Kino režisierius V. Tinteris: „Vietoj poetinės sociologijos, aš mieliau rinkčiausi poeziją“

Vieni su sociologija susipažįsta ir nebegali išsiskirti, kiti tik pasisveikina, išgeria puodelį kavos (ar ko kito) ir nesulaukę deserto prasilenkia. Su pirmaisiais esame kalbėję nemažai, o su antraisiais tą darome pirmą kartą. Šiandien – pokalbis su metus sociologiją studijavusiu kino režisieriumi Vytautu Tinteriu. Pirmą kartą apie susidūrimą su šiuo mokslu Vytauto paklausiau prieš keturis metus vaikščiodama po jo vedamą ekskursiją po Lazdynus. Tačiau praėjus tiek laiko jo istorijos nebeprisiminiau, tad pasitaikius progai paklausiau dar kartą. Taigi, kviečiu susipažinti su Vytautu, šiuo metu bebaigiančiu studijuoti audiovizualines medijas Talino Baltijos Kino ir Medijos Universitete, savo filmuose nagrinėjusiu smurto bei seksualumo tematiką, performansu „24 valandos Maximoje“ mėginusiu demaskuoti „Maximą” kaip malonią vietą leisti laiką ir galvoje nuolat besinešiojančiu dualizmo grūdą. 

Prisimink laiką, kai buvai 12-tokas ir galvojai, ką veiksi po mokyklos baigimo, apie kokius variantus galvojai? Kodėl pasirinkai sociologiją?

Plaukiau pasroviui, tai surašiau visus 15 dalykų, kur norėčiau studijuoti. Niekada neturėjau vienos domėjimosi srities. Paauglystėje išbandžiau visus įmanomus būrelius, trumpiausias iš jų buvo stalo tenisas – 3 dienos. Dziudo – metai, aikido – du mėnesiai, šachmatai – keli metai, važinėjimasis su skate’u – iki pirmo nusibrozdinimo. Sociologija irgi gana atsitiktinai pateko į vieną iš pirmųjų specialybių stojamųjų blanke. Kai buvau mokykloj, skaičiau Marksą, Foucault – ir man labai patiko, norėjau daugiau pasigilinti į panašius autorius. Mane užkabino, kad Foucault visas institucijas analizavo per galios principą. Nes kai pagalvoji, tai tikrai – net tarpasmeniniuose santykiuose įsimaišiusi galia. Tik, manau, jam pritrūko laiko dekonstruoti pagrindinį dalyką – pačią sąvoką „galia“, nes tai irgi kalbinis konstruktas. Aš labai abejoju, ar vienas iš pirmųjų žmonijos žodžių galėjo būti „galia“ (power), turbūt tai buvo labiau ištiktukas, kai pirmą kartą įsižiebė ugnis, maždaug – „oba, geras!“. O šiaip, dėl pasirinkimų, aš pasitikiu likimu, tad mano dauguma pasirinkimų yra labai random.

Sociologija turi ne vieną veidą. Iš savo susidūrimo su ja pusės, kaip būtent Tu apibūdintum, kas gi yra ta sociologija? Kuo ji buvo žavi ar atstumianti?

Sociologija – tai mokslas… Gal labiau bandymas daryti mokslą iš socialinių dalykų – „socialinis + mokslas” man niekada nesiderino, tai norėjosi patikrinti iš vidaus. Sociologija žavi tuo, kad yra gražių sociologių merginų (šypsosi). Atstumianti tuo, kad reikia daug skaityti.

Tai didelės skaitymo apimtys po metų kovos visgi laimėjo prieš gražias merginas. Kodėl?

Nes kirtosi su mano likimu (šypsosi). Be to, pasirodė per ilgos studijos. Jei būtų buvę trys metai, būčiau dar pagalvojęs. Nusprendžiau, kad nebenoriu tiek laiko praleist Vilniuje, kuriame jau nebegali nueiti į kelis barus, nes… ai, nesakysiu kodėl (šypsosi).

Gal prisimeni sociologijos studijų metų išgirstą/perskaitytą teoriją/faktą/tyrimą, kuris labai įsiminė?

Kalėjimas. Neseniai antrą kartą skaičiau T. Hobbes „Leviataną“ ir pagalvojau, kad M. Weber taikliai rašė apie šiuolaikinį pasaulį, kad tai bus kalėjimas, kuriame žmonės nebejaus kalėjimo sienų šalčio, nes paprasčiausiai nebeatskirs karščio nuo šalčio. Pavyzdžiui, žodis cool reiškia kietas, tipo jėga, bet tai reiškia žodį šaltas. Aš niekada nevartoju žodžio cool, aš sakau hot (šypsosi).

Jeigu būtum pirmakursis ir ketintum mesti studijas, žinodama Tavo tolimesnį kelią, aš bandyčiau Tave sulaikyti siūlydama pasigilinti į miesto sociologijos, kokybinių tyrimų, kino ar apskritai vizualinės sociologijos sritį, nes tikrai rastum įdomių galimybių, kur galėtum save kūrybiškai realizuoti. Ar tuomet neatradai šių perspektyvų? Juk yra labai daug sociologijos veidų, netgi poetinė/lyrinė sociologija, kuri stengiasi sociologijos įžvalgas pateikti per metaforas, jautrią poetinę kalbą ir pan.

„Aš bandyčiau Tave sulaikyti siūlydama…“ – norėčiau tai pamatyti (šypsosi). Sociologija man pasirodė gana nuobodus ir sausas mokslas. Taip galbūt pasirodė todėl, kad ten, kur studijavau, pirmas kursas buvo orientuotas į kiekybinius ir rinkos tyrimus, gal vėliau būtų buvę kitaip. O man universitetas atrodė vieta, kurioje turėtų ne ruošti darbo rinkai, o suteikti laisvę eksperimentuoti. Vietoj poetinės sociologijos, aš mieliau rinkčiausi poeziją.

Kaip tik neseniai skaičiau kelis straipsnius (pavyzdžiui čia, čia ir čia) apie užsienio universitetuose vykdomus kursus, kuriuose sociologijos mokinama ne tik per filmų analizę/interpretaciją, bet ir per jų kūrimą, t. y. kai studentai patys kuria filmus. Pasak tų kursų dėstytojų, filmas yra puikus įrankis lavinti sociologinę vaizduotę, perteikti sociologines idėjas, teorijas ir pan. Kino naudojimas edukaciniame procese, pasak jų, tik populiarės ir apskritai yra būtina į sociologijos studijas įtraukti techninę filmų kūrimo pusę, nes tokiu būdu sociologai galės būti viešaisiais veikėjais ir komunikuoti savo idėjas suprantama/patrauklia kalba plačiajai visuomenei. Netgi baigiamieji arba kiti akademiniai darbai, pasak jų, ateity turėtų būti užskaitomi ne tik straipsniais, knygomis, rašto darbais, bet ir video formatu. Ar teko pačiam susidurti savo dabartiniame universitete su panašiais kursais? Ką pats manai apie kino ir sociologijos santykį?

Manau, kad kino įtraukimas į sociologiją tikrai būtų labai geras dalykas. Kiek žinau, užsienio universitetuose jau dabar įvairiose antropologijos studijose filmai užskaitomi kaip baigiamieji darbai. Kokie galėtų būtų sociologiniai filmai? Turbūt daugiausia dokumentiniai. Ar būtų galima bandyti ekranizuoti tyrimus? Reikėtų sugalvoti ir apibrėžti kažkokias gaires/taisykles, kad būtų galima atskirti, kur yra „meninis filmas“ ir kur „sociologinis“ – tą turbūt būtų sunku padaryti. Labai daug meninių sociologiniais nesivadinančių filmų būtų galima pavadinti sociologiniais.

Aš per savo dėstomą Sociologijos įvado dalyką taip pat duodu studentams analizuoti filmus. Kokį filmą jiems duotum Tu? Rekomenduok kokį nors, Tavo nuomone, sociologinei akiai imlų filmą.

„Night Porter“ – taikliai nacizmą ir žmogaus instinktus paaiškinantis filmas. Tai labai aktualus filmas XX-ojo ir XXI-ojo am. žmonėms. Beje, tai pats mėgstamiausias Larso von Triero filmas. Jame vaizduojama buvusio nacių esesininko meilė koncentracijos stovyklos kalinei. Po karo jie susitinka viešbutyje, jis dirba naktiniu portjė, ji – operos solisto žmona. Pamatę vienas kitą jie vėl įsimyli, bet jų meilė – itin destruktyvi. Jie keliems mėnesiams užsidaro bute ir iš jo neišeina tol, kol galų gale beveik miršta badu, o galiausiai…(kaip baigėsi – pasižiūrėkite patys:). Sociologiškai tai labai įdomus žmogaus elgesio pavyzdys, kuri galima vienu sakiniu perfrazuoti taip: „If I were to wish for something, I would like to be just a little happy, because if I were too happy, I would long for suffering“. Kentėjimas taip stipriai įaugęs į mūsų kraują reiškinys: nuo krikščionybės ir nuodėmių išpirkimo iki nacizmo – jie visi kentėjo. Ir pas mane kažkur giliai kraujyje yra nacio, ypač kultūros atžvilgiu, genas, dėl kurio aš labai dažnai pergyvenu ir kenčiu. Bet iš kančios neįmanoma išsivaduoti, nes mūsų krikščioniška kultūra yra ja pagrįsta. Ir nereikia čia būti postmodernistu ir sakyti, kad dabar yra kiti laikai ir nėra vienos tiesos – būtent jie, ŠMC chebra, yra įsprausta į tokius mąstymo ir sofistikuoto neoliberalaus, pinigų plovimu pagrįsto meno (ir dar metodinių meno kūrinių paaiškinimo) rėmus, kad jie net negali neišsidirbinėjant paaiškinti, kokią reikšmę mūsų kultūrai turi nacizmas ir krikščionybė.

Jei turėtum neribotus laiko, žmonių ir finansinius išteklius, kokį sociologinį tyrimą atliktum?

Surašyčiau visus pasaulio žmonės, bet toje vietoje, kur amžius, visiems įrašyčiau „20” ir sakyčiau „baik tu, gi labai jaunai atrodote“. Man atrodo, kad atliekant tyrimus, žmonės dažnai jaučia truputį gėdos ir visada atsakinėja šiek tiek geriau nei yra iš tikrųjų. Arba blogiau. Juk net tuo metu, kai klausiama, žmogus yra paveiktas tam tikrų emocijų ir jo atsakymai dažnai gali būti neadekvatūs, nulemti konkrečios dienos aplinkybių. Pavyzdžiui, į klausimą „ar jaučiatės laimingas?“ aš net neatsakyčiau. Kokia teisę turi kažkoks tyrimų institutas žinoti apie mano laimę? Visų pirma, kas yra laimė? Kiekvienam žmogui skirtingai – vieniem pinigai, kitiem kelionės, dar kam nors – tikėjimas. Dėl to, nemažai sociologinių tyrimų aš nepasitikiu.

Na va, ir vėl kalbi apie apklausų sociologijos pusę. Na o mano nuomone, pavyzdžiui, performansas „24 valandos Maximoje“, kurio pagalba su kolege norėjot demaskuoti „Maximą” kaip malonią vietą leisti laiką, yra visai neblogas autoetnografinio tyrimo pavyzdys. Savo kailiu bandėt pajusti, ką reiškia išbūti visą parą prekybos centre, o savo potyrius kas keturias valandas dokumentavot kameros pagalba.  Žinoma, geram tyrimui reikėtų dar gerai padirbėti su metodika, tačiau sakyčiau, kad pats to nežinodamas beveik atlikai sociologinį tyrimą (šypsausi). Tačiau tąkart performansas man sukėlė daug abejonių. Pavyzdžiui, ar nepasidarytų lygiai taip pat bloga, jei 24 valandas praleistume muziejuje, bibliotekoje ir pan.? Pamenu filosofo N. Mileriaus „Kasdienio pasaulio filosofijos“ kursui rašiau esė apie žmogaus psichologinių ir kūno pojūčių ritmą prekybos centre Akropolis ir Paryžiaus Pompidou centre, nes pastebėjau, kad ilgai užtrukus šiose vietose (vienoje – stebint daiktus, kitoje – meną), fizinių ir emocinių išgyvenimų ritmai buvo labai panašūs – nuo entuziazmo iki visiško moralinio nuosmukio. Turbūt čia man tiktų pritaikyti J. Baudrillardo mintis, kad šiais laikais masės kultūrą vartoja lygiai taip pat kaip prekybos centre prekes ir paslaugas (šypsausi). 

Menas ne tik vartojamas, bet ir gaminamas panašiai kaip prekės. Anksčiau meną galėjo kurti labai mažai žmonių, dabar tai pasidarė masinis konvejeris. Kartą paklausiau vieno kuratoriaus, kodėl jis užsiima menu. „Nes noriu pinigų“, – atsakė jis. „O kodėl ne finansai? Ten jų būtų daugiau”, – nusistebėjau. „Ne ne, iš meno gali gauti dar daugiau pinigų nei iš finansų“. Ir šiandien taip mąstančių žmonių yra nemažai – jiems pirmiausia svarbūs pinigai, o ne idėja. Daug save menininkais vadinančių veikėjų dirba reklamos srity, yra labai gerai įvaldę kino formą – gali techniškai nufilmuoti, sumontuoti, pateikti estetiškai švarų rezultatą, bet idėjos nėra… Nors… dėl many pasėto dualizmo grūdo aš mąstau gana ambivalentiškai – mano dauguma minčių yra gana prieštaringos ir bet kokiu klausimu galiu įsijausti į priešingas perspektyvas, kiekvieną „ne“ galiu pakeisti į „taip“, ir atvirkščiai. Praverčia žaidžiant šachmatais – juk šachmatai tuo ir pagrįsti, kad turi numatyti, kaip pasielgs priešininkas.

Ar „Seksualumo dekalogui” atsirasti turėjo įtakos Kieslowskio „Dekalogas“? Kuo tau svarbus šis režisierius?

Taip, Kieslowskio „Dekalogo” filmai yra mano patys mėgstamiausi. Tik jeigu Larsas von Trieras tikėjo destruktyvia žmogaus seksualine elgsena, bet netikėjo Dievu, tai Kieslowskis tikėjo Dievu, bet netikėjo seksualine žmonių energija, dėl to jo filmuose visos scenos yra labai dirbtinos. Aš bandau sumaišyti Kieslowskį ir von Trierą, nes mano griežtas katalikiškas auklėjimas yra sumaišytas su labai dirty filmais.

Jeigu galėtum rinktis, kokią knygą vizualizuotum filmu?

„Eglė žalčių karalienė“. Dvylika brolių, žaltys, įsipainiojęs į Eglės rūbus. Nuoga Eglė. Balta ir raudona kraujo puta prie jūros. Ir galiausiai visi pavirsta medžiais.

Žinau, kad Tau patinka J.P. Sartre, net esi sukūręs trumpametražį filmą, įkvėptą jo romano „Šleikštulys“. Sutinki, ar nesutinki su jo pasakymu, kad „Pragaras – tai kiti“? Reikia Tau žmonių, ar gali apsieiti ir be jų?

Žodis Alien reiškia svetimas – nepriimtas į žmonių tarpą, atsiskyrėlis, panašiai kaip ir aš dažnai būnu. Lietuvių kalboje, ateivis reiškia tą, kuris atėjo. Man atrodo, kad lietuviai yra ateiviai. Ir su jais bendraudamas suprantu, kad ne tik aš, bet ir jie keistai elgiasi.

Man labai patiko, ką esi sakęs apie pozityvaus mąstymo mokymus ir apetito stoką. Pagal tave, visi pozityvaus mąstymo mokymai šiandien yra vienas depresyviausių dalykų, o jų paplitimas rodo bendrą žmonių apetito gyvenimui praradimą. Ar Tau pačiam dingsta apetitas? Kaip tu jį susigrąžini?

Taip, tokie mokymai pardavinėja apetitą. Paradoksalu, kad kai šiandien visko yra per daug, žmonės turi mažiausiai ūpo ir daugiausiai negatyvumo. Tuos visus pozityvaus mąstymo mokymus ir vaistus nuo depresijų ir kitokių „ligų“ galima pavadinti tiesiog apetito piliulėmis. Jos panaikina tik simptomus, bet ne giliau glūdinčias priežastis. Kam keisti viską iš esmės, jei galima parduoti apetito piliulę, apgaudinėti žmones ir bandyti įkvėpti visokių milijonierių pavyzdžiais. O apie savo asmeninę kulinariją kol kas kalbėti nenoriu, ji bus paviešinta A. Bumšteino radijo pjesėje „Audiokaukas“ kitų metų pavasarį – ten ir paaiškės, ką aš valgau ir vartoju. Tai istorija apie kulinarą Dionizą ir kaip jis ieško įkvėpimo, o gal labiau – kaip jis bando atsikvėpti. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, o daugiau apie šį garso vaidinimą galite sužinoti šiame interviu su idėjos autorium.

Hičkokas yra pasakęs, kad, „jeigu nebūtų uždrausti eksperimentai su žmonėmis, tai aš nedaryčiau kino“. Ką manai? Šiek tiek pats eksperimentuoji su žmonėmis kino pagalba?

Taip, manipuliuoju. Pavyzdžiui, „Seksualumo dekaloge“ suteikiu galimybę pačiam žiūrovui pasirinkti filmo pabaigą, t. y. nuspręsti, ar tam tikra situacija baigsis seksu, ar susilaikymu.

Įvairių meno sričių, pavyzdžiui, fotografijos identitetas, kaip parodė mano vienos kolegės tyrimas, šiandien yra problematiškas. Mėgėjiškos fotografijos sprogimas ir jos panaudojimas anksčiau išskirtinai profesionalios fotografijos uzurpuotose medijose, skaitmeninio raštingumo įsitvirtinimas masėse – fotografavimas tampa masine praktika, kuria užsiimti gali beveik bet kas. Kaip yra sakęs sociologas P. Bourdieu, apie fotografiją galima pasakyti tą patį, ką Hegelis yra pasakęs apie filosofiją, kad joks kitas mokslas ar menas nėra taip stipriai bandomas sumenkinti teigiant, jog mes tampame jo meistrais be didelių pastangų. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, kas yra profesionalas, kuomet fotografija prieinama kiekvienam. Kaip ir su fotografija, panašiai turbūt yra ir su kinu? Kuo skiriasi kino mėgėjas nuo profesionalo?

Fotografija man nepatinka – tai per trumpa akimirka. Nors nuotraukų serijų būna gerų, kartais parodose tokių pamatau. Fotografija man nepatinka dar ir dėl to, kad aš dar žinau, kas yra privatumas. Jaunesnė karta (dabartiniai dešimtmečiai) to nežino ir viską fotografuoja – tai yra labai pavojinga. Vaikų buvimo vieta pagal jų iphonus yra žinoma. Apie kokią bėgimo iš pamokų romantiką galim kalbėti, jei tėvai ir mokytojai iškart sužino, kur jie yra? Aš net mieste, jei matau kad kažkas fotografuoja, stengiuosi išvengti patekimo į objektyvą. Dėl savo paties saugumo.

Apskritai šiandien žmonės skaito mažiau knygų ir vis dažniau kalba vizualine kalba. Mano sūnėnui septyni metai ir jis moka laisvai naudotis kompiuteriu, ipadu , naršyti internete, bet ne taip gerai skaityti ir rašyti. Mums buvo atvirkščiai, pirmiausia išmokome skaityti ir rašyti. Kuo toliau, tuo dažniau žmonės kalbės vaizdais, kaip referencais – pasakai klipo pavadinimą ir tai pasako viską, ką tu turi omenyje, net nereikia vargintis išskleisi minties.

O dėl tos ribos tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo – tai yra tiesiog darbas. Aš pats esu gana tingus žmogus ir man dažnai reikia prisiversti ką nors padaryti. Bet bendrai paėmus – 1 % yra talento, o 99 % – sunkaus darbo. Aš kol kas dirbu 60 % režimu, tai man reikia dar labai pasistengti, kad būčiau režisieriumi. Pamenu vienas pažįstamas yra sakęs, kad profesionalo statusas labai vertingas, kai nori įtikinti verslininkus, kad jie paremtų kažką, kas neatsipirks. Profesionalo statusas suteikia teisę paprašyti pinigų ir didesnę tikimybę juos gauti.

Esi pasakojęs, kaip Taline su kolegom filmavot vox populi reportažą ir klausinėjot žmonių, ar jie nieko nesigaili gyvenime. Dauguma jų atsakė, kad jie nieko nesigaili, kad net buvo koktu klausyti. O ko gailiesi pats?

Kaip elgiausi šią vasarą su vienu mylimu žmogumi.

Ačiū už pokalbį.