CrimethInc. Darbas: Kapitalizmas. Ekonomika. Pasipriešinimas.(II)

Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė  filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).

Pirmą dalį galite rasti čia. 

Darbo Mitologija

Kas būtų, jei niekas nedirbtų? Prakaito krautuvės ištuštėtų, o gamyklų konvejeriai nustotų veikę ‒ bent jau gaminantys tuos daiktus, kurių savanoriškai niekas nedarytų. Nutrūktų telepardavimai. Niekingi individai, kontroliuojantys kitus vien dėl savo turtų ar titulų, turėtų išmokti geresnių socialinių įgūdžių. Nebebūtų eismo kamščių; taip pat ir naftos išsiliejimų. Popieriniai pinigai ir darbo prašymai būtų naudojami prakuroms – žmonės grįžtų prie mainų ir dalinimosi. Žolė ir gėlės prasikaltų pro grindinį, galiausiai paruošdamos vietą vaismedžiams.

Ir visi numirtume iš bado. Bet juk mes išgyvename ne iš popierių tvarkymo ir veiklos ataskaitų, ar ne? Daugelis dalykų, kuriuos darome ar veikiame už pinigus, yra akivaizdžiai nebūtini mūsų išgyvenimui ‒ o be to ir tam, kas suteikia gyvenimui prasmę.

Darbas yra būtinas.

Tai priklauso nuo to, ką laikai „darbu“. Pagalvok apie tai, kiek daug žmonių mėgaujasi sodininkavimu, žvejyba, dailidyste, maisto gaminimu ir net kompiuterių programavimu vien savo pačių labui. Kas, jeigu tokie užsiėmimai galėtų patenkinti visus mūsų poreikius?

Šimtus metų žmonės teigė, kad technologinis progresas netrukus išlaisvins žmoniją nuo būtinybės dirbti. Šiandien turime galimybes, kurių mūsų protėviai negalėjo nė įsivaizduoti, tačiau minėtos pranašystės vis dar neišsipildė. Tikriausiai dirbame net ilgiau nei prieš kelias kartas ‒ vargšai tam, kad išgyventų, o turtingieji tam, kad konkuruotų. Kiti desperatiškai ieško darbo, vargu, ar besimėgaudami patogiu poilsiu, kurį šis progresas turėtų teikti. Nepaisant šnekų apie recesiją ir taupymo programų poreikį, korporacijos skelbia rekordinius pelnus, turtingieji yra turtingesni nei bet kada, o milžiniški kiekiai produkcijos pagaminami vien tam, kad būtų išmesti. Turto yra apsčiai, bet jis nenaudojamas žmonijos išlaisvinimui.

Kas tai per sistema, tuo pačiu metu gaminanti perteklių ir sauganti mus nuo jo panaudojimo? Laisvos rinkos gynėjai tikina, kad nėra kito pasirinkimo ‒ ir tol, kol mūsų visuomenė organizuota taip, kaip dabar, jo ir nebus.

Tačiau kartą, seniai seniai, kai dar neegzistavo banko kortelės ir greiti pietūs, viskas buvo nuveikiama be darbo. Gamta, kuri galėjo patenkinti mūsų poreikius, dar nebuvo padalinta ir privatizuota. Žinios ir įgūdžiai nebuvo išskirtinės licencijuotų ekspertų sritys, laikomos brangių institucijų įkaitėmis; laikas nebuvo padalintas į gamybišką darbą ir vartotojišką laisvalaikį. Mes tai žinome, nes darbas buvo išrastas tik prieš kelis tūkstančius metų – bet juk žmonės gyvena jau šimtus tūkstančių metų. Mums sakoma, kad gyvenimas tada buvo „vienišas, skurdus, pagiežingas, gyvūliškas ir trumpas“ ‒ bet šis pasakojimas mus pasiekia ne iš tokį gyvenimo būdą praktikavusių, bet jį naikinusių žmonių lūpų.

Tai nereiškia, kad turėtume ar galėtume grįžti prie tokio gyvenimo ‒ tai reiškia tik tai, kad reikalai neprivalo būti tokie, kokie yra dabar. Jei tolimi protėviai galėtų mus dabar matyti, jie tikriausiai būtų susižavėję vienais išradimais ir pasibaisėję kitais, bet tikrai apstulbinti to, kaip šiuos išradimus panaudojame. Šį pasaulį mes pastatėme savo triūsu ir, nepaisant tam tikrų kliūčių, tikrai galėtume padaryti jį geresnį. Tai nereikštų pamiršti viską, ko išmokome. Tai reikštų pamiršti visa tai, ką patyrėme neveikiant.

Darbas yra našus.

Sunku būtų ginčytis dėl šio teiginio… Užteko poros tūkstančių metų, kad darbas dramatiškai pakeistų Žemės paviršių.

Bet ką tiksliai sukuria darbas? Milijonus vienkartinių pagaliukų; kompiuterius ir mobiliuosius telefonus, kurie tampa nebenaudojami per porą metų. Kilometrus savartynų ir tonų tonas chlorfluormetano. Gamyklas, kurios surūdys vos tik atsiradus pigesnei darbo jėgai kitur. Pilnus maisto šiukšlynus, kai šimtai milijonų kenčia nuo bado; tik turtingiesiems įperkamą sveikatos priežiūrą; romanus, filosofijas ir meno judėjimus, kuriems daugelis mūsų neturi laiko, nes gyvena visuomenėje, kuri subordinuoja troškimus pelno skatinimui, o poreikius ‒ nuosavybės teisėms.

Ir iš kur visa ši gamybos mašina gauna žaliavas? Kas atsitinka apiplėštoms ir išnaudotoms ekosistemoms ir bendruomenėms? Jei darbas yra našus, tai daro jį tik dar destruktyvesniu.

Darbas nesukuria gėrybių iš oro; tai ‒ ne magiškas aktas. Jis pasiima žaliavas iš biosferos ‒ bendro lobyno, priklausančio visoms gyvoms būtybėms ‒ ir perdirba jas į rinkos logikos įkvėptus gaminius. Tiems iš mūsų, kurie mato pasaulį kaip finansines ataskaitas, tai yra pažanga, bet likusieji neturėtų jais lengvai patikėti.

Kapitalistai ir socialistai visada užtikrintai manė, kad darbas sukuria vertę. Dirbantieji turėtų apsvarstyti priešingą galimybę ‒ darbas išnaudoja vertę. Dėl to kartu su mūsų gyvenimų valandomis yra sunaudojami miškai ir poliariniai ledynai: skausmai mūsų kūnuose, kai grįžtame po darbo, atkartoja globaliu mastu daromą žalą.

Ką mes turėtume gaminti, jei ne visus šiuos niekus? Na, kodėl, pavyzdžiui, ne pačią laimę? Ar galime įsivaizduoti visuomenę, kurioje pirminis mūsų tikslas būtų džiaugtis gyvenimu, tyrinėti jo paslaptis, o ne kaupti turtą ir įveikinėti konkurentus. Festivaliai, puotos, filosofija, romantika, kūrybiniai polėkiai, vaikų auginimas, draugystė, nuotykiai ‒ ar galime įsivaizduoti šiuos dalykus gyvenimo centre, o ne užgrūstus laisvalaikyje?

Šiandieninė situacija yra išvirkščia ‒ mūsų laimės samprata konstruojama kaip priemonė stimuliuoti gamybai. Nereikia stebėtis, kad daiktai stumia mus iš pasaulio.

Darbas sukuria gerovę.

Darbas nesukuria gerovės ten, kur anksčiau buvo tik skurdas. Priešingai, tol, kol jis praturtina vienus kitų sąskaita, darbas kuria ir skurdą, tiesiogiai proporcingą pelnui.

Skurdas yra ne objektyvi būklė, bet santykis, sukuriamas nevienodo išteklių paskirstymo. Visuomenėse, kurios viskuo dalinasi, nėra tokio dalyko, kaip skurdas. Gali egzistuoti nepriteklius, bet niekas neturi patirti orumo pažeminimo, kai reikia apsieiti be kažko, ko kiti, tuo tarpu, turi daugiau, nei vaizduotės, ką su tuo galėtų daryti. Kol pelnas kaupiamas, o minimalus turto lygis, reikalingas daryti įtaką visuomenėje, vis kyla, skurdas tampa vis labiau sekinantis. Tai – žiauriausia tremties forma, nes tuo pačiu metu turi ir gyventi visuomenėje, ir būti už jos ribų. Negali nei dalyvauti, nei pasitraukti.

Darbas ne tik sukuria skurdą kartu su gerove ‒ jis sukoncentruoja turtą mažos grupelės rankose, o skurdą paskleidžia toli ir plačiai. Už kiekvieną Billą Gatesą milijonas žmonių turi gyventi žemiau skurdo ribos; už kiekvieną Shell Oil turi būti po Nigeriją. Kuo daugiau mes dirbame, tuo daugiau iš mūsų darbo sukaupiama pelno ir tuo mes tampame skurdesni, palyginus su mūsų išnaudotojais.

Taigi, šalia gerovės kūrimo, darbas padaro žmones skurdžiais. Tai aišku net neatsižvelgiant į visus kitus būdus, kuriais darbas mus skurdina: skurdūs savarankiškuose sprendimuose, skurdūs laisvalaikiu, skurdūs sveikatoje, skurdūs savo vertės pajautoje už karjerų ir banko sąskaitų ribų, skurdūs dvasioje.

Turi dirbti, kad užsidirbtum pragyvenimui.

„Pragyvenimo kainos“ apskaičiavimai yra klaidinantys ‒ dabar apskritai mažai kas gyvena! „Darbo kaina“ ‒ jau kažkas panašiau; ir ji nėra maža. Visi žino, kad namų tvarkytojos ir indų plovėjai moka už buvimą mūsų ekonomikos stuburu. Visos skurdo rykštės ‒ priklausomybės, susiskaldžiusios šeimos, prasta sveikata ‒ jiems yra kasdienybė; tie, kurie jas išgyvena ir kažkaip vis sugeba laiku pasirodyti darbe, yra dirbantys stebuklai. Pagalvok, ką jie galėtų pasiekti, jei būtų laisvi nukreipti tokią galią į kažką kitą nei pelno uždirbinėjimą savo darbdaviams!

O kaip dėl darbdavių, kuriems pasisekė piramidėje atsidurti aukščiau? Galėtum pagalvoti, kad didesnis atlyginimas turėtų reikšti daugiau pinigų, taigi, ir daugiau laisvės, bet tai nėra taip paprasta. Kiekvienas darbas apima paslėptus kaštus: taip, kaip indų plovėjas turi kasdien mokėti už autobusą važiuodamas į darbą ir atgal, taip korporacijos advokatas turi sugebėti per akimirką išskristi, kur pakviestas, mokėti už užmiesčio golfo klubo abonementą neformaliems susitikimams bei turėti nedidelį dvarelį, kuriame galėtų linksminti svečius, kurie taip pat yra ir klientai. Štai kodėl viduriniosios klasės dirbantiesiems taip sunku sutaupyti pakankamai pinigų, kad pasitrauktų iš žiurkių lenktynių, kol yra priekyje: ekonomikoje išsiveržti į priekį iš tikrųjų reiškia bėgti vietoje. Geriausiu atveju tau pavyks pereiti ant prašmatesnio takelio, bet turėsi bėgti greičiau, kad ant jo išsilaikytum.

Ir šie finansiniai darbo kaštai dar yra patys mažiausi. Vienoje apklausoje, kurioje visų visuomenės sluoksnių atstovų buvo paklausta, kiek pinigų jiems reiktų, kad galėtų gyventi norimą gyvenimą, visi – nuo elgetų iki patricijų – atsakė, kad maždaug dvigubai, nei jų dabartinės pajamos. Taigi pinigus ne tik kainuoja gauti, bet, kaip ir kiekvienas priklausomybę sukeliantis narkotikas, jie vis mažiau ir mažiau sukelia pasitenkinimą! Ir kuo aukščiau tu pakyli hierarchijoje, tuo labiau turi kovoti, kad išlaikytum savo vietą. Pasiturintis viršininkas turi apleisti savo neklusnius troškimus ir sąžinę, turi įtikinti save, kad nusipelno daugiau nei tie nelaimingieji, kurių darbas uždirba jam patogumus, turi užgniaužti kiekvieną impulsą klausti, dalintis ar įsivaizduoti save kito kailyje; jei to nepadarys, anksčiau ar vėliau jį pakeis negailestingesnis konkurentas. Ir mėlynosios, ir baltosios apykaklės turi žudytis, kad išlaikytu savo gyvybę palaikančius darbus; tai tik dvasinės ir fizinės destrukcijos skirtumo klausimas.

Tokie yra kaštai, kuriuos mokame kiekvienas asmeniškai, bet už visą šį darbą yra ir globali kaina. Be žalos aplinkai, turime su darbu susijusias ligas, susižeidimus ir mirtis: kiekvienais metais nužudome tūkstančius žmonių, kad parduotume mėsainius ir sveikatingumo klubų abonementus išgyvenusiesiems. JAV Darbo Departamento duomenimis 2001‒aisiais nuo mirtinų sužalojimų darbe mirė dvigubai daugiau žmonių nei per rugsėjo 11‒osios išpuolį, ir čia net neįtrauktos su darbu susijusios ligos. Galiausiai, pati skaudžiausia iš visų kainų yra niekada neateinantis supratimas, ką norime daryti su savo gyvenimu, neprieinama galimybė atsakyti ar bent paklausti, ką darytume su savo laiku šitoje planetoje, jei galėtume nuspręsti patys. Mes negalime žinoti, kiek daug aukojame apsieidami su pasauliu, kuriame žmonės pernelyg užsiėmę, vargstantys ar nusivylę, kad to paklaustų.

Kam dirbti, jei tai taip brangu? Visi žino atsakymą ‒ nėra kito būdo gauti išgyvenimui reikalingų išteklių ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Visos ankstesnės visuomenės formos, kurios darė įmanomus kitokius gyvensenos būdus, buvo išnaikintos ‒ jos buvo likviduotos konkistadorų, prekeivių vergais ir korporacijų, kurios nepaliko sveikos nei genties, nei tradicijos, nei ekosistemos. Priešingai nei teigia kapitalistinė propaganda, laisvi žmonės nesibrauna į gamyklas dirbti už grašius, jei turi kitų alternatyvų, net ir mainais už madingus batus ar kompiuterių programas.

Dirbdami, apsipirkinėdami ir mokėdami sąskaitas, kiekvienas iš mūsų padedame palaikyti šių veiklų reikalaujančias sąlygas. Kapitalizmas egzistuoja, nes investuojame į jį viską: visą savo energiją ir išradingumą į prekyvietę, visus savo išteklius į akcijų rinką, visą savo dėmesį į žiniasklaidą. Jei visai tiksliai ‒ kapitalizmas egzistuoja, nes mūsų kasdienės veiklos yra jis. Bet ar mes palaikytume jo gyvavimą, jei jaustume, kad turime kitą pasirinkimą?

Darbas yra kelias į pasitenkinimą.

Priešingai, vietoj to, kad padėtų žmonėms pasiekti laimę, darbas puoselėja baisiausią savineigos formą.

Paklusimas mokytojams, viršininkams, rinkos reikalavimams ‒ jau nekalbant apie įstatymus, tėvų viltis, religinius tekstus, socialines normas ‒ nuo pat kūdikystės esame treniruojami slopinti savo troškimus. Nurodymų klausymas tampa pasąmoningu refleksu, nepaisant to, ar išeina mums į naudą; pagarba ekspertams tampa antrąja prigimtimi.

Parduodami savo laiką, vietoj to, kad užsiimtume veiklomis dėl jų pačių, pradedame vertinti savo gyvenimus pagal tai, kiek galime už juos gauti, o ne ką iš jų gauname. Kaip laisvai samdomi vergai, valanda iš valandos prekiaujantys savo gyvenimais, apie kiekvieną iš mūsų galvojame kaip turintį kainą; šios kainos dydis tampa mūsų vertės matu. Šia prasme tampame produktais, tokiais kaip dantų pasta ar tualetinis popierius. Kas kadaise buvo žmogus, dabar yra darbuotojas, taip pat, kaip kad kas kadaise buvo kiaulė, dabar yra šoninė. Mūsų gyvenimai pradingsta kaip pinigai, į kuriuos juos iškeičiame.

Dažnai taip priprantame aukoti brangius sau dalykus, kad auka tampa mūsų vieninteliu būdu parodyti, jog mums kažkas rūpi. Mes nukankiname save dėl idėjų, tikslų, vienas kito meilės net tada, kai šie dalykai turėtų padėti mums surasti laimę.

Pavyzdžiui, yra šeimų, kuriose žmonės rodo prieraišumą varžydamiesi, kuris daugiausiai ko nors atsisakys dėl kitų. Atpildas ne tik pavėlinamas, bet ir nuolat nukeliamas iš kartos į kartą. Atsakomybė galiausiai pasimėgauti per ilgus metus tariamai sukaupta laime perduodama vaikams; tačiau kai šie suauga, norėdami būti matomi kaip atsakingi suaugusieji, jie taip pat pradeda dirbti iki nukritimo.

Bet ši atsakomybė turi kada nors baigtis.

Darbas skatina iniciatyvumą.

Šiandien žmonės dirba sunkiai, tuo galima neabejoti. Išteklių prieinamumo susiejimas su rinkos veiksmingumu sukėlė dar nematytas gamybos apimtis ir technologinę pažangą. Išties, rinka taip monopolizavo mūsų prieigą prie savo pačių kūrybinio pajėgumo, kad daug žmonių dirba ne tik tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad turėtų, ką veikti. Tad kas tai per iniciatyvumas?

Grįžkime prie globalinio atšilimo, vienos rimčiausių planetai grasinančių krizių. Po dešimtmečių neigimo politikai ir verslininkai pagaliau sukilo veiksmui ir pradėjo kažką dėl jo daryti. Ir ką gi jie daro? Ieško būdų kaip pasipelnyti! Anglies paskolos, „švari“ anglis, „žalios“ investicijų kompanijos ‒ kas tiki, kad tai yra patys efektyviausi būdai suvaldyti šiltnamio efektą keliančių dujų išmetimą? Ironiška, kad kapitalistinio vartotojiškumo sukelta katastrofa gali būti panaudojama skatinant dar daugiau vartojimo – tai daug pasako apie tai, kokį iniciatyvumą darbas skatina. Kas per žmogus, gavęs užduoti išgelbėti gyvybę Žemėje, atsako „Žinoma, bet kas man iš to?“

Jei mūsų visuomenėje, kad kažkas pavyktų, viskas turi būti varoma pelno siekiu, tai galbūt tai visai ne iniciatyvumas, bet kažkas kita. Imtis iniciatyvos iš tikrųjų, įvesti naujas vertybes ir naujus elgesio modelius ‒ tai taip pat neįsivaizduojama sumaniam verslininkui, kaip ir jo abejingiausiam darbuotojui. Kas, jei darbas, t. y. savo kūrybinių galių nuoma kitiems – ar vadybininkams, ar vartotojams ‒ iš tikrųjų griauna iniciatyvumą?

Įrodymai randami ne tik darbo vietose. Kiek žmonių, kurie niekada nevėluoja į darbą, negali laiku pasirodyti grupės repeticijoje? Negalime spėti perskaityti knygos skaitymo būreliui, nors rašto darbus mokyklai visada paruošiame laiku; dalykai, kuriuos iš tikrųjų norime daryti gyvenime, atsiduria mūsų veiklų sąrašo apačioje. Sugebėjimas laikytis įsipareigojimų, susietas su išoriniais atlygiais ar bausmėmis, tampa kažkuo atskiru nuo mūsų.

Įsivaizduok pasaulį, kuriame viską, ką žmonės veiktų, jie veiktų dėl to, kad nori, dėl to, kad yra asmeniškai suinteresuoti tai įgyvendinti. Bet kuriam abejingus darbuotojus motyvuoti sunkiai besistengusiam viršininkui idėja dirbti kartu su žmonėmis, kurie yra vienodai atsidavę tiems patiems sumanymams, skamba kaip utopija. Bet tai nėra įrodymas, kad niekas nebūtų atlikta be viršininkų ir atlyginimų ‒ tai parodo tik tai, kad darbas išsiurbia iš mūsų iniciatyvumą.

Darbas užtikrina saugumą.

Sakykime, kad tavo darbas tavęs niekada nesužeidžia, neapnuodija ir nesusargdina. Taip pat tarkime, kad ekonomika nežlunga, kartu pasiglemždama tavo darbą ir santaupas, ir kad niekas, kam pasisekė mažiau, tavęs nesužeidžia ir neapiplėšia. Vis tiek negali būti tikras, kad nebūsi atleistas. Šiais laikais niekas nebedirba tam pačiam darbdaviui visą gyvenimą; kažkur padirbi kelis metus iki kol jie surandą ką nors jaunesnį ir pigesnį arba perkelia tavo darbovietę į užsienį. Gali nusilaužti sprandą įrodinėdamas, kad esi geriausias savo srityje, ir galiausiai vis tiek įmanoma, kad būsi išgręžtas ir padžiautas.

Turi tikėti, kad tavo darbdaviai priims suktus sprendimus, nes kitaip jie negalės tau užmokėti ‒ jie juk negali tiesiog švaistyti pinigų. Bet niekada negali žinoti, kokia suktybė atsisuks prieš tave patį: tie, nuo kurių priklauso tavo gerovė, neatsidūrė ten, kur yra, dėl savo sentimentalumo. Jei esi laisvai samdomas, tikriausiai žinai, kokia permaininga gali būti rinka.

Kas galėtų garantuoti tikrą saugumą? Galbūt buvimas dalimi ilgalaikės bendruomenės, kurioje žmonės rūpintųsi vieni kitais, bendruomenės, pagrįstos savitarpio pagalba, o ne finansiniais siekiais. O kas yra viena rimčiausių kliūčių tokios bendruomenės sukūrimui šiandien? Darbas.

Darbas moko atsakomybės.

Kas istorijoje įvykdė daugiausiai neteisybių? Samdomi darbuotojai. Tai nebūtinai reiškia, kad jie buvo už jas atsakingi ‒ jie pirmi tau taip pasakytų!

Ar atlyginimas atleidžia tave nuo atsakomybės už savo veiksmus? Darbas kelia įspūdį, kad taip. Niurnbergo gynyba ‒ „aš tiesiog klausiau nurodymų“ ‒ yra buvusi tūkstančių darbuotojų himnu ir pasiteisinimu. Šis ryžtas palikti sąžinę prie darbo durų ‒ būti, tiesą sakant, samdiniu ‒ glūdi daugelio mus kankinančių bėdų pamatuose.

Ir be nurodymų žmonės vieni kitiems yra pridarę baisių dalykų ‒ bet tik ne tiek daug. Gali susišnekėti su žmogumi, kuris veikia dėl savęs; jis supranta, kad yra atsakingas už savo sprendimus. Samdiniai, kita vertus, gali pridirbti neįsivaizduojamai bukų ir destruktyvių dalykų, tuo pačiu metu atsisakydami pagalvoti apie pasekmes.

Tikroji problema, žinoma, nėra darbuotojai, atsisakantys prisiimti atsakomybę ‒ tai ekonominė sistema, daranti atsakomybės prisiėmimą siaubingai brangiu.