Rūta Ruolytė-Verschoore: Man disertacijos rašymo etapas buvo askezės, susikaupimo ir atsiribojimo nuo išorinio pasaulio metas

Šiandien kviečiame apsilankyti disertacijos rašymo užkulsiuose. Trumpoje ekskursijoje – kolegės Darjos Lyzenko interviu su prieš mėnesį darbą “Neįgaliųjų studentų dalyvavimas Lietuvos aukštosiose mokyklose” apsigynusia Rūta Ruolyte-Verschoore. Kitus mini-interviu su Socialios sociologijos kalbintais jaunaisiais socialinių mokslų daktarais galite rasti čia, čia ir čia. 

Rūta Ruolyte-Verschoore, Gabijos Kuzmaitės nuotrauka.

Rūta, trumpai papasakok, apie ką rašei disertaciją?

Jeigu trumpai, tai mano disertacija apie tai, ką ir kaip neįgalieji studentai daro patys, kad pasigerintų studijų sąlygas, kad studijos aukštosiose mokyklose taptų labiau prieinamos skirtingą negalią turintiems asmenims. Stengiausi atsakyti į klausimus, kokiais būdais neįgalieji įgyvendina savo veiksnumą, gerindami studijų sąlygas? Kokie veiksniai daro įtaką neįgaliųjų studentų dalyvavimui – kas skatina ar apriboja jų veiksnumo, gerinant studijų sąlygas, įgyvendinimą? Kaip keičiasi pačių neįgaliųjų studentų tapatumas priklausomai nuo jų dalyvavimo tokioje veikloje?

Kokie atlikto tyrimo rezultatai nustebino Tave labiausiai?

Tiesą sakant, nėra lengva atsakyti į šį klausimą, nes per tiek laiko susigyvenau ir perleidau per save visus tyrimo rezultatus, jie tapo mano žinojimo dalimi. Galiu pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyriau tyrimo įgyvendinimo metu. Pradžioje mane stebino tai, jog neįgalieji studentai sakydavo, jog jie nesijaučia neįgaliaisiais arba savęs netraktuoja kaip neįgaliųjų. Stebino tai, kad nemažai neįgaliųjų minėdavo, jog nenori bendrauti su kitais neįgaliaisias dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jie nori daugiau bendrauti su įgaliaisiais, nemėgsta pavydo, kuris egzistuoja neįgaliųjų bendruomenėse arba nemėgsta kitų neįgaliųjų skundimosi ir t.t. Gal labiausiai stebino tai, jog nemažai neįgaliųjų yra patenkinti dabartinėmis studijų sąlygomis, kurios, palyginus su užsienio šalimis, dar yra pradinėje vystymosi stadijoje. Visą laiką galvodavau: “kodėl Jums užtenka tik to, kas yra, negi Jūs nežinot, kad gali būti ir geriau, kad Jums tai priklauso, kad tai egzistuoja?” Aišku, čia jau būdavo mano vidiniai apmąstymai. Prisimenu dar vieną įspūdį palikusį informantą. Kalbėjomės su juo apie karjeros projekcijas, ateities planus ir jis paminėjo, jog jo tikslas kitiems metams – kad prie jo atlyginimo prisidėtų dar vienas nulis (jis yra įkūręs savo įmonę). Buvau maloniai nustebinta ir įkvėpta jo pagrįstų ambicijų.

Kas buvo sunkiausia rašant disertaciją, o kurie etapai praėjo sąlyginai lengvai?

Sunkiausia tai, kad nuo pirmo kurso žinai, kad turėsi parašyti tą DISERTACIJĄ, vadinasi, jau nuo pirmo kurso apie tai mąstai, tą žinai ir šis žinojimas yra kaip akmuo, kurį visur ir visada tuos keturis metus nešiojiesi su savimi – darbo ir nedarbo metu, kelionėse, per šventes, laisvalaikio metu. Šis žinojimas apipintas nerimu, kuris yra ištransliuojamas akademinėje erdvėje: “jau laikas rašyti, kada rašysi, kiek jau parašei, dar nepradėjai? O kodėl nepradėjai? Kada pradėsi? O, čia per mažai ar per daug…?” Tokiu būdu, tu žinai ir tu išgyveni nerimą. O darbas yra tik darbas – vieną užtrunka padaryti greičiau, kitą – lėčiau, bet vistiek tu jį padarai. Ir rašymo metu man būdavo svarbiausia atsiriboti nuo emocijų, negalvoti, kas ką pasakytų, kaip įvertintų, kritikuotų. Tiesiog – kiekvieną dieną dirbti ir nustumti šalin nerimą. O kas praėjo pakankamai lengvai? Gal egzaminai, tyrimas. Bet čia turbūt nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, nuo asmeninių interesų, pomėgių, pavyzdžiui, man labai patiko tyrimo procesas ir duomenų analizė, man tai buvo malonu – turbūt dėl to ir ėjosi lengviau. Taip pat sunkus tas emocinis momentas, kad reikia rašyti, kad, atrodo, kažkas turi būti “ohohoho”, o po to, kai rašai, po truputį po truputį ir gimsta darbas, susiejamos idėjos. Bet šiaip būdavo, kad ir pats nešiojiesi disertacijos rašymą kaip akmenį ir dar tokia ore tvyranti slėgimo atmosfera, kad “reikia reikia reikia”, “kada kada kada”.

Kaip jauteisi disertacijos gynimo išvakarėse? Kaip ruošeisi? Kokios mintys sukosi galvoje?

Paties gynimo išvakarėse tai jaučiau ramybę ir dėkingumą, tačiau prieš tai išgyvenau įvairius jausmus. Įdomus etapas disertacijos rašyme buvo tada, kai jau pradėjau gauti recenzijas ir reikėjo taisyti. Taip pat buvo įdomu gauti recenzijas pačiam gynimui. Užtai aš pradėjau ruoštis gynimui prieš kokios pusantros savaitės, kai jau pradėjau gauti recenzijas. Tiesiog sugrįžau prie pačios disertacijos, paskaičiau papildomai kai kuriuos naudotus ar naujus šaltinius, permąsčiau savo darbo eigą, mąstymo procesą, vertybes, kuriomis rėmiausi. Mintyse kalbėjausi su komisijos nariais, diskutavau su jais [šypsosi]. Ruošimosi etapas buvo darbas su savimi: nuo vidinių baimių, silpnumo iki savo stipriųjų pusių įsivardinimo, pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės. Tai buvo ir asmeninės ir profesinės refleksijos metas – apmąstyti keturis metus, kuriuose buvo visko, pilna amplitudė – žinių, patyrimų, jausmų ir išgyvenimų.

Kaip jauteisi pirmą savaitę po apsigynimo? Kaip stengeisi panaudoti atsiradusį laisvą laiką? 

Pajutau palengvėjimą. Tiesiog kažkaip lengviau ir tai labai geras ir ilgai lauktas jausmas. Apsigynimą suvokiau kaip faktą, bet iki galo įsisąmoninti reikia daugiau laiko. Gal kai atsiimsiu diplomą [šypsosi]. O laisvo laiko aš nelabai turėjau, kažkaip buvau įsivažiavusi į darbinį ritmą ir nuo pat pirmadienio pradėjau dirbti kitus darbus, ir tik galvojau, kaip čia viską suspėti. Buvau pavargus, po to susirgau –  tai tada savaitę ilsėjausi sveikdama.

Ką galėtum patarti tiems, kurie svarsto apie studijas doktorantūroje?

Pirmiausia, reikia tikrai jausti, kad traukia pats mokslas. Antra, atsisakyti iliuzijos, kad galėsi sau ramiai studijuoti ir šalia dirbti kitą darbą, pavyzdžiui, kaip bakalaure ar magistre. Ne, jeigu nori tikrai parašyti darbą, kuris būtų geras, kokybiškas (pirmiausia prieš save, o po to ir prieš kitus), jeigu nori nesusigadinti fizinės ir psichinės sveikatos, reikia daug laiko. Aišku, pasiseka tiems, kurių darbas tiesiogiai susijęs su jų disertacija, tuomet viskas tvarkoj.

O ką patartum esamiems doktorantams?

Tikėti savimi, kad tikrai parašysi disertaciją bei įvykdysi kitus doktorantūros įsipareigojimus. Tą tikėjimą procese lengva pamesti… Svarbu susikurti savo darbinę discipliną, susistruktūruoti laiką ir nuosekliai dirbti. Ir vengti tokių aplinkų, kurios išmuštų iš vėžių, kurios išmuštų pasitikėjimą savimi ar papildomai sukeltų daugiau nerimo. Man disertacijos rašymo etapas buvo askezės, susikaupimo ir atsiribojimo nuo išorinio pasaulio metas. Aišku, keturis metus tai nereikia atsiriboti, bet jau paties rašymo metu – turbūt kitaip būtų sudėtinga.

Gal gali pasidalinti savo ateities planais?

Dešimt praėjusių metų turėjau planą, ką po ko darysiu, kur noriu studijuoti, dirbti. Dabar – plano neturiu. Išbandysiu kitą metodiką – plaukti pasroviui, šokti su gyvenimu, priimti tai, ką jis duoda. O po dešimties metų atliksiu lyginamąją analizę, kuris metodas buvo sėkmingesnis [šypsosi].