Tėvystės modeliai bei tėvo vaidmenys Lietuvoje: nuo patriarchalinio link egalitarinio „naujojo tėvo“ modelio
Pamenu, kaip pirmą kartą grįžus iš Paryžiaus buvo apėmęs liūdesys. Vis lyginau kaip buvo ten ir kaip yra čia vienu, man ypač užkliuvusiu aspektu. Vienas iš dalykų, kuriais žavėjausi – daug (ne tik) jaunų tėčių viešose vietose, leidžiančių laiką su savo vaikais. Dažnai be mamų, susikooperavę su taip pat vaikų turinčiais draugais. Svarbiausia – jie atrodo labai laimingi ir patenkinti tuo, ką daro, jiems visai ne gėda stumti vežimėlį. Dabar vis dažniau, bet tada tai buvo retas vaizdas Vilniuj. Kodėl? Į šį klausimą netiesiogiai atsakys sociologijos doktorantė Lina Šumskaitė, kurią pakalbinau sužinojusi apie jos tyrinėjamą sritį – tėvystę.
Tyrinėji tėvystės modelius ir tėvo vaidmenis Lietuvoje. Ar ir kaip pastaraisiais metais ar dešimtmečiais pasikeitė tėvystės modeliai, tėvo vaidmenys Lietuvoje?
Pastebimi pagrindiniai pokyčiai – tai perėjimas nuo patriarchalinio link egalitarinio arba „naujojo tėvo“ modelio. Lietuvai dar tarpukariu buvo būdingas stiprus patriarchalinis tėvystės modelis, kuomet šeimos galva buvo laikomas vyriausias vyriškis šeimoje. Sovietmečiu buvo deklaruojamos lygios vyrų ir moterų teisės, tačiau moterims tekdavo pagrindinė našta rūpintis namais ir tuo pačiu dirbti. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvai buvo būdingas sugrįžimas prie tradicinių lyčių vaidmenų, kuomet moterys ėmėsi vaikų auginimo, o vyrai stengėsi aprūpinti šeimą. Pastarąjį dešimtmetį pradėtas „naujojo tėvo“ vaidmens politinis skatinimas, kuomet suteikiamos tėčiams vieno mėnesio tėvystės atostogos po kūdikio gimimo (nuo 2006 m.). Taip remiamas tėvo įsitraukimas į kūdikio priežiūrą. Taip pat vis daugiau atvejų kuomet tėčiai išeina ilgesnių vaiko priežiūros atostogų. Tačiau šeimos sociologų teigimu, Lietuvai vis dar būdinga neotradicinė šeima, kuomet moteriai nepaisant darbo pilną darbo dieną tenka didesnė namų priežiūros ir vaikų auginimo naštos.
Kokie apskritai sociologų išskiriami tėvystės modeliai?
Dažniausiai išskiriami du vienas kitam priešingi tėvystės modeliai – tai šeimos maitintojo ir „naujojo tėvo“ tėvystės modeliai. Pirmuoju atveju tėvo užduotimi laikomas šeimos materialinis aprūpinimas, antruoju atveju tėvas aktyviai prižiūri vaiką ir jį augina. Šie du modeliai paprastai laikomi vienas kitam priešingi, tačiau daugeliu atveju praktikoje pasireiškia šių dviejų modelių derinys, kuomet derinamas šeimos finansinis aprūpinimas su vaiko priežiūra. Kai kurie mokslininkai pabandė šį derinį įvardinti trečio tipo modeliu – generatyvine tėvyste. Šio modelio atveju tėvo vaidmuo įvardintas tėvo darbu ir nukreiptas dėmesys į tai, kokias vaiko savybes tėvas turėtų ugdyti, kad užaugintų vaiką pilnaverte asmenybe.
Papasakok daugiau apie „naujojo tėvo“ modelį.
„Naujojo tėvo“ sąvoka pradėta naudoti dar XX a. pirmoje pusėje JAV, kuomet po ekonominės krizės, susvyravo šeimos maitintojo vaidmuo, nes daugelis vyrų neteko darbų. Pradėta persvarstyti tėvo vaidmenį, akcentuotas tėvo lygiavertis santykis su vaiku. Tėvas imtas vertinti kaip vaiko bičiulis ir bandyta atsisakyti griežto disciplinuotojo vaidmens. Nors tuometinis „naujojo tėvo“ supratimas skyrėsi nuo XX a. pabaigos „naujojo tėvo“ supratimo, t.y. jei pradžioje buvo pabrėžiamos vyrų ir moterų skirtingos savybės ir tėvo įsitraukimas į vaikų auginimą buvo skatinimas dėl „vyriškų“ savybių sūnums perdavimo, tai vėlesniu laikotarpiu „naujojo tėvo“ įsitraukimas skatinimas, nes suprantama, kad vaiko priežiūra yra ne prigimtinė moterų savybė, o išmokstama veikla. Tuo tarpu tradicinis tėvas suprantamas kaip šeimos finansinis aprūpintojas ir vaikų priežiūra neužsiimantis, o paliekantis ją moteriai.
Kiek vyrų išeina tėvystės atostogų Lietuvoje? Gal gali palyginti su kitomis užsienio šalimis?
2011 m. tėvystės atostogų (iki vaikui sueis 1 mėn.) buvo išėję 12,3 tūkst. vyrų, apie trečdalis tais metais sulaukusių vaikų vyrų. Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje apie 80 proc. vyrų pasinaudoja tėvystės atostogomis. Tačiau Švedija jau prieš 40 metų priėmė tėvystės atostogų įstatymą, tad praktika daug ilgesnė. Tiesa, Norvegijoje tėvystės atostogų įstatymas priimtas ne taip seniai – 2001 m. Skandinavijos šalys taiko taip vadinamas kvotas, tėvystės atostogų gali išeiti tik vyrai, t.y. jų nepanaudotos atostogos negali būti perkeltos motinoms. Islandijoje tėvystės atostogų kvota 3 mėn., Švedijoje – 2 mėn., Norvegijoje kaip ir Lietuvoje – 1 mėn.
Ar tėvystės atostogų gali išeiti nesusituokusios poros vyras?
Taip, gali. Civilinis kodeksas numato lygias tėvų teises ir pareigas vaikams, neatsižvelgiant į tai, ar vaikas gimė susituokusiems, nesusituokusiems, ar santuoką nutraukusiems, ar skyrium gyvenantiems tėvams. Tačiau vienalytės poros susiduria su sunkumais, nes jų partnerystė nėra pripažįstama ir ne biologinis tėvas ar motina negali įvaikinti partnerio vaiko.
Kas atbaido vyrus imti tėvystės atostogas?
Paprastai tie tėvai, kurie būna įsitraukę į karjerą ir darbą, kurių darbo situacija nėra lanksti, neima tėvystės atostogų, kad nepakenktų savo darbiniams pasiekimams. Savo verslą turintys, vadovaujamą darbą dirbantys vyrai sunkiau priima mintį pasiimti mėnesį atostogų. Nors didele dalimi moters pozicija taip pat turi didelį poveikį. Lietuvoje tas modelis, kad pirmą mėnesį abu tėvai gali kartu rūpintis vaiku – tai proga vyrams išmokti vaikų priežiūros kartu su partnere, patiriant mažesnį stresą nei tuomet, jei reiktų kūdikiu rūpintis vienam, tačiau mokslininkai taip pat kalba ir apie „gate keeping“ fenomeną tais atvejais, kuomet moterys neprileidžia vyrų prie vaikų priežiūros, nepasitiki, teigia, kad jie nesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku. Ekonominės krizės paskatina vyrus išeiti ne tik mėnesio, bet ir ilgesnių vaiko priežiūros atostogų. Darbo netekimo ar pajamų sumažėjimo grėsmė dažnai būna tas veiksnys, kuris lemia, kas šeimoje išeis vaiko priežiūros atostogų. Pastaroji 2009 m. ekonominė krizė sumažino darbdavių tėvystės atostogų neigiamą vertinimą. Jei 2005 m. vaiko priežiūros atostogų išėję vyrai dažniau susidurdavo su neigiamu bendradarbių ir darbdavių vertinimu, tai 2009 m. krizės metu vaiko priežiūros atostogos buvo suprantamos kaip racionalus sprendimas, kuomet sumažėjo darbų ar vyrams grėsė darbo netekimas.
L. Kraniauskas, aptardamas skurdžią vyrų studijų situaciją Lietuvoje, pasigenda posovietinio vyriškumo temos nagrinėjimo. Pasak mokslininko, per daug dažnai posovietinio regiono tyrimuose remiamasi Vakarų šalių tyrimų metodikomis ir interpretacijomis bei neatsižvelgiama į posovietinio vyriškumo savitumą. Kokius savitumus, būdingus posovietiniam vyriškumui išskirtum?
Posovietinio vyriškumo tyrimuose ieškoma, kaip sovietinis laikotarpis paveikė vyrų praktikas, stengiamasi palyginti vyriškumo praktikas tarp Rytų, Vidurio Europos šalių, kurios patyrė sovietinį režimą. Tačiau viena vertus šiose šalyse vyriškumo tyrimų atliekama žymiai mažiau nei Vakarų šalyse, taip pat spausdinamasi daugiau nacionaline kalba, kas priėjimą prie informacijos dar labiau susiaurina. Kita vertus nacionalinė kultūra, istorija taip pat daro didelį poveikį ir sunku įvertini, kiek bendra sovietinė patirtis paveikė kultūrines vyriškumo praktikas ir tradicijas, o kiek jos išliko nulemtos ankstesnių tradicijų. Taip pat ir pati tyrimų kryptis – lyčių studijos bei vyriškumo studijos dar nėra tiek paplitusios kaip Vakarų šalyse, tad šios priežastys sąlygoja mažesnį vyriškumo tyrinėjimo lauką posovietinėse šalyse. Be to posovietiniu laikotarpiu gimusi vyrų karta jau užaugo ir juos daugiau veikia globalizacijos įtakos, Vakarų kultūros vertybės nei sovietinio vyriškumo liekanos, tad sudėtinga išskirti posovietinio vyriškumo savybes, kurios būtų būdingos visoms posovietinėms šalims. Sovietiniu laikotarpiu tiesiog buvo stengiamasi griauti patriarchalinio vyro ir tėvo įvaizdį, tačiau darbinė aplinka buvo pripažįstama pagrindine vyrų saviraiškos sritimi. Iki šiol pripažįstama, kad apmokamas darbas išlieka svarbi vyrų tapatybės dalimi tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse, nors jos išgyveno skirtingus politinės santvarkos laikotarpius.
Esi atlikusi kokybinį tyrimą, kurio metu stengeisi surinkti šiuolaikinių tėvų patirtis, praktikuojamas skirtingose šeimos formose. Kaip skiriasi tėvystės patirtys priklausomai nuo šeimos formos? Kokiose šeimos formose gyvenančius informantus apėmė tavo tyrimas?
Tyrime dalyvavo susituokę, išsiskyrę, kohabitacijoje gyvenantys ir skyriumi gyvenantys tėvai, kurie nebuvo susituokę. Suprantama, kad išsiskyrę ir skyriumi gyvenantys tėvai daugiau susidūrė su laiko planavimo iššūkiais, rečiau matydavo vaikus, daugiau turėdavo derinti laiką praleidžiamą su vaikais su motinos planais, ypatingai skirtinguose miestuose gyvenantys tėvai turėdavo dėti daugiau pastangų, norėdami dažniau matyti vaikus. Tarp kohabitacijoje gyvenančių tėvų ir susituokusių tėvų praktikų skirtumų nepastebėjau, tik tiek, kad kohabitacijoje gyvenantys tėvai jautė aplinkos spaudimą susituokti.
Atlikdama kokybinius interviu su tėvais ir siekdama išsiaiškinti, kaip jie vertina savo tėvo vaidmenį, klausei, koks buvo jų santykis su savo tėvais bei kokį santykį jie kuria su savo vaikais. Kokias tendencijas pastebėjai?
Pastebėjau, kad dabartinių tėvų akcentuojamas laikas praleidžiamas su vaiku ir jis tiesiogiai siejamas su ryšio su vaiku gilinimu. Retas šiuolaikinių tėvų paminėjo turėjęs gerus ryšius su savo tėvu. Dažniausiai buvo minima, kad trūko veiklų ir laiko praleidžiamo su savo tėvu, todėl tyrime dalyvavę tėvai žymiai daugiau skiria dėmesio vaiko priežiūrai ir buvimo su vaiku nuo pat mažų dienų.
Taip pat gilinaisi į tėvystės filosofiją, klausei, ką jiems reiškia būti tėvais, su kokiais jausmais, potyriais jie sieja savo tėvystės patirtį. Kokias tendencijas čia įžvelgei?
Jautriausiai patiriamas ryšys su vaiku. Daugelis tyrimo dalyvių atrado bendravimo su vaiku džiaugsmą, kad ne tik jie gali perduoti žinias, auklėti vaikus, bet taip pat išmokti ir iš vaikų elgesio natūralumo, spontaniškumo, kūrybingumo. Dauguma tyrimo dalyvių skatina vaikus būti kūrybiškais, jau nuo mažų dienų skatina juos rinktis įvairiose situacijose, skatina juos pažinti save, kas šiuolaikinėje visuomenėje aktualiausia. Patys tėvai, auklėti paklusnumo dvasia, pastebi šiuos auklėjimo skirtumus.
Minėjai, kad tėvystę galima įvardinti „darbu“ ir „socialiniu vaidmeniu“? Koks skirtumas? Ką tai duoda savo statuso suvokimui, elgesiui?
Tėvystę darbu įvardino generatyvinės tėvystės sąvokos kūrėjai. Jie kreipė dėmesį į vyrų pastangas auginti vaikus. Įvardinant tėvystę socialiniu vaidmeniu, daugiau kreipiamas dėmesys, kokį vaidmenį tėvas vaidina vaiko gyvenime, t.y. kiek jis dalyvauja vaiko gyvenime, tuomet daugiau akcentuojamas praleisto laiko su vaiku kiekybės ir kokybės trūkumas. Taigi skiriasi žvilgsnio kryptis, pirmu atveju akcentuojami tėvo veiklos pliusai, antru atveju – minusai.
O kaip pakartotinės santuokos, kitos šeimos kūrimo atveju, jei partneris turi vaikų iš ankstesnių santykių, kaip tada mezgasi tėvystės ryšys su ne savo vaiku? Kaip patėvio ir vaiko ryšys skiriasi, jei vaikas bendrauja su biologiniu tėvu ir ne? O kaip bendrauja biologinis tėvas su nauju buvusios žmonos partneriu?
Pagrindinis skirtumas tarp biologinio tėvo ir patėvio, įtėvio ar globėjo ryšio su vaiku tas, kad socialinio tėvo ryšys su vaiku užmezgamas jau vaiko vyresniame amžiuje. Kuo vaikas jaunesnis, tuo jam lengviau ne biologinį tėvą pripažinti šeimos nariu. Nors JAV mokslininkas W. Marsiglio nagrinėjo biologinių tėvų ir patėvių tarpusavio santykius JAV, mano tyrime patėviai su biologiniais tėvais nepalaikė jokių ryšių, taip pat ir išsiskyrę ar skyriumi gyvenantys biologiniai tėvai visai nebendraudavo su vaiko motinos naujais partneriais, keliais atvejais biologinio tėvo santykiai su vaikais netgi nutrūkdavo dėl naujo motinos partnerio atsiradimo. Tad galima sakyti, kad šeimos srityje vyrai vengia bendrauti tarpusavyje. Šiuo atveju didelės reikšmės turi motinos elgesys, kiek ji skatina vaikus bendrauti su biologiniu tėvu.
O kokia situacija su fizinėmis bausmėmis vaikų atžvilgiu? Ar šiuo klausimu kokių nors įžvalgų gavai?
Mano tiriamųjų grupė buvo pakankamai išsilavinusi, nors buvo atvejų, kai buvo pasisakoma už nedideles fizines bausmes ar gąsdinimus bausmėmis, kuomet nesiseka vaikų sudrausminti. Tikiu, kad kitokie būtų rezultatai tiriant problemines ar socialinės rizikos šeimas ar tiesiog žemesnio išsilavinimo tėvus.
Gal žinai kokių įdomesnių užsienio tyrimo pavyzdžių, kurie išsiskirtų metodikos ar imties, o gal ir nagrinėjamos problematikos originalumu?
Man įstrigo W. Marsiglio patėvių ir biologinių tėvų santykių tyrimas. Įdomu tai, kad pakartotinių santuokų metu tie patys patėviai gali turėti biologinių vaikų iš ankstesnės santuokos, tuomet jie geriau supranta ir sutaria su naujos šeimos biologiniais tėvais. Nors kaip tyrėjas pastebi svarbiausia tokiam sutarimui, kad naujas vyras šeimoje jaustųsi saugus santykiuose su partnere, nes čia reikia susitvarkyti su pavydo, konkurencijos jausmais.
Kokie tyrimo rezultatai tave pačia nustebino labiausiai? Ko galbūt visai nesitikėjai? Nebūtinai kaip sociologę, bet ir kaip žmogų iš gatvės.
Gal kai kurių tėvų ryšys su mergaitėmis ir noras susilaukti mergaičių, nes jos pagal tyrimo dalyvius švelnesnės ir meilesnės santykiuose. Taip pat nustebino, kaip radikaliai gali keistis vyrų elgesys pvz. po skyrybų, naujuose santykiuose. Turbūt galima pritaikyti mokymosi visą gyvenimą sąvoką ir tėvystės praktikose (šypsosi).
Ačiū už pokalbį.