Sociologinė Lietuvos dailės lauko rekonstrukcija

Prancūzų sociologas P. Bourdieu yra sakęs, kad „menas ir menininkai yra alergiški viskam, kas pažeidžia jų nuomonę apie save: meno srityje vyraujančio tikėjimo kūrėjo, kurio niekas nesąlygoja, „talentingumu“, unikalumu susidūrimas su požiūriu sociologo, siekiančio suprasti, paaiškinti, suskaičiuoti tai, ką jis pastebi, sukelia skandalą“ (1).

Sociologės Teodoros Kuklytės susidūrimo su menu rezultatas – intriguojanti Lietuvos dailės lauko sociologinė rekonstrukcija. Lietuvos sociologų draugijos organizuotame geriausio 2013 m. Lietuvos sociologijos magistro darbo konkurse Teodoros darbas „Lietuvos dailės lauko tyrimas“ (VU Sociologijos katedra, vadovas – prof. A. Poviliūnas) pateko tarp trijų geriausių darbų.

Džiaugiuosi galėdama su jumis pasidalinti išsamiu interviu su šio originalaus (sociologinių meno tyrimų Lietuvoje yra itin nedaug) darbo autore.

Sociologijos ir meno santykis yra sudėtingas, nes sociologija, kaip yra sakiusi N. Heinich, tarsi domisi tuo, kas yra bendra, dėsninga, o mene svarbu tai, kas individualu, asmeniška, išskirtina. Ką reiškia sociologiškai žvelgti į meno sritį? Kuo šioje srityje gali būti aktualus sociologo žvilgsnis? 

Meno kūryba yra susijusi ne tik su estetikos, grožio ar originalių idėjų kūrimu, šioje veiklos sferoje reiškiasi socialiniai santykiai: dailininkų ar vizualiųjų menų kūrėjų santykiai su kitais dailės profesionalais, įvairiomis institucijomis, valstybe ir kt., todėl yra aktualus ir sociologo žvilgsnis. Sociologo žvilgsnis yra aktualus tuo, kad jis siekia atskleisti meno kaip socialiai reikšmingos veiklos ir visuomenės tarpusavio ryšį. Sociologų požiūriu, menas, kaip ir bet kuris kitas socialinis fenomenas, negali būti analizuojamas atskirai nuo socialinio konteksto. Sociologas nagrinėja daugybę klausimų, pavyzdžiui, kaip atsiranda tam tikri meno vertinimai, kaip sukuriama meno kūrinio vertė, kas formuoja meno vartotojų skonį ir pan. Kadangi meno srityje reiškiasi socialiniai santykiai, sociologo žvilgsnis nukreiptas į tai, kaip šie santykiai sąlygoja meno kūrimą ir pripažinimą. XX a. antrojoje pusėje suklestėjo teorijos, aiškinančios meno pasaulį. Jose į meno kūrimą žvelgiama kaip į kolektyvinės veiklos sferą, kurioje menininkai yra susiję su kitais meno srityje veikiančiais asmenimis (pavyzdžiui, kritikais, kuratoriais, galerijų savininkais) bei įvairiomis institucijomis. Meno kūrimą, kaip kolektyvinę veiklą, galima nagrinėti įvairiai, pavyzdžiui: kaip tarpusavyje bendradarbiaujančių asmenų, kurių dėka sukuriamas menas, tinklą (pagal H. S. Beckerio meno pasaulių teoriją), arba kaip tarpusavio kovų dėl dominavimo, galios monopolio apibrėžti, kas yra menas ir kas turi teisę vadintis menininku, erdvę (pagal P. Bourdieu meno lauko teoriją).

Savo darbe rėmeisi P. Bourdieu lauko teorija, kurioje išskiriami socialinis, ekonominis, kultūrinis ir simbolinis kapitalai. Ką apima kiekvienas iš kapitalų? Skirtingų kapitalo rūšių santykinė vertė skirtinguose laukuose yra nevienoda, kuris kapitalas „geidžiamiausias“ kovojant meno lauke?

P. Bourdieu išskiria tris pagrindines kapitalo rūšis: socialinį kapitalą (naudingi socialiniai ryšiai, pažintys), ekonominį kapitalą (pinigai, turtas), kultūrinį kapitalą (išsilavinimas, žinios, kompetencijos, kuriomis vadovaujamasi, vertinant kultūros kūrinius). Viena iš minėtų kapitalo rūšių įgauna simbolinio kapitalo formą (statusas, prestižas), priklausomai nuo to, kuris kapitalas lemia dominuojančią poziciją konkrečiame lauke. Dominuojančią poziciją meno lauke sąlygoja kultūrinis kapitalas. Kitaip tariant, sukaupto kultūrinio kapitalo kiekis tampa lemiamu meno lauko kovose dėl pripažinimo, „įšventinimo“, t.y. simbolinio kapitalo, kuris yra „geidžiamiausias“.

Magistro darbe siekei išsiaiškinti, kaip skirtingi agentai – dailės kritikai, galerijos ir parodų kuratoriai, kūrybinės sąjungos, kolekcionieriai, meno vadybininkai, plenarai ir meno rezidencijos, aukštosios dailės mokyklos – Lietuvos dailės lauke sąlygoja menininko tapimą pripažintu. Atlikai kokybinį tyrimą – 14 pusiau struktūruotų giluminių interviu su ekspertais (kritikais, kuratoriais, galerijų direktoriais), turinčiais reikšmingos įtakos menininko karjerai ir dėl to dažnai vadinamais „vartų saugotojais“. Kurie veikėjai, anot informantų, yra reikšmingiausi ir mažiausiai reikšmingi Lietuvos dailės lauke bandančiam įsitvirtinti menininkui? Kodėl?

Anot kalbintų ekspertų, reikšmingiausi agentai menininko karjeroje yra simbolinį kapitalą sukaupę kuratoriai (minima, kad paskutinieji du dešimtmečiai vadinami „kuratorine era“) ir meno galerijos. Atsirinkdami menininkus ir kryptingai su jais dirbdami, kuratoriai kuria menininko vardą. Toliau seka dailės kritikai, kurių įtaka menininkui vertinama nevienareikšmiškai: nors kritikas yra menininko kūrybos vertę legitimuojantis asmuo, tačiau jo, kaip simbolinį kapitalą menininkui suteikiančio dominuojančio dailės lauko agento, pozicijai įtakos turi tam tikri veiksniai, pavyzdžiui, užsakomųjų straipsnių rašymas, kuomet kritika nebūtinai yra objektyvi. Be to, mažos mūsų šalies uždarame, hermetiškame meno bendruomenės rate pasireiškia ir pažinčių įtaka, ir tarpusavio finansinė priklausomybė, kas gali daryti poveikį kritiko darbui. Kolekcionieriai yra reikšmingi menininkui, tačiau jie neturi gilesnių veiklos tradicijų Lietuvoje. Kiti dailės lauko agentai nėra reikšmingi menininkui simbolinio kapitalo kaupimo prasme, tačiau suteikia kitokią naudą, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjunga suteikia menininko statusą ir su juo susijusias socialines garantijas, plenerai ir meno rezidencijos – galimybę užmegzti pažintis ar/ir būti pastebėtam meno žinovų.

Ar ekspertai nurodė konkrečias, pasak jų, prestižą mūsų šalyje turinčias galerijas?

Taip, daugelio informantų geriausiomis privačiomis galerijomis Vilniuje įvardintos: „Vartai“, „Lietuvos aidas“, „Meno niša“, „Juškaus galerija“; Vilniaus dailės akademijos galerija „Titanikas“; Lietuvos dailininkų sąjungos „Pamėnkalnio galerija“.  Keletas informančių išskyrė Kauno galerijas: „Kauno langą“, „Meno parką“.

Kalbant apie reikšmingus meno agentus nepaminėjai meno vadybininkų. Kodėl jie nėra svarbūs?

Todėl, kad meno vadyba nėra įsitvirtinusi Lietuvoje. O taip yra todėl, kad Lietuva – maža šalis su maža rinka, menka gyventojų perkamąja galia. Lietuvoje dažniausiai vadybininko funkciją atlieka galerijos darbuotojai. Kelių ekspertų požiūriu, menas ir vadyba nedera tarpusavyje, nes tokiu būdu menas yra „suprekinamas“. Kaip teigė viena informančių, meno vadyba – tai savotiška kultūros institucionalizacija, bandymas ją paversti pinigus generuojančia sritimi, o meno paskirtis yra teikti dvasinę, o ne materialinę naudą.

Kokia, pasak kalbintų ekspertų, yra skirtingų kapitalų įtaka menininko užimamai pozicijai Lietuvos dailės lauke?  Kuris kapitalas reikšmingiausias ir mažiausiai reikšmingas?

Pasak informantų, menininkui yra svarbiausias meno profesionalų pripažinimas, vadinasi, menininko užimamai pozicijai dailės lauke reikšmingiausias sukauptas simbolinis kapitalas. Simboliniu kapitalu menininkai paverčia sukauptą kultūrinį kapitalą. Tačiau ir socialinis kapitalas vaidina svarbų vaidmenį, nes, turint naudingų asmeninių ryšių, galima tapti savo draugų rato „įšventintu“ menininku dailės lauke. Ekonominis kapitalas yra mažiausiai svarbus, nors ir nebereikšmis, nes menininko kūrybai reikalingos darbo priemonės, kartu ekonominio kapitalo trūkumas reiškia priklausomybę nuo kitų, pavyzdžiui, užsakovų.

Tyrimas parodė, kad meninis išsilavinimas visgi yra svarbus menininko pozicijai dailės lauke, kodėl?

Apibendrinus ekspertų požiūrį, aukštasis meninis išsilavinimas yra svarbus, nes suteikia profesionalius įgūdžius, diplomą, atveriantį kelią karjerai institucijose, aukštojoje meno mokykloje įsiliejama į meno bendruomenę, kurioje mezgasi pažintys, vyksta idėjų apykaita, kuriami bendri projektai ir pan. Aukštasis išsilavinimas reikšmingas tiek kultūrinio, tiek socialinio kapitalo kaupimo atžvilgiu.

Darbe siekei išsiaiškinti ekspertų nuomonę apie jauno menininko įsitvirtinimą Lietuvos dailės lauke. Į ką turėtų atkreipti dėmesį įsitvirtinti bandantis jaunasis menininkas?

Jaunajam (iki 30 ar 35 metų) menininkui reikia būti aktyviam ir pačiam stengtis rodyti savo kūrybą. Daugelis kalbintų informantų teigia, kad jaunus talentingus menininkus atranda per peržiūras, dar jiems studijuojant aukštojoje mokykloje. Jaunuoliams yra svarbu dalyvauti jaunųjų menininkų konkursuose (pavyzdžiui, „Jaunojo tapytojo prizas“), kur jie gali būti pastebėti meno žinovų. Be to, galerijos yra atviros jauniesiems menininkams, kai kurios iš jų tiesiogiai orientuojasi į darbą su jaunimu. Kadangi Lietuvos kultūros ministerija finansuoja projektus darbui su jaunimu, galerijoms finansiškai apsimoka su jais dirbti.

O koks, ekspertų požiūriu, yra lauko naujokų ir „senbūvių“ santykis?

Kalbėdami apie dailės lauko naujokų ir senbūvių santykius, ekspertai teigė, kad jie yra geranoriški. Kaip pastebėjo viena informančių, konfliktas egzistuoja veikiau ne tarp menininkų kartų, o tarp menininkų ir tam tikrus kūrėjus proteguojančių meno institucijų.

Tyrimo metu siekei išsiaiškinti meno ir gero menininko sampratą ekspertų atžvilgiu. Taigi, kaip ekspertai supranta meną ir koks menininkas yra vertas būti „įšventintu“ dailės lauke?

Sudėtinga įsprausti meno sampratą į kažkokius rėmus. Vis dėlto daugelis ekspertų pabrėžia, kad geras meno kūrinys yra tas, kuris ilgam „užstringa“, provokuoja kitaip mąstyti, kitaip pasijausti, atrasti kažką naujo, kitaip tariant, geras meno kūrinys intelektualiai ir/ar emociškai paveikia. Kalbant apie šiuolaikinį meno kūrinį, svarbus konceptualumo ir vizualumo derinys. Kitas aspektas, kalbinti ekspertai teigia, kad meno profesionalų nuomonės vertinant meną dažnai nesutampa. Viena iš priežasčių – įvardijami „galios žaidimai“ dailės lauke, kuomet atitinkamos meno institucijos proteguoja „savus“ menininkus. „Įšventintu“ dailės lauke yra vertas būti geras menininkas. Ekspertų požiūriu, geras menininkas yra visapusiškai išsilavinęs (vadinasi, sukaupęs daug kultūrinio kapitalo), reiklus sau, novatorius, turintis idėjų ir gebantis jas realizuoti, gyvenantis kūryba ir nesivaikantis finansinės naudos, pataikaujant vartotojui.

O koks ekspertų požiūris į komercinį meną. Kaip jie vertina kūrybą, kuomet pagrindinis jos motyvas yra pinigai, o ne meno kūrimas vardan paties meno?

Egzistuoja įtampa tarp meno kūrimo ir jo pavertimo preke. Pats terminas „komercinis menas“ įgyja neigiamą atspalvį, kuomet juo apibūdinama kūryba, orientuota į masinį vartotoją, pataikaujant pastarojo skoniui. Viena eksperčių išryškino „komercinio“ ir „gero“ menininko skirtumą, kurį galima apibendrinti taip: komercinis menininkas siekia kaupti ekonominį kapitalą, o geram menininkui, nors ir rūpi ekonominis kapitalas, tačiau esminis dalykas yra simbolinio kapitalo kaupimo galimybė ir noras „įsiamžinti“ dailės lauke. Be to, interviu atsiskleidė, kad kalbinti dailės kritikai saugo dailės lauko ribas. Jei menininko pagrindinis kūrybos motyvas yra komercinis interesas, o jis savo kūrybą pateikia kaip turinčią aukštą meninę vertę, tuomet, pasak vienos informančių, dailės kritikas „kerta iš peties“, rašydamas recenziją. Čia atsiskleidžia socialinės kontrolės elementas, kurią taiko kalbinti dailės kritikai, gindami savo kokybiško meno sampratą.

Tai  kas ekspertams nėra menas?

Ekspertų požiūriu, labai daug kas priklauso nuo konteksto. Tačiau sprendžiant iš kai kurių informantų pateiktų pavyzdžių, kuriuose akcentuojamas pataikavimas vartotojui, kai kuriama vien dėl pinigų, jų ne meno samprata atitinka aptartą komercinio meno sampratą.

Tyrimo metu siekei išsiaiškinti, kiek kūrinio kaina atspindi jo meninę vertę. Kokie yra kūrinio kainą sąlygojantys veiksniai?

Pasak informantų, kūrinio meninė ir rinkos vertė yra susijusios, tačiau ryšys nėra tiesioginis. Kūrinio kaina gali būti ir mažesnė už rinkos vertę, ir dirbtinai išpūsta. Ją sąlygoja daugelis veiksnių: menininko „vardas“, jo produktyvumas, menininko finansinė padėtis, perkamoji šalies gyventojų galia, meno vadyba, meno „mados“ ir kt.

Prieš atlikdama tyrimą nagrinėjai ir kitus lietuvių sociologų atliktus tyrimus ir menotyrininkų straipsnius. Ką įdomaus galėtum paminėti iš jų?

Visų pirma, reikėtų paminėti, kad sociologinių meno tyrimų Lietuvoje yra itin nedaug. Tą pažymi ir menotyrininkai. Keli sociologiniai tyrimai atskleidė probleminius menininko ir valstybės santykių aspektus: menininkų kritišką kultūros politikos vertinimą, nepasitenkinimą LR kultūros ministerijos stipendijų skyrimo skaidrumu, požiūrį, kad socialinės garantijos menininkui valstybėje nėra pakankamos. Tačiau jaunosios kartos menininkams yra būdinga ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos, o ne perkelti atsakomybę valstybei.

Iš menotyrininkų darbų išskirčiau išsamiai aprašytą atsikūrusioje Lietuvos valstybėje 10-ajame dešimtmetyje vykusį konfliktą dėl galios tarp vyresniosios menininkų kartos (tradicinės dailės atstovų) ir jaunosios menininkų kartos (šiuolaikinio meno kūrėjų). Šis konfliktas reiškėsi ir instituciniame lygmenyje tarp Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolakinio meno centro. Remiantis P. Bourdieu, tai yra kovos tarp meno lauko ortodoksų (jame įsitvirtinusių senbūvių) ir heterodoksų (siekiančių įsitvirtinti lauko naujokų) pavyzdys.

Taigi, kokį pasiūlytum receptą žmogui, norinčiam tapti įžymiu ir turtingu menininku? (šypsausi)

Žymus ir turtingas menininkas nebūtinai yra geras menininkas, o geras menininkas nebūtinai yra žymus ir turtingas (šypsosi). Žiūrint, ko siekia menininkas. Jei jam svarbiausia tapti tiesiog žymiu ir turtingu, reikalingos naudingos pažintys, viešųjų ryšių akcijos (daugelio informantų minimas „pr’as“) kaip vienas iš būdų atkreipti, pavyzdžiui, turtingų verslininkų dėmesį į savo kūrybą. Toks menininkas galimai sulauktų visuomenės dėmesio, tačiau nebūtinai meno profesionalų pripažinimo.  Simbolinis kapitalas dailės lauke kaupiamas bendradarbiaujant su įtakingais kuratoriais, eksponuojant meno kūrinius parodose prestižinėse galerijose, muziejuose, dalyvaujant tarptautiniuose meno renginiuose ir pan. Taip sukauptą simbolinį kapitalą galima sėkmingai paversti ekonominiu kapitalu.

_____

Teodora labai dėkoja visiems tyrime dalyvavusiems meno ekspertams, įsileidusiems sociologę į savo meno pasaulį.

____

(1) P. Bourdieu, cit. pg. Krukauskienė ir kt. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas. Kolektyvinė monografija, Vilnius, Eugrimas, 2003, p. , p. 33.