Savižudybės sociologija: ko nesuprato Lietuvos suicidinių srovių komentatoriai?

Ne, tai nėra dar vienas tekstas apie V. Š. mirtį. „Niekada nebuvau didelis V. Š. talento gerbėjas, todėl apie jį nekalbėsiu. Jeigu jau pykstate, kad kažkas negerbia jo talento, tai galite toliau neskaityti – ne raudotojams šis tekstas. O kitiems galiu pasakyti, kad man savižudybės tema įdomi, nes esu su jomis susidūręs iš arti.“,- sako mūsų bičiulis Antanas Voznikaitis ir dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais savo sociologiniais pagromulojimais apie savižudybes. Tekste susidursite su E. Durkheimu, P. Bourdieu, A. Tereškinu, psichikos sveikatos institucijomis, statistika, o pabaigoje dar pagiriamas žodis suicidinių srovių komentatoriams!

Pirmas dalykas, kuris man krito į akis iš lavinos straipsnių ir laidų apie užpraėjusios savaitės suicidinį įvykį yra tas, kad komentatorių nuomonės apie savižudybę buvo tiek skirtingos, kad susidarė įspūdis, jog kiekvienas kalba apie vis kitokią savižudybę. Komentatoriams, deja, atrodo, kad jie visi kalba apie tą patį – nė velnio! Belieka nuliūdinti komentatorius ir pasakyti, kad sociologai savižudybę skirsto į skirtingus tipus, tad nėra taip viskas paprasta, kaip jums atrodo.

Pasak sociologijos klasiko Emilio Durkheimo, savižudybės tipai yra keturi: egoistinė, altruistinė, anominė ir fatalistinė. Egoistinė savižudybė įvyksta tada, kai žmogus jaučiasi už savo gyvenimą atsakingas tik prieš save patį, o jeigu tas gyvenimas pagal jo lūkesčius atrodo nenusisekęs, jam tada lengva pasirinkti savižudybę. Altruistinė savižudybė nutinka tada, kai žmogus nusižudo aukodamasis dėl kitų žmonių ar verčiamas tradicijos, pareigos. Tipiški pavyzdžiai būtų savanoriškas karių gyvybės aukojimas dėl savo būrio ar šalies, laivo kapitono nusiskandinimas su laivu, samurajaus savižudybė, Pilėnų susideginimas. Anominė ⁱ savižudybė yra žudymasis dėl to, kad visuomenėje gyvenimas tampa antraeile vertybe. Kitaip tariant, gyvybė nustoja savo šventumo, o savižudybė – nuodėmingumo. Fatalistinė savižudybė – kai žudomasi iš nevilties ar protesto, nes neįmanoma atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, prievartą ir pan. Tipiški pavyzdžiai būtų susideginę budistų vienuoliai, Romas Kalanta arba tas niūrus variantas, kai moterys, kurios slepia savo nėštumą vėliau nužudo naujagimį ir nusižudo pačios. Tokie tad keturi savižudybių tipai, tarp kurių esama ypatingo ryšio.

Durkheimui savižudybių tipai ir savižudybių lygis atrodo susiję su visuomenės organizacijos tipais, o juos apibūdina socialinis sutelktumas ir darbo pasidalijimas. Jeigu darbo pasidalijimas organiškas (sudėtingas, diferencijuotas), o visuomenė išsiskaidžiusi, nesusitelkusi, tai žmonės labiau žudysis ir dominuos egoistinės bei anominės savižudybės. Jeigu visuomenė bus labiau sutelkta, o darbo pasidalijimas bus mechaninis (visi dirbs panašius darbus), tai savižudybių bus mažiau ir dominuos altruistinės bei fatalistinės. Nesunku suprasti, kad pirmasis tipas yra šiuolaikinė pramoninė liberali demokratija, o antrasis – archajiška ir autoritariškai valdoma žemdirbiška visuomenė.

Iš visų tipų tik altruistinė savižudybė turi teigiamą pareigos ir pasiaukojimo atspalvį, o jos vengimas ir elgimasis priešingai sukelia neigiamą reakciją, pvz., kai iš skęstančio laivo kapitonas išsinešdina pats pirmas. Sunkiausia pateisinti egoistinę savižudybę, nes kiti žmonės, susipažinę su nusižudžiusiojo ar ketinančio žudytis gyvenimo istorija paprastai įžvelgia daugybę konstruktyvių pasirinkimų ir išeičių, kurioms buvo ar yra aklas žmogus, pagautas šitos „suicidinės srovės“, kaip pasakytų Durkheimas. Deja, egoistinė savižudybė yra ir labiausiai paplitusi.

Psichologiškai žiūrint, egoistinės savižudybės scenarijuje esminis dalykas yra individo matymo lauko susiaurėjimas. Eilinis žmogus gana blaiviai vertina savo galimybes visuomenėje pasiekti kažkokią trokštamą ir sunkiai pasiekiamą poziciją. Jis ar ji dažniausiai mato daug skirtingų kelių savo tikslams pasiekti. Kai žmogus ima galvoti apie savižudybę, dažniausiai tai reiškia, kad jo regėjimo laukas susiaurėjo ir jis mato tik dvi galimybės: norų išsipildymas arba mirtis. Jeigu „langelis“ pasiekti tikslą atrodo mažas, tai belieka tik nusižudyti. Kompromisams šiame ankštame pasaulėlyje vietos nėra. Kitaip tariant, „sveikas“ žmogus turi panoraminį regėjimą, o depresijon puolęs – tunelinį.

Ką Durkheimas pasakytų apie Lietuvą? Jis veikiausia konstatuotų, kad tarpukario Lietuvos kaimas atitinka mechaninio solidarumo visuomenę, o miestas – organinio solidarumo visuomenę. Prieš pat karą savižudybių skaičius mieste veikiausiai augo dėl nestabilios politinės ir ekonominės padėties. Sovietmečiu buvo prievarta vykdoma urbanizacija ir industrializacija, o kaime vyko kolektyvizacija bei rezistencinė partizanų kova, tad kaimo visuomenė galiausiai patyrė dezintegraciją. Dėl to savižudybių skaičius kaime išaugo penkis kartus, kai mieste jų lygis išliko panašus kaip tarpukariu. Atkūrus nepriklausomybę savižudybių rodiklis ir kaime ir mieste daugmaž kinto pagal šalies ekonomines ir, veikiausiai, migracijos tendencijas, kadangi migracija leido išvengti materialinio nepritekliaus ir „ekonominės“ savižudybės.

Kalbant apie dabartį, reiktų pridurti, kad miestuose savižudybių mažiau ne tik dėl to, kad juose daugiau galimybių įsidarbinti ir kad lengviau rasti bendraminčių, su kuriais galima užsiiminėti bendruomeniška veikla. Juose taip pat yra geresnis priėjimas prie išsilavinimo, psichologinės pagalbos ir medikamentų. Visa tai miestiečiams leidžia rasti kebliose gyvenimo situacijose daugiau išeičių ir sulaukti pagalbos iš kitų žmonių (tiek iš draugų, tiek ir iš specialistų) nei tuštėjančiame kaime.

Kita vertus, pagalbos prieinamumas dar nereiškia, kad ja bus pasinaudota. Kadangi pačiam teko išbandyti tiek individualią, tiek ir grupinę psichoterapiją, galiu pasakyti, kad vyrai tikrai daug rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos. Pasak psichiatrų ir psichologų, su kuriais teko bendrauti, yra gana sunku sudaryti grupę, kurioje būtų lygus vyrų ir moterų skaičius. O ir tie vyrai, kurie prisiverčia kreiptis pagalbos, iš pradžių neigia, kad jiems jos reikia. Jie, neva, lankosi grynai dėl įdomumo… Negana to, vyrai yra iš anksto įsitikinę, kad niekuo ta terapija nepadės. Toks požiūris tikrai nesumažina vyrų pirmavimo savižudybių srityje.

Artūro Tereškino knygoje „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ pateikiamas paaiškinimas, kad vyriškumo kultūra verčia juos apsišarvuoti apsimestiniu stiprumu, į iškilusius iššūkius reaguoti drastiškais būdais, dažniausiai fizine ar psichologine prievarta prieš kitus, ir svarbiausia – save patį. Kadangi vyrai nuo mažens yra mokomi vengti emocijų, jas slėpti, kad atrodytų tvirti ir nepažeidžiami, jie, deja, išsiugdo menkesnį gebėjimą suprasti savo emocijas, reflektuoti juos neraminančią patirtį. Tokiu atveju emocijos lieka proto visiškai nevaldomos ir priveda prie tokių drastiškų sprendimų kaip savižudybė.

Kita vertus, pati visuomenė iš vyrų reikalauja nepažeidžiamumo, juokiasi iš jautrių ir vyrų ir t. t. Nors paprastai manoma, kad moterys dažniau serga depresija negu vyrai, tačiau visai tikėtina, kad vyrai tiesiog nesuvokia ar neigia savo ligą ir nesikreipia pagalbos. Šitokią išvadą pasufleruoja ir tas faktas, kad jie gerokai jautriau išgyvena ekonominius pakilimus ir nuosmukius negu moterys. Kaip matome diagramoje (pav. 2), vyrų savižudybių skaičius „banguoja“ panašiai kaip ekonomika, o moterų savižudybių lygis – santykinai pastovus. Kadangi gyvename pasaugų sektoriaus dominuojamoje ekonomikoje, moterims yra daugiau šansų susirasti darbą nei vyrams, nesvarbu, kad jis nebūtinai yra gerai apmokamas. Ši tendencija ypač išryškėja, kai ekonominės krizės metu susitraukia tradiciškai vyrus įdarbinantys ekonomikos sektoriai: statyba, gamyba ir pan. Taigi, vyrams objektyviai sumažėja šansų tapti šeimos maitintojais ir dominuoti visose gyvenimo srityse. Dėl to jie ima dominuoti savižudybių, nusikalstamumo ir panašioje „probleminėje“ statistikoje.

Kaip pasakytų Pierre Bourdieu, vyrus slegia jų pačių dominavimas. Deja, savižudybės atveju tas vyrų dominavimas panašesnis į kontrolės iliuziją. Savižudybė visgi nėra „gyvenimo paėmimas į savo rankas“, tai greičiau gyvenimo paleidimas iš rankų. Čia aš negaliu sutikti su Mykolo Plesko (geriau žinomo kaip Kleckas ar Buržujus) mintimi, kad pakelti prieš save ranką būnant blaiviu yra didžiulė drąsa. Geriausiu atveju tai yra momentinė drąsa, laikinas drąsos protrūkis, kurio žmogus po to gailisi, jeigu lieka gyvas. Visgi lengviau yra sukaupti drąsos vienkartiniam kvailam poelgiui, negu drąsiai gyventi kasdien, didvyriškai ar didmoteriškai reaguojant į visuomenės pametėtus iššūkius arba valdant savo emocines audras. Nors Lietuva išlieka antra pagal savižudybių skaičių šalis pasaulyje, visgi galima pasidžiaugti, kad su atsigaunančia ekonomika savižudybių skaičius vėl mažėja. Tačiau vargu ar Lietuvos vyrai nuo to tampa atsparesni savižudybei ir vėl užėjus sunkmečiui neskubės pasitraukti iš gyvenimo.

Įdomu, kad Lietuvoje daugiau žudomasi (31,2) ⁱⁱ nei žūvama autoavarijose (30,5), bet autoavarijoms visgi yra skiriamas kiek didesnis visuomenės dėmesys negu savižudybėms. Aišku, kad nei viena, nei kita mirties priežastis negali lygintis su, tarkime, koronarine širdies liga (233,7), todėl galima sutikti su skeptikais, kad savižudybė tikrai nėra opiausia socialinė (ar visuomenės sveikatos) problema – yra opesnių.

Tačiau su psichologinės pagalbos skeptikais visgi negalima iki galo sutikti. Nelabai įtikimai skamba jų argumentas, kad psichiatrijos institucijos, psichoterapijos klinikos ar pavieniai psichoterapeutai yra būtinai visuomenės status quo palaikanti grupė, kuri visas visuomenės problemas suverčia pačiam individui ir viską bando išspręsti individo lygmeniu. Į šias institucijas galima žiūrėti ne tik Foucault analizės rėmuose, kaip į modernios visuomenės įrankius, kurių latentinis (paslėptas) tikslas yra disciplinuoti maištaujančius individus. Į jas galima pažiūrėti ir durkheimiškai, kaip į rinkos ekonomikos ir modernios visuomenės sugriautų tradicinių bendruomeninių ryšių komercializuotą pakaitalą sunkiems gyvenimo atvejams. Žinoma, pakaitalas ir lieka pakaitalu. Psichologas jums neatstos artimų draugų trūkumo ar jus palaikančios bendruomenės.

Kita vertus, matant tik psichikos sveikatos institucijų potencialą išsigimti ar atlikti vien tik socialinės kontrolės funkciją, galima prieiti prie išvados, kad tokia pagalba niekam nereikalinga, neveiksminga ir net pavojinga. Aišku, kartais taip ir yra, ypač jeigu iš psichoterapeuto laukiama atsakymų į visus gyvenimo klausimus ir norima, kad jis ar ji už pacientą išspręstų visas jo problemas. Tačiau visai specialistų pagalbos atsisakyti būtų tas pats, kas nutarti, jog susilaužius koją nereikia jos gipsuoti – vis tiek kažkaip sugis, kad ir kreivai… Beje, psichologai ir patys labai skeptiškai žiūri į psichodiagnostinius testus, medikamentus arba aklą sekimą jų pačių patarimais, todėl nemanau, kad vertėtų jų bijoti. Be to, žmonių tikrai nereikia papildomai gąsdinti psichoterapija – jie ir taip jos bijo, nes visuomenėje atskleistas terapijos faktas individui uždeda stigmą. Pavyzdžiui, žmonės vengia terapijos grupių ne tiek dėl to, kad bijo atsiverti svetimiems, kiek dėl baimės joje sutikti pažįstamą žmogų, ypač iš darbovietės. Klientai būgštauja, kad už grupės ribų jiems bus uždėta „psichikos ligonio“ stigmą, todėl juos išmes iš darbo, išjuoks, pažemins ir t. t. Tačiau tokiu atveju galioja taisyklė, kad vienas iš pažįstamų privalo pasitraukti iš grupės, todėl šiuo požiūriu tikrai nereiktų bijoti grupinės psichoterapijos. Galų gale, atsiverinėti irgi niekas neverčia. Į terapiją galima eiti ir vien tam, kad bent jau kurį laiką pakeisti gniuždančią socialinę aplinką. Teko matyti variantų, kai žmonės ateina tiesiog nusnūsti, bet ir tai juk yra geriau negu nieko.

O šiaip, jeigu jau pasiryžote terapijai, reikėtų susivokti, kad terapeutas ar terapinė grupė yra trumpalaikiai pagalbininkai, saugios bendruomenės simuliacija, taigi tik trumpalaikis ramstis ar ribotas sudėtingo realaus socialinio gyvenimo pakaitalas. Svarbiausias dalykas yra tai, ar ta terapija pakeičia jūsų kasdienį mąstymą, elgesio įpročius konstruktyvesne linkme. Tenka pripažinti, kad gana dažnai žmonės neišnaudoja terapijos galimybių, nes ima apsimetinėti prieš terapeutą ar terapinę grupę, jog viskas tapo stulbinamai geriau. Aišku, kad yra ir prastų terapeutų, yra ir piktnaudžiaujančių savo galia psichiatrų. Taip pat egzistuoja ir populiarioji psichologija, netgi pseudopsichologija, pagrįsta viešųjų ryšių bei marketingo industrija, kuri smarkiai prisideda prie savižudybių skatindama vartotojišką kultūrą, sėkmės kultą ir t. t., o šie veiksniai toliau skaldo visuomenę, skatina individus susvetimėti. Tačiau jeigu jau visuomenė pati sukelia psichikos sutrikimus, asmenybines problemas, pati skatina savižudybes, tai gal geriau būtų pasinaudoti jos pačios siūloma pagalba negu nepasinaudoti? Gal tik terapiją reikėtų perorientuoti nuo tikslo individą pritaikyti prie visuomenės link individo sugebėjimo joje išgyventi ir ją galiausiai pakeisti, susivienijus su savo bendraminčiais. Ir man čia labai norėtųsi iniciatyvos „iš apačios“, daugiau komunitarizmo ar libertarinio socializmo impulsų, skatinančių savanorišką kolektyvinį veiksmą… Džiugu, kad šitas mano noras jau yra iš dalies įgyvendintas: būtent telefoninės psichologinės pagalbos (vyksta ir skype programa) tarnybos yra viena iš tokių iniciatyvų „iš apačios“. Apie tai savo atsake N. Vasiliauskaitei rašo ir Paulius Skruibis, kuris yra „Jaunimo linijos” direktorius, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas.

Paburnojimo pradžia

O dabar norėčiau tarti pagiriamąjį žodį kai kuriems Naujosios Kairės ir liberalų komentatoriams. Mieli socialiniai kritikai, man smagu žiūrėti, kaip jūs kovojate už negatyvią individo laisvę nutraukti savo gyvybę, bet ar jūs nepagalvojate, jog pozityvi laisvė gyventi taip, kad nereiktų žudytis yra gerokai labiau ribojama nei pirmoji, tiek ir autoritariniuose, tiek ir demokratiniuose kraštuose. Nepykite, bet jūsų postringavimai apie tai, kaip visiškai racionaliai žmonės nusprendžia žudytis labai jau primena tiesiog naudojimąsi proga pareklamuoti savo ideologiją. Įdomu, kur jūs padedate utilitaristinę etiką, pagal kurią tas racionalus individas turėtų suskaičiuoti ar jo kančios sumažinimas bus didesnis negu kančios kitiems sukėlimas? Galų gale, negaliu atsigrožėti kaip tarp eilučių jūs rimtu veidu lyginate Šaprą (nepaisant visų jo nuopelnų?) su Romu Kalanta ar susideginančiais Tibeto vienuoliais? Žinot, mano tėtis irgi susirado meilužę, prasigėrė, o tada padarė avariją, susiluošino, padavė skyrybų ir pasikorė – visai tipiškas pavyzdys, tik vargu ar racionalaus pasirinkimo. Iš plikės jis gal ir buvo panašus į Tibeto vienuolį, bet poelgių kilnumu – nelabai…

Jūsų priešininkai – dešinieji radikalai mane nudžiugino savo panieka savižudžiams. Jie, regis, nesupranta, kad savižudžiams jau vis vien, tad panieka kliūva netektį patyrusiems artimiesiems. Linkiu šiems kritikams perskaityti Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės“ ir suprasti, ką turiu omenyje. Pasiryžusių žudytis panieka irgi neatkalbėsi, o tik patvirtinsi jiems, kad jie yra nevykėliai, vadinasi teisingai nusprendė nusižudyt. Geriausia, ką galima padaryti, yra išklausyti žmones ir pamėginti suprasti, kodėl jie taip elgiasi užuot grūmojus kumščiu. Kai nebėra kam išklausyti, lieka tik psichologinės pagalbos tarnybos, o tikintieji turbūt pasikalba su kunigu. Gal ir filosofai galėtų užsiimti konsultacija, o savo įstaigą pavadinti „Ontologijos klinika“ (t. y. Būties klinika)?

Pabaigoje rekomenduoju susirengusiems žudytis paklausyti The White Stripes kūrinėlio „Little Acorns“, kuriame siūloma iš depresijos liūno lipti savo dideles problemas suskaidant į mažesnes ir sprendžiant tas problemėles po vieną. Muzika gal ir nepraskaidrins jums nuotaikos, bet žodžiai galbūt paskatins cezariškai skaldyti ir valdyti savo rūpesčius?!

PABURNOJIMO PABAIGA

________

Literatūra ir šaltiniai:

Durkheim, É. (2002) Savižudybė: sociologinis etiudas. Vilnius: Pradai.

Leonavičius, V. (2005) Emilis Durkheimas in Leonavičius V., Sociologijos teorijos (p. 56-75). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Tereškinas, A. (2011) Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos.

LeDuc Media. (2011). Coronary Heart Disease. Žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d. iš World Health Rankings
LeDuc Media. (2011). Road Traffic Accidents. Žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d. iš World Health Rankings
LeDuc Media. (2011). Suicide. Žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d. iš World Health Rankings
Valstybinis psichikos sveikatos centras. (2012 m. sausio 10 d.). Savižudybių dažnis Lietuvoje 1930-40 ir 1986-2011 metai 100 000 gyventojų. Žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d.
Valstybinis psichikos sveikatos centras. (2012 m. rugsėjo 25 d.). Savižudybių dinamika miestuose ir kaimuose 1930-40 ir 1980-2011 metais 100 000 gyventojų. Žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d.

i Anomijos būsena reiškia, kad tam tikrų vertybių laikymasis iš privalomo dalyko kiekvienam visuomenės nariui tampa individualiu pasirinkimu, skonio reikalu. Tada tik nuo individo ir priklauso ar jis žudysis/nesižudys, bus veganas ar „gyvuliaėdis“, klausysis pankroko ar klasikinės muzikos ir t. t. Anomija atitinka posakį „nieko neliko šventa“. Ji reiškia savaime suprantamybės nykimą, tam tikrą „pasaulio atkerėjimą“.

ii Skaičiai skliausteliuose reiškia savižudybės ar kitaip sukeltos mirties atvejų skaičių 100000 gyventojų.