CrimethInc. Darbas: Kapitalizmas. Ekonomika. Pasipriešinimas.(VI)

Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė  filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).

Ankstesnes dalis galite rasti čia. 

Mokytojai ir mokiniai

Bet kas, kam yra tekę praleisti laiko su mažais vaikais, žino, kaip jiems patinka mokytis. Nuo pat pradžių jie bando imituoti viską aplinkui. Be šio instinkto, leidžiančio kiekvienai naujai kartai perimti buvusiųjų žinias ir įgūdžius, mūsų rūšis būtų jau seniai išnykusi.

Reikia nemažai pasistengti norint iš vaikų šį įgimtą smalsumą išmušti. Turi atskirti juos nuo šeimų, izoliuoti steriliose aplinkose su keliais persidirbusiais suaugusiaisiais ir įkalti į galvą, kad mokymasis yra disciplina. Tereikia išsiųsti juos į mokyklą.

Masinis švietimas Europoje įsigalėjo tik XIX amžiuje. Šeimos, seniausios socializacijos institucijos, nebepakako paruošti vaikų jų vaidmenims besikeičiančioje visuomenėje ‒ ypač pramonės revoliucijos vis labiau skaldomoms dirbančioms šeimoms. Kai vaikų darbas buvo apribotas, atsirado poreikis juos kažkaip užimti dienos metu. Valdžios privalomą mokymą matė kaip būdą sukurti paklusnią populiaciją: paklusnius karius armijai, nuolaidžius darbuotojus pramonei, pareigingus klerkus ir valstybės darbuotojus. Visuomenės reformatoriai matė tai kitaip ‒ kaip būdą pakylėti žmoniją, bet komplimentus už tai susižėrė vyriausybės.

Privalomas švietimas plito kartu su industrializacija, kol galiausiai pats švietimas tapo atskira industrija. Valstybės valdoma šios industrijos atmaina vis dar funkcionuoja, kad išlaikytų jaunus žmonės uždarytus ir suprogramuotų juos pagal standartizuotus mokymo planus. Privačioji atmaina tapo pelningu ekonomikos sektoriumi: atskirtas nuo kasdienio gyvenimo švietimas virto preke, skirta pardavimui ir pirkimui – kaip ir bet kuri kita prekė.

Ką daryti su pertekliniais darbuotojais mechanizuotame pasaulyje, kuriame savitarnos parduotuvės ir elektroninė registracija skrydžiams pakeičia darbus, anksčiau piliečius išlaikydavusius visaverčiais visuomenės nariais? Vienas sprendimas – pavėlinti jų įsitraukimą į darbo rinką. Šiandieninis karjeros siekiantis darbuotojas daugiau laiko nei bet kada anksčiau praleidžia mokydamasis – kad įgytų pranašumą, ilgesnį pasiekimų sąrašą ar dar vieną solidžiai atrodantį įrašą gyvenimo aprašyme. Tai padeda skleisti žinią, kad bedarbių ir nevykėlių nesėkmės yra jų pačių kaltė ‒ jiems reikėjo siekti daugiau išsilavinimo.

Kai galia buvo paveldima, tik turtingieji ir galingieji siuntė savo vaikus į mokyklas. Šiuolaikinėje paskolomis grįstoje ekonomikoje, kurioje daugelis dirbančiųjų gyvena peržengdami savo išgales su viltimi, kad ateityje padidins savo gerovę, siekti turto ir galios yra daug lengviau, tačiau tai turi savo kainą. Jei nori padoraus darbo, už reikalaujamus laipsnius turi mokėti tūkstančius arba dešimtis tūkstančių. Tai dešimtmečiams įkalina studentus skolose ir priverčia juos parsiduoti bet kur, kur tik paims rinka, pagal sofistikuotas vergystės sutartis. Kuo dirbantieji labiau išsilavinę, tuo išrankesni tampa darbdaviai, o nepastovioje ekonomikoje darbuotojai turi vėl ir vėl grįžti į mokslus.

Šiandien moksliniai laipsniai atvirai aptarinėjami kaip investicijos į kapitalą. Laipsniai verti tam tikrų potencialių ateities pajamų, kai kurie labiau nei kiti. Taip pat kalbama apie studijų paskolų sumažinimą studentams, kurie siekia laipsnių ne tokiose pelningose srityse, pavyzdžiui, humanitariniuose moksluose. Tai remiasi rinkos logika: įgijusieji minėtus laipsnius turi mažiausias tikimybes išsimokėti paskolas ‒ net jei šios studijų kryptys gali pagerinti žmonių gyvenimą finansiniais kriterijais nepamatuojamais būdais. Tokiu būdu taupymo programos naikina paskutines universiteto kaip mokymosi dėl paties mokymosi oazės liekanas.

Žinoma, milijonai jaunų žmonių neturi jokių galimybių stoti į universitetus. Dar ankstyvoje gyvenimo fazėje vaikai atsiduria viename iš dviejų švietimo takų pagal socialinę klasę; tai gali pasireikšti privačių ir viešų, priemiesčio ir miesto mokyklų, klasių „gabesniems“ ir visiems kitiems forma ir pan. Didžiajai daugumai, kuriems nulemta žlugti, mokyklų sistema yra gigantiška talpykla; maištaujantieji iš arešto gali būti perkeliami tiesiai į kalėjimą. Turėdamos apsaugos darbuotojus ir metalo detektorius daugelis mokyklų dabar primena kalėjimus – autoritarinė kontrolė normalizuojama nuo pat ankstyvo amžiaus.

Nepaisant rinkos persisotinimo baigusiaisiais universitetus, kai kurie liberalai vis dar laikosi nuomonės, kad daugiau švietimo gali išspręsti skurdo ir kitas problemas. Tačiau kuo aukščiau kyli piramide, tuo joje mažėja vietų; joks švietimo kiekis to negali pakeisti. Geriausiu atveju, nepalankiomis sąlygomis gyvenę išsilavinusieji pakeis tuos, kurių pozicijos turi daugiau privilegijų; bet už kiekvieną visuomenės kopėčiomis užlipantį aukštyn kažkas kitas turi nusileisti. Paprastai daugiau švietimo reiškia tiesiog daugiau skolų.

Dar vienas liberalusis principas yra akademijos kaip idėjų prekyvietės samprata. Prekyvietės metafora pakankamai taikli: kaip ir žmonės, idėjos turi varžytis nelygiose kapitalizmo platumose. Kai kurios gali būti paremiamos kanclerių ir žiniasklaidos magnatų, milijonais ar milijardais dolerių, ištisų karinių – pramoninių kompleksų; kitos gimsta kalėjime. Nepaisant šito, idėjoms, kurios pakyla iki viršūnės, yra nulemta būti geriausiomis ‒ taip kaip ir sėkmingiausiems verslininkams būtina lenkti kitus visais atžvilgiais. Kapitalizmas tveria remdamasis tokia minties logika, nes kiekvienas, nuo milijardieriaus iki pasiuntinuko, mano, kad tai yra geriausia idėja.

Tačiau besimokančiųjų idėjos nesivysto vakuume; jos neišvengiamai būna paveiktos klasinių interesų. Kuo labiau kyli švietimo sistemos laiptais, tuo labiau tikėtina, kad besimokantieji bus turtingi, ypač kylant mokesčiams už mokslą ir mažėjant valstybinėms stipendijoms. Tokiame fone reakcingos idėjos įgauną akademinį prestižą. Jei kai kurie konservatoriai vis dar žvelgia į universitetus kaip į radikalizmo židinius, tai tik dėl to, kad profesorių klasiniai interesai ne tokie reakcingi kaip administratorių.

Tai nereiškia, kad turtingi vaikai gimsta būdami pirmūnais. Privilegijuotiems vadovams išauklėti reikia ne mažiau socialinės inžinerijos nei paklusniems darbuotojams. Tai vyksta subtiliai. Pavyzdžiui, pasižymėjusių studentų mokymo programos neįtraukia nieko apie tai, kaip užsiauginti ar gaminti maistą, siūti drabužius ar taisyti variklius; numatoma, kad jei šiems studentams gerai seksis, visada bus vargšų, kurie atliks šiuos darbus už juos. Tokiu būdu švietimas, kuris išmoko žmones išlaikyti galią, suluošina juos pamatinių už ekonomikos kylančių poreikių patenkinimo atžvilgiu. Tada bet kokios alternatyvos atrodo išties grėsmingai.

Nors mokytojai sudaro priešakinius nepasiturinčiųjų disciplinuotojų ir turtingųjų privilegijų legitimizuotojų būrius, tačiau iš tiesų jų nederėtų dėl to kaltinti. Daugelis mokytojų yra nuostabūs žmonės. Kai kurie gali būti puikūs ugdytojai ar draugai už mokyklos suvaržymų ribų. Daug mokytojų atsisakė galimybės uždirbti daugiau pinigų, nes tiki, kad mokymas yra svarbus, net jei ir prastai apmokamas. Tačiau dažniausiai vaidmenys, kuriuos jie verčiami atlikti klasėse, užkerta jiems kelią geriausiai išnaudoti savo dovanas ir aistrą pasitarnauti ateinančioms kartoms. Čia, kaip ir kitur, sistema yra varoma tų, kurie mano, kad gali ją reformuoti.

Paslaugų sektorius

Prieš du šimtmečius dauguma JAV dirbančiųjų dirbo prie tiesioginio gėrybių iš žemės išgavimo ‒ ūkininkavimo, žuvininkystės ir kalnakasybos. Pramonės revoliucija sutraukė didelę dalį šios darbo jėgos į gamyklas. Nuo tada, technologinė pažanga nuolat mažino darbo žemės ūkyje ir pramonėje poreikį, o gamyklos persikėlė už jūrų ieškodamos pigesnės darbo jėgos. Taigi, taip išėjo, kad didžioji dauguma JAV dirbančiųjų šiandien teikia paslaugas, o ne materialias gėrybes.

Standartizacija ir mechanizacija, kurią Fordas įdiegė gamyklose, paslaugų sektorių pasiekė karta vėliau. Korporacinės frančizės, tokios kaip Walmart ar McDonald‘s, industrializavo vartotojiškąją rinkos pusę, transformuodamos socialinį peizažą masinės gamybos prekės ženklais ir reklama; tuo pat metu skambučių centrai įgyvendino surinkimo linijos modelį asmeninių paslaugų sferoje. Smulkieji verslai, veikę tose pačiose rinkose kaip ir šie milžinai, paprasčiausiai negalėjo varžytis. Kita smulkaus verslo karta turėjo susikoncentruoti į specializuotų, o ne nuolatinio vartojimo produktų pasiūlą: sveiko maisto krautuves, aukščiausios klasės aprangos ir papuošalų parduotuves, pogrindžio pasilinksminimo vietas. Tai sutapo su produktų diversifikacija, sekusia po 1970‒ųjų ekonominės krizės: kaip produkcijos modelis perėjo nuo amatininkų manufaktūrų prie gamyklų ar prakaito krautuvių, taip vartojimas perėjo nuo šeimos verslų prie nepriklausomų prekybininkų remiamų korporacinių grandinių.

Šiandien paslaugų sektorius įtraukia plačią profesijų įvairovę. Viename gale yra baltųjų apykaklių darbai, tokie kaip vadyba ar programavimas, kurie artimesni vadovaujančioms pozicijoms nei įprastos išnaudojamųjų veiklos. Kitame gale yra greito maisto restoranai ir skambučių centrai, kurie nuo fabrikų skiriasi tik tuo, kad juose nieko nesukaupiama, nepriklausomai nuo to, kaip sunkiai darbuotojai dirba.

Šie kraštutinumai pradeda vienas kitą priminti. Aukšto lygio darbai, tokie kaip mokymas, yra vis labiau veikiami korporacinės standartizacijos, kuri individualius sugebėjimus, paprastai siejamus su profesionaliu darbu, pakeičia anoniminėmis procedūromis ir protokolais, kuriais sekti gali bet kas. Tuo pat metu, tokios pramonės šakos kaip maisto tiekimas reikalauja vis daugiau ekspertų ‒ mes turime būti aukštyn kopiantys konsultantai, baristos ar „sumuštinių profesionalai“ vien tam, kad išlaikytume pusės etato darbą. Visame paslaugų sektoriuje kapitalistai reikalauja to paties dalyko: lankstaus prisitaikymo. Daugiau nebėra vietos nei „aš čia naujas“, nei „aš žinau, kaip atlikti savo prakeiktą darbą“.

Technologinis progresas pakeičia paslaugas prekėmis taip pat, kaip mašinos – rankų darbą. Prieš kelias kartas turtingieji plauti indams samdydavo tarnaites, o šiandien dauguma namų ūkių turi automatines indaploves. Taigi, nors darbą taupantys išradimai perkėlė didžiąją ekonomikos dalį į paslaugų sektorių, tie paslaugų tiekimo darbai, kurie dar egzistuoja, yra tie, kuriuos nebuvo lengva paversti į prekes ‒ arba tie, kuriuose darbuotojai gali būti nupirkti pigiau nei aparatai.

Tęsiant toliau, perėjimas iš rankų darbo ekonomikos į paslaugų ekonomiką sutapo su didesniu moterų įtraukimu į dirbančiųjų gretas. Moterims paprastai buvo mokami mažesni atlyginimai, todėl jos galėjo geriau konkuruoti dėl mechanizuotų darbų. Pasaulyje yra vietų, kuriose vyrų dominuojamas pramonės sektorius buvo beveik visiškai pakeistas moterų dominuojamu paslaugų sektoriumi. JAV poslinkis nuo vieną pajamų šaltinį iki du pajamų šaltinius turinčių namų ūkių padėjo paslėpti bendrą atlyginimų sumažėjimą.

Tačiau kodėl vykstant fizinio darbo eliminacijai į ekonomiką įsijungia daugiau dirbančiųjų? Ir kaip kapitalistai gali gauti daugiau pelno iš darbo, kuris nesukuria nieko materialaus?

Nebūkime suklaidinti savo pačių patirčių: šiandien iš pramonės gaunama tiek pat pinigų, kiek ir prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Skirtumas tas, kad technologijos daugelį mūsų padarė nebereikalingais. Kadangi materialioms gėrybėms gaminti reikia mažiau darbininkų, daugiau žmonių ieško darbo, o tai lemia atlyginimų sumažėjimą. Kai atlyginimai žemi, kapitalistams pigiau samdyti darbuotojus, kurie nedaro nieko kito, kaip tik reklamuoja jų prekes; kadangi jų konkurentai gali daryti tą patį, visi verčiami taip elgtis, kad išliktų konkurencingi. Tai tinka ne tik pardavimų vadovui, bet ir besišypsančiam veidui batų parduotuvėje, draugiškam balsui techninės pagalbos linijoje, paslaugiam vietiniam turistiniuose taškuose, raštinės darbuotojui verslo centre ir pan.

Tai paaiškina, kodėl tokia didelė dalis paslaugų sektoriaus koncentruojasi į vartotojų išlaidavimą skatinančių aplinkų kūrimą: viešbučių, kavinių, restoranų, kazino, rinkodaros ir reklamos. Klientų aptarnavimas ekonomikai tampa svarbesnis nei pačios prekės; korporacijos parduoda ne tiesiog daiktus, bet taip pat ir dėmesį, svetingumą, empatiją, paslaugumą ir santykį ‒ viską, kas anksčiau buvo laisva socialinio gyvenimo dalis. Paslaugų sektorius yra plonas gyvo kūno sluoksnis, ištemptas ant geležinės ekonomikos mašinerijos, kurstantis ją varančius geismo variklius.

Jei kapitalizmas būtų tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius, tada būtų nesuprantama, kodėl žmonės dabar dirba daugiau, nors gamybai darbo reikia mažiau. Tačiau kapitalizmas nėra tiesiog būdas patenkinti materialinius poreikius; jis yra socialinė sistema, pagrįsta susvetimėjusiais santykiais. Kol ekonomika skirsto prieigą prie išteklių pagal turtą, pažanga gamybinėse technologijose paprasčiausiai verčia dirbančiuosius ieškotis kitų pragyvenimo būdų. Mašinoms mūsų nebereikia, tačiau mes vis dar reikalingi jų darbo palaikymui.

Kapitalistams palanku: organizuoti pasipriešinimą darbui paslaugų sektoriuje dar sunkiau nei buvo gamyklose. Kaip ir prakaito krautuvių darbininkai, aptarnautojai yra pasiskirstę po tūkstančius paskirų darbo vietų ir beveik neturi galimybių užmegzti ryšius ar kartu sąmokslauti, o pasipriešinimo atveju gali būti lengvai nuraminami. Be to, kadangi ir dirbantieji, ir darbo sutartys dažniausiai būna laikini, pirmieji neturi nei atramos, nei akstino priešintis.

Kitos kliūtys kyla iš vidaus. Nepaisant aspektų, kuriais aptarnavimo sektoriaus darbai vieni kitus primena, daugelis šios rūšies darbuotojų neišskiria savęs kaip išnaudojamos klasės. Kadangi jų darbai dažnai įtraukia bent šiek tiek vadovavimo pareigų, jiems lengviau tapatintis su vadovaujančia perspektyva, nepaisant to, ar jiems patinka jų tikrieji viršininkai. Kažkuriuo atžvilgiu, tapatinimasis su savo darbu visada buvo paslaugų sektoriaus dalis: „sveiki, mano vardas Pjeras ‒ šįvakar aš būsiu jūsų padavėjas.“ Pavyzdžiui, dalinis atlyginimų mokėjimas arbatpinigiais yra būdas paversti darbuotojus smulkiais verslininkais, kurie turi save tiesiogiai parduoti klientams. Konkurencingoje ir neprognozuojamoje šiandienos rinkoje net laikini darbuotojai turi matyti save kaip kokio nors tipo verslininkus.

Paslaugų sektoriaus darbuotojai, kurie atsisako tapatintis su savo darbais, dažnai tai daro dėl „tikrojo pašaukimo“, kurį siekia įgyvendinti nuo darbo laisvomis valandomis su ta pačia verslo dvasia. Našaus investavimo logikai įsiskverbiant į meno, nuotykių ir socialinio gyvenimo sritis, tampa lengva į savo darbe praleistą laiką žvelgti kaip į kapitalo įgijimą, kuris leis laisvalaikiu siekti savo svajonių ‒ tarsi naujo verslo savininkas, mokantis nuomą už parduotuvės patalpas, tikėdamasis pasisekimo ateityje. Lankstus ir laikinas įsidarbinimas šiuolaikinėse aptarnavimo sektoriaus pareigose skatina tokią mąstyseną. Jei laisvas laikas laikomas „vertingesniu“ nei papildomas užmokestis, mes turime laisvę dirbti mažiau, o jei ne ‒ galima pabandyti dirbti daugiau. Tokiu būdu, savisamdos mentalitetas perimamas individų, kurie kitu atveju galėtų mesti iššūkį pačiai samdymo sistemai.

Pamatytos šioje šviesoje, smulkiojo specializuoto verslo pergalės prieš korporacinius milžinus paslaugų sektoriuje gali reikšti naują individo įsiurbimo į ekonomiką fazę. Ypatingas naujų prabangių parduotuvėlių išradimas, palyginus su Walmart ir McDonald‘s, yra unikalios ir nepakeičiamos jas parduodančios savybės. Darbuotojo asmeniniai ypatumai ir paslaptys, anksčiau buvę vienintele rinkos nepasiekiama teritorija, tampa tokia pačia preke kaip ir visos kitos. Šiuo atžvilgiu, aptarnavimo sektorius atstovauja priešakines totalinio mūsų socialinio gyvenimo kolonizavimo linijas.