Apie tarpasmeninius santykius sociologiškai

Žmogus yra sociali būtybė; jis yra nuolatiniame santykyje su kitais žmonėmis. Net jeigu manome, kad esame “vienišiai” ir galime išgyventi be draugų ir kitų žmonių, vis tiek dalyvaujame visuomenėje, jeigu ir netiesiogiai: mums, pavyzdžiui, gali būti svarbu, ką apsirengti. Jau tai, kad apskritai nešiojame rūbus, reiškia, jog esame netiesioginiame santykyje su juos gaminusiais žmonėmis – dizaineriais, medžiagų gamintojais, siuvėjais, pardavėjais ir galybe kitų žmonių. Čia, žinoma, pateikti patys abstrakčiausi santykiai, tačiau tai rodo, kad mūsų gyvenimai yra stipriai susiję su kitų žmonių gyvenimais. Todėl gyvendami kartu neišvengiamai su mus supančiais žmonėmis palaikome vienokį ar kitokį ryšį. Santykiai gali būti skirtingų pobūdžių – nuo gana oficialių darbinių santykių iki intymių santykių su mylimaisiais. Neatsiejama mūsų gyvenimo dalis yra tėvai, draugai, partneriai (jei tokių neturime, tai greičiausiai ieškomės). Norime, kad santykiai su visais būtų kuo geriausi. Mums į pagalbą ateina įvairūs ekspertai. Galime pasikalbėti su psichologais, seksologais, skaityti knygas, kurios mus išmokys, kaip susirasti draugų ar gyvenimo meilę. Žurnaluose galime rasti visokiausių testų, įvertinančių mūsų santykius su partneriais. Visa tai rodo, kad  tarpasmeniniai santykiai užima svarbią mūsų gyvenimo dalį.  Tačiau kyla klausimas, ar visada santykiai tarp žmonių buvo tokie, prie kokių mes esame įpratę šiandien?

Praėjusio seminaro metu apie tarpusavio santykius diskutavome dviejų tekstų pagrindu – rėmėmės ištrauka iš Anthony Giddesno knygos „Modernybė ir asmens tapatumas“ ir ištrauka iš Zygmunto Baumano knygos „Likvidi meilė“. Abiejuose tekstuose teigiama, kad žmonių tarpusavio santykiai bėgant laikui keičiasi ir kad šiuolaikiniame pasaulyje vyraujantiems tarpasmeniniams santykiams didelę reikšmę turi globalizacijos procesas. Globalizaciją galima apibrėžti kaip visame pasaulyje vykstantį reiškinį, kurio metu sparčiai besivystančių informacinių technologijų ir tobulėjančių transporto priemonių dėka intensyvėja skirtingų valstybių ir visuomenių tarpusavio ryšiai. Tradicines, uždaras bendruomenes keičia naujos, atviresnės visuomenės, o tradicinius tarpasmeninius santykius keičia naujo pobūdžio santykiai. Kyla klausimas, kuo gi tie santykiai skiriasi ir kodėl? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, pasitelkime sociologinę vaizduotę arba asmeninę patirtį (arba asmeninę patirtį, praturtintą sociologine vaizduote).

Pirmiausia pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia gyventi tradicinėje bendruomenėje. Galbūt lengviausiai įsivaizduojamas ir paprasčiausias (bet ne prasčiausias) tradicinės bendruomenės pavyzdys galėtų būti kokia nors gentis ar lietuviškas kaimas iki XIX a. pabaigos. Tarkime, kad mums lengviau įsivaizduoti, kaip gyveno mūsų protėviai pora šimtų metų atgal, negu Amazonės džiunglių gentis šiandien. Taigi, įsivaizduokime tradicinį lietuvišką kaimą, kurį sudaro apie 100-300 gyventojų (t.y. maždaug tiek, kiek vidutinis Facebook‘o vartotojas turi „draugų“). Kaimo gyventojai yra sėslūs ir gana izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio: viena vertus, niekur toli nenukeliausi, nes reikia užsiimti ūkio darbais, o pagrindinė transporto priemonė yra savos kojos arba arklio tempiamas vežimas, kita vertus, bene vienintelis būdas palaikyti ryšį per atstumą – laiškai, tačiau reikia turėti omeny, kad dauguma kaimo gyventojų iki XX amžiaus buvo neraštingi, o ir rašyti nelabai buvo kam. Nedidelis bendruomenės narių skaičius leidžia daryti prielaidą, kad  visi visus pažįsta ir daugmaž viską apie visus žino, o labai ribotos judėjimo ir nuotolinio bendravimo galimybės atskleidžia, kad tarpasmeninis bendravimas apsiriboja konkrečios bendruomenės nariais. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad neretai dalis bendruomenės narių buvo susieti giminystės ryšiais. Giminystės ryšiais susaistyti žmonės turi tam tikras pareigas vieni kitų atžvilgiu, kurios turi būti vykdomos nepaisant asmeninio santykio kokybės. Nedidelės kaimo bendruomenės narių tarpasmeninius santykius taip pat „reguliuodavo“ ir vyraujantis religinis pasaulėvaizdis, kuris suteikdavo moralinius ir praktinius individo asmeninio ir socialinio gyvenimo rėmus. Kadangi kalbame apie tradicinę bendruomenę, reikia paminėti ir pačios tradicijos svarbą. Tradiciją galime suprasti kaip nuolatinį veiksmo kartojimą iš įpročio, neklausiant, kodėl yra taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, gali vyrauti įsitikinimas, kad vyras yra šeimos galva ir jam besąlygiškai turi paklusti jo žmona, argumentuojamas žodžiais „nes taip buvo nuo senų senovės“.

O dabar palyginkime, kaip ką tik aprašytas vaizdas skiriasi nuo to, ką mes matome ir su kuo susiduriame šiandien. Kadangi seminaro metu daugiausiai galvojome apie santykius tarp draugų, iškėlėme klausimą, kada apskritai atsirado draugo ir draugystės sąvokos. Teiginys, kad „senovės žmonės“ neturėjo draugų, iš pirmo žvilgsnio skamba absurdiškai. Tačiau. Kai dauguma žmonių gyveno mažose bendruomenėse ir pažinodavo vieni kitus, draugo sąvoka, tokia, kaip mes ją dažnai suprantame šiandien, neturėjo prasmės. Tradicinėse bendruomenės gyvenančių žmonių pažįstamų tinklą lemia socialinė padėtis, o pasirinkimo galimybės yra labai ribotos. „Draugais“ dažniausiai buvo vadinami visi „savi“ žmonės, akcentuojant ne tiek emocinį santykį, kiek priklausymą tai pačiai bendruomenei, ir „draugus“  priešpastatant pašaliečiams arba kitos socialinės grupės nariams, kurie buvo suvokiami kaip potencialūs priešai. Tuo tarpu žmonėms pradėjus keltis į  didesnes gyvenvietes, miestus, keitėsi ir jų santykiai. Miestui būdingas didelis kiekis žmonių, todėl tampa nebeįmanoma tai, kas yra įmanoma mažose bendruomenėse – pažinoti visus žmones, su kuriais kasdien susiduriame. Vadinasi, žmonės, su kuriais užmezgamas asmeninis santykis yra pasirenkami iš daugelio potencialių žmonių, o tas potencialių žmonių ratas gali būti labai platus: draugus galime rinktis ne tik iš savo kiemo ar mokyklos, bet taip pat galime susirasti draugų internete arba keliaudami užsienyje. Kadangi potencialių žmonių yra labai daug, o visiems laiko nėra, neišvengiamai reikia atsirinkti su kuo bendrauti. Santykiams mieste būdinga ir tai, jog susipykus su žmogumi, įmanoma daugiau niekada jo nebematyti. Tačiau kai žmonės gyveno mažose bendruomenėse, tai būdavo neįmanoma – tas žmogus vis tiek lieka tavo kaimynu.

Ankščiau išvardinti tradicinės bendruomenės ypatumai, viena vertus, apriboja individo galimybes rinktis, su kuo ji(s) nori ar nenori užmegzti ir vystyti santykius, tačiau, kita vertus, šie elementai užtikrina tam tikrą saugumo jausmą: tikimybė, kad pasikeis ar nutrūks egzistuojantys socialiniai santykiai, yra labai maža. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, didėjant potencialiai galimų užmegzti santykių skaičiui, mažėja užtikrintumas, kad užmegzti santykiai ilgainiui neišblės. Tarpasmeninius santykius, kurie pamažu pradeda vyrauti tokiomis sąlygomis, Giddensas vadina “grynaisiais santykiais”, o Baumanas – vartotojiškumo principais grindžiamais santykiais. Pabandykime susigaudyti, kur slypi šių sąvokų skirtumai, o kur – panašumai.

Iš pradžių paklauskime patys savęs, kodėl draugaujame su vienu ar kitu žmogumi.  Dėl naudos? Dėl to, kad būtų kam paskambinti ištikus nelaimei? Tam, kad būtų su kuo kvailioti nekvaršinant sau galvos apie tai, ką pagalvos kiti? O gal draugaujame nekeldami sau klausimo, kodėl – tiesiog taip susiklostė aplinkybės? O ką atsakytume į klausimą, ko tikimės iš draugo? Arba kuo skiriasi draugas nuo pažįstamo?

Minėtasis Giddensas teigia, kad šiandien vis labiau įsivyraujančių grynųjų santykių pamatas yra pasitikėjimas, kuris kuriamas nebe išorinių kriterijų (giminystė, socialinė pareiga, tradicija ir pan.), bet tarpusavio atvirumo pagrindu. Grynasis santykis yra vadinamas „grynu“ todėl, kad jis egzistuoja dėl paties santykio, t.y. jo vertė nepriklauso nuo išorinių parametrų, ji turi būti kuriama abipusiai. Grynasis santykis yra savanoriškas įsipareigojimas kitam žmogui, užmezgant su juo tarpusavio pasitikėjimo ryšį. Tarpusavio pasitikėjimas neretai kuriamas intymumo pagalba: savo draugams mes pasakojame tokius dalykus, kurių nepasakojame tiems, kurių savo draugais nelaikome. Reikia pastebėti, kad intymumas yra neįmanomas be tam tikro kiekvieno santykyje esančio žmogaus privatumo: gali skambėti paradoksaliai, bet atvirumas galimas tik tada, kai galimas uždarumas. Jeigu mes viską žinome apie kitą žmogų, jam nereikia apie nieką atvirauti. Panaši situacija buvo mažose bendruomenėse, kuriose perskyra tarp viešo ir privataus gyvenimo beveik neegzistavo.

Grynaisiais santykiais grindžiama draugystė neatsiranda savaime – neišeina prieiti prie bet kurio žmogaus ir nuspręsti, kad dabar būsime draugais. Draugystė reikalauja pastangų – kartą tapę draugais nebūtinai liksite jais amžinai. Santykių, kurie palaikomi dėl paties santykio teikiamo emocinio ryšio, kūrimas reikalauja aktyvios pozicijos: tokių santykių kokybė ir ilgaamžiškumas neretai priklauso nuo abiejų pusių įdėtų pastangų ir santykiams palaikyti skirto laiko. Kadangi beveik nebelieka išorinių santykių garantų, tai šiuolaikiniai santykiai yra dinamiški, nuolatos kintantys, priklausantys nuo juose dalyvaujančių žmonių, ir todėl reikalauja nuolatinės refleksijos – nuolatinio savęs klausinėjimo, kaip konkrečiuose santykiuose jaučiasi abi pusės, ar tie santykiai yra tokie, kokių mes tikimės. Tokie santykiai gali, iš vienos pusės, teikti daug džiaugsmo, bet, iš kitos pusės, būti tikru galvos skausmu. Tačiau Giddensas pažymi, kad nors kalbame apie tradicinėms bendruomenėms būdingų santykių formos nykimą, tai nereiškia, kad žmonės nebegali užmegzti ilgalaikių, tvirtų santykių – tiesiog tai reikalauja daugiau asmeninių pastangų.

Sąlyginai Giddenso mintims pritartų ir Baumanas, kuris šiuolaikinę visuomenę įvardiją kaip „socialinį tinklą“. „Socialinio tinklo“ visuomenėje tarpasmeniniai santykiai yra laikini ir trapūs, nes beveik nebeliko išoriškai apspręstų santykių, t.y. tokių santykių, kurių individas nesirenka. Santykiai, kaip laisvo pasirinkimo objektai, suprekinami: jei individas gali pasirinkti, kokius santykius jam megzti su aplinkiniais, jis linkęs pasirinkti tokius santykius, kurie būtų lengvi ir neįpareigojantis, teiktų (tik arba dažniausiai) teigiamas emocijas. Nors individas siekia susisaistyti, tačiau tai padaręs negali žinoti, ar nepraleidžia kitų susisaistymo galimybių, todėl visada nori išlikti pakankamai laisvas, kad galėtų susisaistyti. Tokie santykiai pasižymi neužtikrintumu, trumpalaikiškumu ir baime įsipareigoti ilgesniam laikui. Pasak Baumano, tokio pobūdžio santykiai į kasdienybę įneša daug netikrumo.

Baumanas teigia, kad santykiai šiuolaikiniame pasaulyje suvokiami kaip investicija. Investuodamas savo laiką, pastangas, dėmesį, tikiesi, kad ryšys su kitu žmogumi atneš džiaugsmo, malonumų, emocinę paramą ar saugumo jausmą. Tačiau santykio su kitu žmogumi prilyginimas investicijai suponuoja tai, kad reikia nuolat stebėti, ar tas santykis vis dar yra „pelningas“, juk investuoti nuostolingai yra „neracionalu“. Ir, priešingai nei akcijos, kurių kainą/pelningumą galima kiekvieną akimirką pasitikrinti internete arba kiekvieną rytą peržiūrint biržos informaciją, apie santykio būklę reikia spręsti pačiam ir stengtis būti budresniu už kitą pusę, kuri, nusprendusi, kad santykis nebepateisina lūkesčių, gali jį nutraukti. Čia į pagalbą šiuolaikinio pasaulio gyventojui ateina įvairūs ekspertiniai pamokymai, kaip žinoti, ar santykis dar ko nors vertas (pavyzdžiui, užeikite į delfi.lt skiltį „Gyvenimas“, kur galėsite pasidaryti santykių būklę įvertinantį testuką, arba paskaitykite knygą „Kaip užmegzti neįpareigojančius santykius“).

Taigi, anot Baumano, šiandien vartojame ne tik produktus ir paslaugas, bet ir santykius. Tačiau jeigu Baumanas šiandieninius žmonių santykius aprašo kaip nepatvarų tinklą ir vartotojiškumo apraiškas bei vertina tai kaip labiau neigiamą, nesaugumo jausmą kuriantį procesą, tai Giddensas linkęs akcentuoti grynųjų santykių skatinamą kūrybiškumą, atsivėrusią galimybę kurti tokius santykius, kokių kiekvienas norime. Nepavykus įgyvendinti savo lūkesčių gali būti labai skausminga, tačiau, kita vertus, tokie abipusiu pasitikėjimu ir atvirumu kuriami santykiai gali kelti daug džiaugsmo. O kuriam iš minėtųjų sociologų pritartum Tu?

Daugiau apie tarpasmeninius santykius ir jų kaitą galite pasiskaityti čia: http://sociologai.lt/2012/myli-nemyli-myli-nemyli-myli/
arba čia: http://sociologai.lt/2012/isipareigojimu-naikinimas-kaip-zaidimas/