konferencijos dalis. Neskaitę ankstsniųjų įspūdžių, čia gali skaityti apie juos pirmąją, o čia – antrają dalį.

Trečiojoje prisiminimų dalyje sužinosite įdomių dalykų iš medicinos sociologijos srities, pavyzdžiui: ar yra skirtumų tarp lyčių vertinant medikamentų naudingumą ir riziką? Kodėl mediciniškai nepaaiškinami negalavimai yra sociologijos objektas? Ką sociologiškai galima pasakyti apie mediko profesiją? Kodėl reikėtų uždrausti cukrų? Kur reikėtų padėti kablelį po „negalima“ frazėje „bausti negalima pasigailėti“ permąstant psichoaktyvių medžiagų kontrolės politiką? Kodėl akademikams ir Lietuvos biudžetui gerai, kad vyrai geria?

Išaušo saulėtas šeštadienio rytas. Nors Milda iš vakaro sakėsi mane prižadinsianti, nes kalbėjom, kad eisim prie jūros, bet kai aš su grupele sociologų jau kiūtinau universiteto link, ji dar miegojo.

Pagaliau pasiekėme KU neogotikinius namelius. Įsipyliau kavos, sukirtau krūvą kapotos tešlos ragelių, kuriuos kiti kažkodėl vadino „croissant‘ais“, lyg „ragelis“ reikštų prastą skonį ir išsilavinimo trūkumą. Atsirado gi Frankofonai, lietvajmat! Bet tiek to, eikime prie reikalo. Prisipumpavus kofeino ir angliavandenių, beliko stverti kiškį už ausies ir išklausyti gausiai užderėjusių pranešimų iš sveikatos sociologijos srities. Štai jums ir prašom, Damen und Herren, panelės ir ponaičiai! Lesen Sie, bitte!

Pranešimų maratoną pradėjo Miglė Bartuškaitė. Ji klausytojus nusprendė sudominti medikalizacija – procesu, kurio metu nemedicininių problemų sprendimui pasiūlomas biomedicininis sprendimas, įvardijant tai susirgimu arba negalia. Sociologai šiuo procesu susidomėjo dar XX a. 6-7 dešimtmetyje. Pirminė reakcija buvo kritiška. Pavyzdžiui, Zolą neramino faktas, jog vis daugiau socialinių reiškinių imta kategorizuoti kaip medicinines patologijas – trigubai išaugo psichikos ligų skaičius. Tačiau pasak Conrado, medikalizacija yra daug sudėtingesnis reiškinys negu tiesiog medicinos imperializmas.

Nors 1960-70 m. medikalizacija tampa masiniu reiškiniu, apie 1980 m. ją pakeičia biomedikalizacija. Šis medicinos diskurso ir praktikos posūkis reiškia perėjimą nuo asimetriško gydytojo – paciento santykio į labiau simetrišką terapeuto – kliento santykį, kurį pirmoji pritaikė psichoterapija. Gydytojams pradėjo rūpėti paciento gyvenimo būdas, mityba, psichikos sveikata  kaip veiksniai, kurie įtakoja jo ar jos fizinę sveikatą. Nuo 2000-ųjų prasideda farmakalizacijos banga. Vis daugiau medicinos funkcijų perima farmacija. Medicininėje klasifikacijoje ir populiariojoje kultūroje vėl daugėja psichikos sutrikimų, tik šįkart jie visi pagydomi ar tik „subkompensuojami“ (kaip įprasta rašyti psichiatrinėje diagnozėje) medikamentine terapija, o ne elektrošoku ar lobotomija. Į sociologinius klausimynus ateina vaistų vartojimo klausimų blokas.

Kokias tendencijas Lietuvoje pastebi jaunoji kandidatė į mokslininkes? „Labai ryškių skirtumų tarp lyčių nėra, bet moterys Lietuvoje labiau negu vyrai pritaria medikamentų naudingumui ir nuosaikiau vertina jų riziką.“ – teigia M. Bartuškaitė. Nors Lietuvoje vaistams įsigyti dažniau reikia kreiptis į gydytojus nei, pavyzdžiui, JAV, visgi dėl klestinčios savigydos, mirtingumas nuo netaisyklingo vaistų vartojimo yra nemenkas.

Kokiomis nuostatomis remiasi informantai rinkdamiesi vaistus? Vyrai yra optimistai dėl vaistų kokybės ir pesimistai dėl farmacijos pelno siekimo. Moterys yra optimistės dėl maisto papildų vartojimo, o vyrai – pesimistai. Tačiau moterys tuo pat metu skeptiškai vertina jų naudą sveikatai. Vyrai gi mano, kad žmogaus organizmas pakankamai medžiagų gauna iš maisto. Moterys įsitikinusios vaistų nuo aukšto kraujospūdžio efektyvumu. Tarp jų populiarus aspirinas ir širdies lašai, virškinimą reguliuojantys vaistai ir žuvų taukai. Įdomu, kad vyrai mato didesnę riziką vaistų nuo peršalimo vartojime negu moterys.

Pakalbėjusi apie įvairias užčiuoptas tendencijas, pranešėja padarė keistoką išvadą, kad negali padaryti rimtų išvadų (sic!)…

Kadangi po pristatymo, kurio metu pranešėja, beje, per dažnai nusisukdavo nuo mikrofono, todėl nieko nesigirdėjo, uždaviau jai porą klausimų, tad visgi pavyko iš jos išpešti kažką intriguojančio. Paklausiau, ką ji mano apie psichoaktyvių medikamentų padidėjusį prieinamumą, kai šeimos gydytojams tapo leistina išrašytis antidepresantus? Taip pat pasiteiravau, kaip kalbėtoja vertina paplitusius susitarimus tarp klientų ir vaistininkių pirma gauti vaistus, o po to jau atnešti receptą arba iš vis be jo apsieiti?

Į antrąjį klausimą ji, mano nuostabai, atsakė, kad visai gerai, jog dėl šios šešėlinės veiklos vaistai lengviau pasiekia pacientą. Žmonės vis tiek pakankamai išmanūs, kad pasitelktų socialinį kapitalą ir apeitų biurokratinius barjerus. Dėl pirmojo man buvo paaiškinta, kad farmacijos pramonė pasiūlo netgi vaistus nuo scenos baimės – socialinio nerimo sindromo. Na o antibiotikai ir antidepresantai, pasirodo, – tai dvi grupės vaistų, kurios labiausiai tiriamos. Bartuškaitė nusprendė susprogdinti sociologinio humoro granatą, kad pataisytų įspūdį apie savo pranešimą ir jai neblogai pavyko: „Nors tai galbūt nuskambės kaip provokacija, tačiau galima kelti hipotezę, kad Danijos visuomenė yra viena iš „laimingiausių“  ne tiek dėl socialinės gerovės institucijų, kiek dėl to, kad danai bene daugiausiai suvartoja antidepresantų.“ Visada turintis ką replikuoti ir ką sukritikuoti A. Dobryninas padarė pastabą, kad tai jokia provokacija, o normali hipotezė, kurią visai nesudėtinga patikrinti. Pranešėja gavo ir priekaištą, kad neatsižvelgia į amžių, neįveda šio  kontrolinio kintamojo.

Tik dabar susimąsčiau, kad Tereškino ir Tretjakovos kritikuotas ekonominis romantinių santykių modelis irgi susijęs su farmakalizacija. Meilės rinkoje patraukliais laikomi sporto salėje išdailinti kūnai reikalauja įvairių maisto papildų, „sveiko maisto“. Moterų tarpe populiarūs lieknėti atseit padedantys preparatai. Vyrų seksualinės funkcijos pakėlimui iki pornografinio idealo taip pat prireikia medikamentų. Vadinasi romantika irgi yra medikalizuojama. Bet gal užteks kalbėti apie romantiką. Verčiau tęskime apie sveikatos sociologiją ir pereikime prie pranešimų.

Prie mikrofono stojo Giedrė Baltrušaitytė. Ji savo prezentaciją pradėjo nuo Monty Python skečo apie gimdymą, kuriame pašiepiamas medicinos dominavimas natūraliuose procesuose. Medicininės technologijos atrodo svarbesnės už žmones ir jų emocinę būklę susidūrus su jomis. Toliau Giedrė perėjo prie ligos sampratų.

Kas yra liga? Dominuojanti socialinio konstruktyvizmo prieiga medicinos sociologijoje teigia, kad tai yra socialinio samprotavimo ir socialinės praktikos produktas, kintantis laike ir erdvėje.  Medicina nebūtinai tarnauja pacientui. Ji yra ne neutralus mokslas, bet socialinės kontrolės institucija ir verslas. Sociologijoje susidaro įspūdis, kad tai bloga institucija ir ją reikia eliminuoti ar transformuoti. Tačiau kur yra sociologinės vaizduotės ribos?

Panašu, kad medicinos sociologija nuklydo į elfų šalį ir įklimpo medicinos nesėkmių, ribotumų paieškose, bet retai pastebi jos laimėjimus. Kraštutiniais atvejais medicinos sociologijos elfai prieina prie išvados, kad liga neegzistuoja – ji yra socialinis konstruktas. Ignoruojama ligos reikšmė sergančiajam. Daugiausiai strėlių iš sociologų rikiuotės atskrieja į psichiatrų gretas. Tačiau ar sociologai, supaprastindami psichiatriją iki socialinės kontrolės institucijos nesiima įteisinti sociologinio imperializmo? Jeigu sociologai aiškina, kad mokslinės ir medicininės tiesos yra socialiai konstruojamos, tai kodėl jie tampa lygesniais tarp lygiųjų? Kodėl jų tiesa teisingesnė? Gal dėl to kalti burtininkai ir paskui jų madas sekantys žmonės?

Phil Strong tikrai su šia mintimi sutiktų, nes jis dar 1979 m. pasiūlė, kad medikalizaciją kaip medicinos imperializmą puolantys žymūs sociologai (t. y. burtininkai, tokie kaip I. Illich) paskui save patraukė „žmones“ (pragmatiškus oportunistus), kurie tiesiog norėjo įtvirtinti savo discipliną, kad sukurtų ir išsaugotų sau darbo vietas. Tad nieko čia keisto, kad medicinos sociologija, kurios tyrimo objektą apibrėžė medicina, pirma užpuolė psichiatriją dėl biologizmo, o po to apskritai perėjo prie biologijos neigimo. Tai tiesiog buvo būdas tapti kritiška ir savarankiška disciplina.

O dabar pabūkime dvorfais ir pasikapstykime empirijos gelmėse. Kadangi medikai dabar propaguoja socialinį (biomedikalizacijos) sveikatos modelį, tai gali būti kad sociologai patys juos stumia į medikalizacija. Net ir interviu medikai sakė, kad kai kurie nepaaiškinami sutrikimai yra socialinės problemos, o ne medicininės.  Tačiau tai jau nėra medikų sritis.  Be to,  ir patys pacientai gali būti suinteresuoti medikalizacija, ypač reprodukcijoje. Moterys jaučiasi saugesnės, nes diagnozė atleidžia nuo socialinių įsipareigojimų, garantuoja pašalpas ir panašiai.

Turint omenyje sociologų įtarumą psichiatrų atžvilgiu, kokia visgi yra mediko galia pacientui, ypač psichikos sveikatos sutrikimų atveju? Pasirodo, kad paternalistinio gydytojo poreikis kartais tikrai yra realus. Desperacijoje ir nežinioje atsidūrusiam ligoniui reikia gydytojo, kuris prisiimtų atsakomybę, turėtų moksliškai pagrįstas žinias apie ligas ir medikų bendruomenės pripažintus įgūdžius jas gydyti. Jeigu supūliuoja apendiksas, patiriame atvirus lūžius, ištinka insultas, infarktas, kažkodėl ne pas žolininkę kreipiamės ar homeopatą, bet kviečiame greitąją medicinos pagalba ir gulamės ant operacinio stalo. Taip kad sociologams reiktų klausyti, ką kalba pacientai, o ne primesti jiems savo sąvokas. Per daug entuziastingai kritikuodami mediciną, abejodami jos autoritetu prisidedame ir prie neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai. Lėtinės ligos parodo, kad plintanti žmonių savigyda tampa jiems žalinga. Jie pasitiki savo pojūčiais ir nesikreipia į medikus, patys jaučiasi ekspertais ir dėl to dažnai nukenčia arba net miršta.

Koks šios istorijos moralas? Sociologams reikėtų susimąstyti apie tai, kokį vaidmenį sociologijos žinojimas vaidina visuomenės ir medicinos įtampose. Gana akivaizdu, kad sociologai prie šių įtampų prisideda. Reiktų pripažinti sociologinės vaizduotės ribas, neneigiant sociologinio žinojimo indėlio.

Pranešimas susilaukė A. Dobrynino komentaro. Anot profesoriaus, dar nereiktų „nurašyti“ konstruktyvistinės žiūros medicinos sociologijoje, nes ji neleidžia medicinos progresui nuvažiuoti nuo bėgių ir viso žmogaus gyvenimo paversti medicinos rinka. Iš auditorijos atskriejo dar vienas klausimas – ar medikalizacija nėra eugenika? Turbūt galima sakyti, kad taip, nors yra nuomonių, kad medicinos pažanga kaip tik veda prie žmonijos degeneracijos…

Pagaliau atėjo Vyliaus Leonavičiaus eilė pakalbėti apie mediciniškai nepaaiškinamus negalavimus postmodernistinės sveikatos sampratos požiūriu. Profesorių domina mediciniškai nepaaiškinami negalavimai, nes jie atveria begalę sociologijos problemų. Sociologija išskiria įtampas tarp medicinos ir visuomenės ir pačioje medicinoje. Ji atlieka refleksiją.

Sociologijai svarbiausias yra visuomenės sveikatos, vidutinės gyvenimo trukmės ir nepaaiškinamų negalavimų ryšys. Jai taip pat rūpi postmoderni medicinos samprata  ir normatyvinė medicina. Žinoma, dalis nepaaiškinamų negalavimų yra medicinos tyrimų trūkumo pasekmė, bet dalis yra tiesiog užtušuojanti etiketė, burtažodis. Pagrindinis teiginys: visuomenės socialinė nauda grindžiama išnaudotomis arba neišnaudotomis galimybėmis. Mediciniškai nepaaiškinami negalavimai yra šio teiginio iliustracija.

Bet kas yra tie mediciniškai nepaaiškinami negalavimai? Tai subjektyviai jaučiami tam tikri negalavimo simptomai, kuriems paaiškinti nerandama objektyvių biologinės patologijos faktų, kuriais modernioji medicina grindžia ligos diagnostiką. Kitaip tariant, mediciniškai nepaaiškinami negalavimas randasi biomedicininės sveikatos sampratos kontekste. Biomedicininis sveikatos ir ligos modelis sveikatą apibūdina ne kaip ligų, skausmo ar įvairių defektų nebuvimą, o kaip „standartinę“ ar „normalią“ biologinę žmogaus būklę. Šis modelis remiasi prielaida, jog kūnas ir protas gali būti atskiri, kūnas gali būti pataisytas kaip mašina ir jo taisymas vyksta per technologinę intervenciją. Vadinasi, biomedicininė samprata domisi ne ligoniu, bet liga.

Biomedicininis modelis redukuoja žmogų iki biologinės būtybės ir remiasi tik fiziniais duomenimis paremtais įrodymais. Tai yra protokolų medicina. Duomenys renkami sistemingai atliekant tyrimus. Tokia medicina išgydo daugiausia 60% ligonių. Likusios grupės sveikata arba laikinai pagerėja, arba atkrinta ir būna dar blogiau, arba jie visai nėra išgydomi ir miršta. Daug nepaaiškinamų negalavimų yra nurašoma psichosomatikai. Kyla klausimas: jeigu tokia medicina visgi nepatenkina visų žmonių poreikių, gal jai egzistuoja alternatyva?

Taip, ją galėtų pakeisti biopsichosocialinis sveikatos ir ligos modelis, nes jame įvedami gyvensenos ir socialinės aplinkos kintamieji. Čia svarbus pacientas. Ligos epidemiologija suvedama į gyvensenos standartus: racionalią mitybą, fizinį aktyvumą, darbo ir poilsio ritmą ir t. t. Kitaip tariant, biopsichosocialinis modelis yra tiesiogiai susijęs su visuomenės sveikata.

Pastarąją apibūdina gyvenimo trukmė. Lyginant vyrų ir moterų gyvenimo trukmės kaitą XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje nesunku pastebėti, kad Lietuvoje nebuvo išnaudotas biopsichosocialinis modelis, mat, skirtingai nei Vakarų Europoje, pas mus neįvyko XX a. paskutiniame ketvirtyje prasidėjęs gyvenimo trukmės augimo pagreitėjimas. Jeigu pagalvojote , kad čia šuo pakastas ekonomikoje, jūs esate teisūs. Pasirodo, kad biomedicina daugiausia rūpinasi skurdžių gyventojų grupių sveikata. Kadangi vėlyvuoju sovietmečiu ir vėliau lietuviai skurdo, jie neturėjo galimybės tapti biopsichosocialinės medicinos klientais. Kodėl ši medicina orientuojasi į labiau pasiturinčius? Todėl, kad norint pakeisti gyvenimo būdą reikia pinigų ir laiko sporto klubams, sveikam maistui, kokybiškai rekreacijai ir t. t.

Galiausiai prieiname prie postmodernistinės sampratos. Grupės, kurios gali gydytis postmodernistiškai, yra dar turtingesnės. Postmoderni sveikata reikalauja didelių pokyčių. Postmoderni medicina arba archisveikata (Fox) dekonstruoja kitas sveikatos sampratas, kad būtų galima prieiti prie individualaus žmogaus biologijos, jo individualios prigimties. Kadangi individas traktuojamas kaip unikalus, nustoja galioti ankstesnių medicinos sampratų normatyvumas, nes kas yra gerai vienam individui, gali būti netinkama visiems kitiems ir atvirkščiai. Jau negalima daryti apibendrinimų apie sveikatą ir ligas visai žmonių populiacijai. Nenuostabu, kad šis modelis dar vadinamas individualiąja medicina.

V. Leonavičiui neliko laiko išsamiai paaiškinti, kaip atrodytų toji individualizuota medicina. Bet tai tikriausiai būtų medicina, pagrįsta bio- ir nano- technologijomis. Individualią imuninę sistemą ligos atveju turbūt stiprintume specifiškai kiekvieno genetinį kodą ir epigenetinę aplinką atitinkančiais sintetiniais antikūnais, kurie yra skirti vienam ar kitam ligos sukėlėjui eliminuoti. Jie veikiausiai evoliucionuotų kartu su sukėlėjais, tad turėtų ryškų pranašumą prieš antibiotikus ir kitus cheminius preparatus, kuriems bakterijos ir virusai evoliucionuodami įgauna atsparumą. Taip pat būtų naudojami ir nanorobotai, kurie veikiausiai radikaliai pakeistų chirurgiją: chirurgas turbūt taptų tiesiog nanorobotų programuotoju ar manipuliuotų jais kaip dabar kad manipuliuoja chirurginiais robotais. Būtų auginami ir pakaitiniai organai iš paciento kamieninių ląstelių, su kuo ir dabar jau yra eksperimentuojama. Kadangi čia jums pateikiau dar tik „spekuliatyvią chaltūrą“, gal geriau pereisiu prie kito pranešėjo ir nebetęsiu savo dezinformacinio darbo…

Anna Lipnevič prabilo apie medicinos profesijos sociologiją. Anot jos, gydytojo profesija yra socionominė, žinių ir viena svarbiausių ekonomikos profesijų. Mediko darbo specifika lemia, kad jiems sunkiau įsidarbinti kitose srityse. Kita vertus, buvimas medicinos profesionalu suteikia aukštą socialinio kapitalo kiekį.

Ar medicinos specialybė populiari? Tikrai taip. Ypač smarkiai jos populiarumas auga LSMU ir VU, kartu su odontologija. Kitų specialybių populiarumas smunka. Kodėl renkamasi tapti mediku? Be ekonominės motyvacijos dar galioja ir naudos visuomenei motyvas,  noras padėti žmonėms, profesijos įtaka ir prestižas bei giminės tradicija.

Gydytojo profesija populiari, suteikia daug privilegijų, tad kur problema? Viena didžiausių problemų yra medikų pasiskirstymas šalių teritorijose. Visur tendencija panaši: megapoliai sutraukia daugiausia gydytojų, o periferijoje yra nuolatinis jų trūkumas. Taip kad labai svarbu visoje ES tolygiai paskirstyti gydytojus. Nors medicinos studijos brangios, tokie specialistai yra būtini valstybės gerovei užtikrinti, todėl gydytojams valstybės dėmesio niekada negali būti per daug.

Pranešėja susilaukė keleto klausimų. Pirmas klausimas buvo apie šešėlinius gydytojų atlyginimus ir pasitenkinimą darbu, na o antras – apie tai, kaip medicinos poreikis apibūdina pačią visuomenę. Prelegentė apibendrino, kad gydytojai Lietuvoje gauna ne ką mažesnį atlyginimą negu užsienyje, tačiau dažnai pritrūksta bendradarbiavimo tarp medikų. Medicinoje labai svarbus yra komandinis darbas. Rajonuose labai sunku sukurti medikų komandą, nes nėra asistentų. Vienas gydytojas, kad ir koks profesionalus negali atstoti visos medikų komandos. Kita problema provincijoje yra aparatūros ir ja naudotis mokančių asistentų stoka. Taigi, gydytojai nėra „išlepinti“, jiems tiesiog nėra sąlygų realizuoti savo sugebėjimus, todėl jie emigruoja. Į antrą klausimą buvo atsakyta gana trumpai ir taikliai: medicina populiarėja tose visuomenėse, kur daugėja sveikatos problemų. ES yra senstanti visuomenė, tad nieko nuostabaus, jog jai reikia daugiau gydytojų.

Na štai, medicinos sociologijos sekcija priėjo liepto galą. Į sceną užlipo paskutinis oratorius – LSTC doktorantas Daumantas Stumbrys. Jis išdrįso permąstyti psichoaktyvių medžiagų kontrolės politiką ir padėti kablelį po „negalima“ frazėje „bausti negalima pasigailėti.“ Kas tos psichoaktyvios medžiagos? Tai visi svaigalai ir narkotinės medžiagos, įskaitant stimuliuojančius produktus, tokius kaip kava ar energetiniai gėrimai.

Pranešėjas konstatuoja, kad dabartinė psichoaktyvių medžiagų kontrolės sistema neracionali, nes neigiamas šių medžiagų vartojimo poveikis visuomenės sveikatai nemažėja, o valstybės represinės priemonės sukelia tik daugiau neigiamų pasekmių. Kokios tos pasekmės? Apie 10% visų vyrų mirčių yra susijusios su psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Nėra įtraukiamos išorinės mirties priežastys, iš kurių pusė siejama su alkoholio vartojimu. Lietuva pagal mirtingumą dėl alkoholio ir tabako vartojimo pirmauja ES. Mūsų šalis visame kontekste išsiskiria tuo, kad mirtingumo rodikliai prasčiausi, susiję su psichoaktyviomis medžiagomis. Negana to, pas mus veši ir kriminologinės problemos. Bendrai paėmus pas mus (kartu su posovietinėmis šalimis) kalinių skaičius išskirtinai didelis.  Deja, įkalinimo įstaigos neatlieka resocializacijos arba integracijos funkcijos. Kalėjime sėdi dažniausiai tie, kurie priklauso menkiausią socialinį kapitalą turintiems. Daugiausia sėdi ne kvaišalų platintojai, o vartotojai. Kuo įkalinimas ilgesnis, tuo yra blogiau, nes žmogus darosi vis asocialesnis. Vienintelis penitenciarinės sistemos teigiamas poveikis yra tas, kad jie ilgiau izoliuojami nuo visuomenės ir taip apribojama jų grėsmė.

Minėtas problemas Daumantas siūlo spręsti racionalizuojant sistemą. Psichoaktyvių medžiagų kontrolės politika turėtų remtis žalos minimizavimu. Medžiagos turėtų būti įtraukiamos į draudžiamus sąrašus remiantis tarptautine konvencija, kurioje pagrindinis kriterijus yra žala. Ji gali būti fizinė, psichologinė (priklausomybės stiprumas) ir socialinė. Žalą galima įvertinti naudojant Davido Nutto pasiūlytą psichoaktyvių medžiagų skalę, kurioje nuo 0 iki 3 balų įvertinama kiekvienos medžiagos žala pagal jau minėtus tris kriterijus. Kiekvienas kriterijus dar gali būti padalintas į tris sub-kriterijus ir įvertinimo tikslumas dar padidintas. Pasak to paties Nutto ir bendraautorių tyrimo, alkoholis pagal sukeliamą žalą nusileidžia tik heroinui ir kokainui, tačiau į alkoholio vartojimą paprastai žiūrima daug atlaidžiau. „Saikingas“ vartojimas netgi laikomas norma.

Eilinį kartą nesuturėjęs savo „alfa patino“ dispozicijos Dobryninas uždavė retorinį klausimą: „Mokslininkai nustatė, kad cukrus yra psichoaktyvi medžiaga. Tai ir jį reiktų uždrausti?“

Stumbrys it stumbras stovėjo tvirtai ir nepasidavė uragano „Aleksandras“ verčiamas iš koto. Jis replikavo, kad visos medžiagos turi būti traktuojamos pagal vienodus kriterijus, net jei tai yra cukrus. Kova su jų vartojimų turėtų būti nukreipta į prevenciją ir gydymą, dekriminalizavimą ir prieinamumo mažinimą. Reiktų baudžiamąją atsakomybę už jų vartojimą pakeisti administracine[1].

Tačiau patyrę sociologijos vilkai nepasidavė. Zenonas Norkus driokstelėjo iš savo juoko patrankos: „Kas būtų, jeigu vyrai nustotų gerti? – Neliktų 40 % biudžeto pajamų!“

Daumantas nepasimetė ir tokiu atveju pasiūlė drausti daugiau medžiagų, kad biudžeto pajamos nemažėtų. Kita vertus, jis pasiūlė keisti požiūrio kampą. Jeigu žmonės mažiau gers, jų sveikata gerės ir biudžeto lėšų susitaupys, nes mažiau bus darbo gydytojams.

Tačiau sidabraplaukis sociologijos gražuolis (čia apie Dobryniną, žinoma) pranešėjo nepaliko ramybėje ir replikavo šitaip: „Jeigu  dabar geriantys vyrai negertų, tai jie vairuotų brangius automobilius ir užimtų mūsų akademinius postus. Taip kad, mielieji, alkoholio vartojimas yra labai  gera socialinės kontrolės forma.“

Į šia repliką galima buvo atsakyti tik šypsena, todėl Stumbrys čiupo paskutinius du Norkaus klausimus. Jie buvo tokie: „Ar skirtingose socialinėse grupėse vienodas tas vartotojų skaičius, ar ne?“ ir „Ar legalizacija jų nepadaugins?“ Atsakė trumpai: „Ne ir nežinau.“ Tai tiek…

Kaip manot, kas vyko toliau? Ogi sociologijos miško valdovai ilgai nelaukę išrūko automobiliu prie molo, paveizėt į jūrą. O aš susidrovėjau ir kartu nepasiprašiau. Iš pradžių pasiėmiau kuprinę ir išėjau link Senato salės, kur mačiau berželius fotografuojantį Dobryniną. Tačiau man mįslingai nepavyko atidaryti pastato, kur yra Senato salė, durų ir grįžau atgal. Bet ir gerai, nes einant man toptelėjo, kad po pietų pertraukos turėsiu galimybę padaryti interviu su Liutauru Kraniausku. Pamėginau susisiekti su Milda, kuri buvo mane įpareigjusi tą dalyką atlikti,  ir pranešti gerąją naujieną, kad galbūt pavyks tą padaryti. Iš pradžių ji neatsiliepė, o po to paaiškėjo, kad ji prie jūros!

Pasirodo, vienai sociologų grupei ką tik išėjus į rytinę sesiją, o kitai grupei dar likus miegoti, ji atsikėlė, nes pajuto jūros šauką ir buvimo vienumoj prie jos trauką, ir persikėlė prie jūros, kur papuryčiavo su paukščiais (teksto pradžioje esanti nuotrauka kaip tik apie tai) ir valandą vaikščiojo pajūriu sutikdama vos kelis, ir tai nuogai besimaudančius žmones.

Pagalvojau sau: „na ir gerai, dabar galėsiu sėkmingai pavaizduoti, koks aš darbštuolis ir šaunuolis.“ Išsitraukiau kompiuterį, instaliavau „Cubase“ programą ir laukiau savo aukos, kurią visgi pavyko prigriebti! Rezultatą pamatysite mėnesio bėgyje.

Tada jau paskambinau Mildai ir pagaliau pranešiau, kad misija įvykdyta! Vėliau prie aulos materializavosi ir pati Milda. Nuėjome į Senato salę ir dar spėjome pasiklausyti R. Žiliukaitės bei J. Subačiūtės. Maloniai nustebino ankstesnį vakarą sutikto Socialios sociologijos gerbėjo Giedriaus apsilankymas politikos sekcijoje. Deja, iš paskutiniųjų dviejų pranešimų miglotai ką nors prisimenu, tik tai, kad po paskutiniojo pranešimo prasitęsė diskusija apie Žiliukaitės pristatytą temą apie amžiaus įtaką dalyvavimui rinkimuose. Dobryninas ypač aktyviai diskutavo, bet neatsiliko ir Norkus, kuris jai rekomendavo paskaityti kažkokio estų sociologo panašų tyrimą kaip ir jos. Tiesa, Vilkei išsprūdo linksma replika: „jeigu jau amžiaus kintamasis tiriamas, tai gal ir klimato kintamąjį įveskime? Nu aš čia visai rimtai.“ Tada jau Milda man į ausį replikavo apie Montesquieu klimato teoriją, kuriai visai pritaria. Bet to klausytojams nebuvo gana, ypač vyresniems, kuriems užėjo prisiminimai apie jų politinį dalyvavimą Sąjūdžio laikais. Konferenciją tikrai jau buvo pats metas baigti, nes dar minutė ir visas reikalas būtų virtęs audringu idėjų turgumi, kur diedukai ir bobutės rėkia ne „bulvės!” ar „karštai rūkyti unguriai!“, bet „vakarykštė geografinė sociologija!“, „tinklaveikos siūlai, kam tinklaveikos siūlų!?“ arba „kokybiškos konstruktyvistinio šamoto plytos!“. Taip kad spėriai visi išsinešdinome iš salės ir kriukis buvo baigtas.

Pakeliui į Aulą atsisveikinimui Milda visiems išdalino pajūryje surinktas kriaukles, kaip įrodymą, kad tikrai buvom Klaipėdoj. Man už produktyvumą kliuvo didžiausia! Tada vėl užkandome, atsigėrėme, išklausėme Aušros Maslauskaitės padėkos Kraniauskams ir kitiems organizatoriams. Pusiau rimtai buvo pasiūlyta kitąmet rengti konferenciją užsienyje, visiems draugiškai paskraidant „Ryanair“ lėktuvu kur nors ten, kur šilta… Bet kadangi traukinys šikančių nelaukia, paspaudžiau rankas seniems ir naujiems pažįstamiems, nutipenau geležinkelio stoties link.