“Insaideriai” ir “autsaideriai”, arba dominuojantys ir atstumtieji
Ar kada teko susimąstyti, kodėl kai kuriuos žmones mes priimame kaip sau lygius, o kitus tiesiog atstumiame, nors gerai jų net nepažįstame? Visa tai galėtume suvesti į skirtingus pomėgius, skirtingą pasaulio suvokimą ar net aurų nesutapimą. Tačiau šiame straipsnyje mėginsime šiek tiek giliau pakapstyti, kas slypi po simpatijomis ir antipatijomis bei prie kokių atradimų pavyko prisikasti šeštadienio diskusijos metu.
Visų pirma, kad geriau suprastume, apie ką bus toliau rašoma, derėtų apsibrėžti, kas yra tie autsaideriai (atstumtieji) ir insaideriai (dominuojantys). Anot Howardo S. Beckerio, autsaideriai nepaklūsta nustatytoms, priimtinoms normoms ar taisyklėms, todėl jie nesielgdami komformistiškai pradeda kelti kitos grupės – insiderių arba dominuojančiųjų – pasipiktinimą ir nepritarimą jų gyvenimo būdui, kas paskatina pirmųjų atstūmimą bei diskriminaciją. Tuo tarpu insaideriai yra suvokiami kaip grupė, turinti didesnes privilegijas ir didesnę galią. Žiūrint iš insaiderių grupės požiūrio taško, autsaideriai yra grupė, kuri siejama su kriminaliniais poelgiais ir kuri turi būti ribojama bei tramdoma. Tačiau jei pažvelgtume iš autsaiderių grupės perspektyvos, jie daugeliu atveju nepritartų jų atstūmimo pagrįstumui. Ir iš tiesų, kartais atstūmimo priežasys gali būti keistos, pavyzdžiui: odos spalva, ūgis, tautybė ir t.t. Kai kurių bruožų žmonės negali pakeisti, kadangi jie gimsta tokie, todėl su prigimtiniais bruožais susijusi diskriminacija kelia dar didesnį pasipiktinimą ir neteisingumo jausmą. Kadangi atstumtųjų grupė nemato pagrįstų atstūmimo priežasčių, kyla konfliktas dėl nelygių teisių į galią. Kad geriau įsivaizduotume, kas tie insaideriai ir autsaideriai, užtenka pagalvoti apie mokyklos klasę, kurioje mokiniai susibūrę į skirtingas grupeles. Šios grupelės tarpusavyje skiriasi, tačiau kiekvienos viduje esančius mokinius kažkas vienija, pavyzdžiui: bendra popamokinė veikla, mėgstama muzika ar grįžimas namo tuo pačiu autobusu.
Diskusijos metu kalbėjome apie 1968 metais atliktą eksperimentą, kuriame mokytoja Jane Elliott trečios klasės moksleivius išskirsto į dvi grupes pagal akių spalvą – į mėlynakius ir rudaakius. Šio eksperimento tikslas buvo parodyti mokiniams, kas yra rasinė diskriminacija ir kaip jaučiasi jos veikiami žmonės. Taip pat aptarinėjome ir Zygmunto Baumano ištrauką iš knygos „Likvidi meilė“, kurioje rašoma apie ksenofobiją (ksenofobija – tai baimė arba perdėtas nepasitikėjimas svetimšaliais), kai svetimšaliai tampa visų blogybių bei nelaimių kaltininkais. Šiuose mūsų diskusijai pagrindą suteikusiuose šaltiniuose pristatomos skirtingos idėjos, tačiau abiejuose akcentuojama, jog visuomenėje visada atsiranda dominuojančių grupių, kurios turi daugiau teisių, yra labiau gerbiamos bei privilegijuojamos nei kitos grupės.
Remdamiesi Jane Elliott atlikto eksperimento vaizdo įrašu, kėlėme mintį, jog žmonės gali būti skirtstomi į insaiderius ir autsaiderius jau vien pagal odos spalvą, t.y. prigimtinį dalyką, kurio pats žmogus negali pakeisti. TTai yra viena iš diskriminacijos formų, kai žmogus patenka į autsaiderių gretas jau vien dėl to, jog jo oda yra tamsesnė nei dominuojančios grupės atstovų. Mokytojos atliktas eksperimentas parodė, kaip atstumtųjų grupę paveikia išorinis spaudimas: kai prieš tai buvusi vieninga vaikų grupė tampa diskriminuojančia ar net agresyvia savo draugų atžvilgiu vien dėl to, jog klasė buvo išskirstyta į dvi grupes, iš kurių viena – dominuojanti grupė – turėjo privilegijų. Vienas įdomesnių tokio eksperimento rezultatų buvo tas, jog vaikų grupė, kuri buvo tą dieną priskirta prie autsaiderių ir kuriems buvo aiškinama, kad jie yra mažiau protingi, gabūs ir sumanūs vien dėl to, kad jų akys tokios, o ne kitokios spalvos, parodė kur kas blogesnius testo rezultatus nei tą dieną prie dominuojančiųjų priskirta vaikų grupė, tačiau kitą dieną, kai prieš tai atstumtųjų vaikų grupė tapo dominuojančia ir jiems buvo sakoma, kad jie yra protingesni už atstumtuosius, rezultatai akivaizdžiai pasikeitė.
Remiantis tokiais rezultatais galime kelti mintį, jog išorinis spaudimas bei atitinkami lūkesčiai ir vertinimai smarkiai paveikia žmones, ir nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs žmogus. Jeigu dauguma žmonių vertins tave kaip nieko nesugebantį, kur kas labiau tikėtina, jog ir tu galiausiai patikėsi, kad iš tiesų nieko nesugebi. Save vertinti yra pakankamai sunku, todėl neretai pasikliaujame kitų žmonių nuomone ar patarimais. Paklūstame taisyklėms, įstatymams dėl to labai nesusimąstydami. Tačiau visa tai buvo sukurta žmonių, kurie yra tokie patys netobuli kaip ir kiekvienas iš mūsų. Th. Hobbesas kėlė mintį, jog be valstybės įsikišimo, tiksliau, be valdančiųjų, pasaulis būtų nuolatinėje karo būsenoje. Tai reiškia, jog kiekvienas žmogus, naudodamasis savo protu ir žiniomis, siektų savo tikslų visomis galimomis priemonėmis, neatsižvelgdamas į kito žmogaus gerovę ar gyvybę. Tačiau ar tikrai žmonės kariautų vienas prieš kitą? Juk valstybes valdo tokie patys žmonės, kaip ir mes visi. Taigi ar galima pagrįstai sudievinti valdančiuosius kaip išmintingesnius, kurie geba reguliuoti valstybėje vykstančius reiškinius ir užtikrinti visų žmonių saugumą? O apskritai, nuo ko reikia saugotis ar būti apsaugotam?
Remiantis Baumano ištrauka galima sakyti, kad valdantieji sukuria reginį apie „kitus“, kurie yra pavojingi, sukeliantys aplinkiniams tik problemas ir skausmą. Tokios grėsmės objektu įvardinami svetimšaliai, kurie imigruodami į kitą šalį atsiveža savo problemas ir pradeda jas skleisti aplink save. Tokiu būdu svetimšalius galima laikyti priskirtuosius autsaiderių grupei. Situaciją taip pat komplikuoja tai, jog imigrantai neturi tokių pačių teisių kaip vietiniai gyventojai, jie atsiveža savo kultūrinius įpročius, kurie gali kardinaliai skirtis nuo vietinės kultūros ir tokiu būdu sukurti nepasitikėjimą. Vietiniai gyventojai, kol jų yra dauguma, jaučiasi turintys daugiau galios nei svetimšaliai. Tačiau kas įvyksta, kai svetimšalių vis didėja ir didėja? Anot Baumano, tada valdantieji pradeda įtikinėti vietinius gyventojus, jog visų problemų sukėlėjai yra imigrantai ir dėl to reikia riboti jų skaičių, sukurti daugiau institucijų, kurios galėtų juos tramdyti: burti didesnes policijos pajėgas, pastatyti daugiau kalėjimų. Bet ar kalėjimas sugeba tuos uždarytus žmones „paversti“ į insaiderius ir ar uždarius imigrantus problemos tiesiog pradingsta? Tikriausiai ir patys galime atsakyti, jog ne, o visa tai tėra tik manipuliavimas mūsų saugumo vaizdiniu, kuriame nurodomas konkretus problemos sukėlėjas ir pateikiamos aiškios priemonės problemai spręsti. Tačiau kyla klausimas, ar esminė problema tikrai yra ta, apie kurią bandoma minėtais būdais spręsti. b
Galiausiai diskusijos metu priėjome išvadą, kad pasaulis be autsaiderių/insaiderių perskyros sunkiai įsivaizduojamas ar įmanomas. Egzistuojant įvairioms kultūrinėms normoms, žmonėms skirtingai mąstant ir elgiantis neįmanoma išvengti susidarančių skirtingų grupių. Juolab, kad dominuojančiojo/atstumtojo „statusas“ nėra pastovus ir vienoje gyvenimo sferoje galime būti dominuojančiais, tačiau kitoje – atstumtaisiais.
P.s. Aptarinėjamą eksperimentą galima rasti čia: http://www.pbs.org/wgbh/pages/frontline/shows/divided/etc/view.html
Tikrai įdomu, kai pagalvoji, juk tikrai, šiandieniniame pasaulyje, kuomet vis daugėja imigrantų, šalyse, kuriose jų labai daug, iš tikrųjų norima sustabdyti jų gausėjimą ir tai tampa problema, pvz. D. Britanijoje :)